Ketvirtadienį, kai visų dėmesys buvo nukrypęs į Seimą, kur vyko šurmulingas Alkoholio kontrolės įstatymo svarstymas, BNS išplatino žinią, jog prezidentė Dalia Grybauskaitė, ir pati išvykusi į 27 NATO valstybių viršūnių susitikimą Belgijoje, pateikė Seimui ratifikuoti Europos Sąjungos (ES) ir Kanados išsamųjį ekonomikos ir prekybos susitarimą (IEPS, angl. CETA), geriau žinomą CETA pavadinimu.
Svarbi ir kita žinia – svetainės ceta.lt teigimu, šis Europos Sąjungos ir Kanados CETA susitarimas bus pradėtas laikinai taikyti jau liepos mėnesį, tačiau Lietuvos politikai ir valdininkai vengia kalbėti apie tai, kas keisis jau artimiausiu metu, ir informuoti visuomenę apie tai, kodėl šiai sutarčiai buvo taip aktyviai priešinamasi Vakarų Europoje, o pilietinė iniciatyva surinko per 3,5 mln. ją remiančių parašų (žr. ČIA).
Tie, kurie populiarina praėjusių metų spalio 30-ąją pasirašytą CETA sutartį, paprastai pabrėžia tą faktą, kad bus panaikinta net 99 proc. muitų, ir nori įtikinti, kad tai savaime pagerins Lietuvos prekybos sąlygas tarp ES ir Kanados, nes lietuviškos prekės bei paslaugos turėtų lengviau patekti į Šiaurės Amerikos rinką, o Lietuvos įmonės turės galimybę dalyvauti Kanados viešuosiuose pirkimuose.
Lietuvos užsienio reikalų ministerijos paskaičiavimais, vien liberalizavus muitus Lietuvos eksportuotojai neva sutaupys daugiau kaip 1 mln. eurų muito mokesčio per metus. Bent hipotetiškai tai turėtų paskatinti Lietuvos smulkųjį ir vidutinį verslą plėsti eksportą į Kanadą ir kurti papildomas darbo vietas.
Tačiau ES-Kanados laisvosios prekybos susitarimo propaguotojai nutyli, kad prekybos muitai tarp Šiaurės Amerikos šalių ir Europos ir dabar yra labai maži ir kad tikrasis CETA taikinys yra vadinamosios netarifinės kliūtys, t.y. skirtingos taisyklės ir normos, taikomos socialinei sferai, viešosioms paslaugoms, darbo santykiams, maistui, aplinkai ir kitoms sritims. Vadinasi, įsigaliojus CETA sutarčiai visi vadinamieji europiniai standartai – reikalavimai maisto saugai, sveikatos apsaugai, viešiesiems pirkimams, duomenų apsaugai ir daugeliui kitų labai jautrių sričių – bus pritaikyti prie Kanados, t.y. taps kur kas menkesni, o Lietuvą užplūs pigesni, genetiškai modifikuoti produktai.
Be to, šiuo susitarimu atveriamas kelias dereguliuoti ir liberalizuoti viešąsias paslaugas, t.y. Europa privalės į viešųjų paslaugų sritį įsileisti privačias, pelno siekiančias Kanados įmones ir suteikti joms naujų, iki tol neregėtų teisių. Be to, arbitražo teismų sistema užtikrins, kad Kanados investuotojai keltų milijoninius ieškinius Europos valstybėms, persigalvojusioms ir nusprendusioms susigrąžinti iš užsienio investuotojo kontrolę viešųjų paslaugų srityje.
Tiesa, vykstant deryboms visos ES valstybės narės turėjo galimybę pareikalauti nacionalinių išlygų, t.y. nurodyti sritis, ir taip apsaugoti savo viešąsias paslaugas nuo CETA sutartimi privalomos liberalizacijos, dereguliacijos ir privatizacijos. Deja, Lietuva tokia galimybe nepasinaudojo ir nenumatė jokių išlygų nei švietimo, nei sveikatos priežiūros, nei vandens ar energijos tiekimo, nei vaistų platinimo, nei kitų jautrių sričių, nors kitos šalys (pvz., Suomija, Bulgarija) apgynė savo teisę pačioms tvarkytis teikiant šias paslaugas ir jas reguliuojant.
Naujuoju išsamiuoju susitarimu CETA steigiamos ir naujos viršnacionalinės ir viršeuropinės institucijos: Investicinių teismų sistema ir Jungtinis komitetas. Šioms institucijoms suteikiama galia vertinti ir atmesti nacionalinius teisės aktus bei keisti europinius teisės aktus bei standartus, ir demokratinė kontrolė joms nebus taikoma. Šios naujos institucijos ES valstybes nares dėl priimamų ar keičiamų visuomenei naudingų įstatymų galės bausti. Dar daugiau – Jungtinis komitetas galės keisti ir patį CETA susitarimą. Taigi nerinkti eurokratai įgis galią savo nuožiūra keisti tai, dėl ko balsuos ir kam pritars išrinktieji atstovai – parlamentarai.
Lyg to būtų maža, išankstinio įspėjimo (angl. early warning) principas įpareigos ES ir jos valstybes nares teikti teisės aktų projektus CETA jungtiniam komitetui anksčiau nei nacionaliniams parlamentams ar Europos Parlamentui, o jungtinis komitetas turės galią atmesti pasiūlymą kaip neatitinkantį investuotojų interesų. Be to, net ir nutraukus CETA susitarimą, pavyzdžiui, kurios nors šalies iniciatyva, investicijų apsaugos nuostatos galios dar 20 metų nuo susitarimo nutraukimo dienos: jis veiks net pasibaigęs (daugiau apie CETA keliamas grėsmes skaitykite ČIA).
Todėl Prancūzijos parlamentarai iškart ir kreipėsi į savo šalies Konstitucinį Teismą prašydami įvertinti, ar CETA atitinka Prancūzijos teisę. Tą planuoja padaryti ir Slovėnija. Olandai ruošiasi referendumui dėl CETA. Be to, prognozuojama, kad CETA gali įstrigti ir Vokietijos parlamente. O mes?
O Lietuvoje – tyla. Ir skuba. Kodėl? Ar norime pagarsėti kaip pirmi ratifikavę CETA, suvokiamą kaip varžančią valstybių suverenią galią, tapusą nuolaidžiavimo korporacijoms ir viešojo intereso išdavystės simboliu? Ir net neskaitę? Kartą jau buvo nutikę su Europos Konstitucija – negi norisi pakartoti?
Be to, abejonių kelia ir laikinas susitarimo taikymas jo nė neratifikavus Seime. Ypač daug nerimo sukėlė neseniai monografiją išleidusių Agnės Limantės ir Aistės Augustauskaitės nuomonė: „Tarptautinių sutarčių ratifikavimas parlamente suteikia galimybę įstatymų leidėjui peržiūrėti vykdomosios valdžios parengtą ir suderintą susitarimą – atstovaujamoji valdžia tokiu būdu yra įgaliota atlikti vykdomosios valdžios parlamentinę kontrolę. Laikinas sutarties taikymas sumažina parlamento vaidmenį“.