Dažnai politikai piliečiams teigia: Seimas yra toks, kokia yra visuomenė – taigi negalite mums būti reiklesni nei patys sau.
Tokiais aiškinimais paprastai norima sumenkinti tą politinių įsipareigojimų naštą, kurią, paklusdamas Konstitucijai, privalo prisiimti kiekvienas Seimo narys.
Mat, Konstitucija nusako dvi būtinas sąlygas, kurias įvykdęs pilietis gali tapti visateisiu Tautos atstovu: jis turi būti bendrapiliečių į Seimą išrinktas ir davęs ištikimybės priesaiką Lietuvos Respublikai.
Penkiasdešimt devintasis Konstitucijos straipsnis skelbia:
„Išrinktas Seimo narys visas Tautos atstovo teises įgyja tik po to, kai Seime jis prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai“.
Taigi Tautos atstovas yra tas asmuo, kuris prisiekia ir yra ištikimas Lietuvos Respublikai: gina jos pamatines vertybes ir idealus, konstitucinę santvarką, tarnauja bendrai Respublikos gerovei.
Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ nustatė tokią Seimo nario priesaiką:
„Aš, (vardas, pavardė),
prisiekiu būti ištikimas Lietuvos Respublikai;
prisiekiu gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus,
saugoti jos žemių vientisumą;
prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę,
sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai,
Lietuvos žmonių gerovei.
Tepadeda man Dievas!“
Prisiekti leidžiama ir be paskutiniojo sakinio.
Ar Lietuvos Respublikai buvo ištikimi savoms ir užsienio specialiosioms tarnyboms bei jėgos grupuotėms savivaliauti leidę, žmogaus teisių ir laisvių ginti nedrįsę, su korupcija ir valstybės užvaldymu grumtis bijoję, tiesos ir laisvės nebranginę šios kadencijos Seimo nariai? Vargu. Ar esame atsakingi mes, piliečiai, leidę savo rinktiems Seimo nariams ištikimybės priesaikos nevykdyti? Matyt, esame. Ar galime elgtis kitaip ir padėtį keisti? Bent pamėginti galime.
Tiesa, jau daug metų Seimo rinkimų rezultatai lietuvių nedžiugina. Lietuvos parlamentą seniai yra ištikusi sisteminio nepasitikėjimo krizė: kad ir kokios sudėties Seimą išsirinktume, juo nepasitikime. Naujos kadencijos parlamentas vilčių nežadina. Tačiau turėtų žadinti mūsų pilietinį budrumą – supratimą, kad civilizuotos ir demokratinės Lietuvos išsaugojimas iš esmės priklauso ne nuo ciniško, primityvius jėgos žaidimus pamėgusio ir infantiliai žaidžiančio politinio elito, bet nuo visuomenės laikysenų ir elgsenų.
Šiandien, lapkričio 16 dieną, susirinkę į pirmąjį Seimo posėdį naujos kadencijos tautos pasiuntiniai iškilmingai prisieks ištikimybę Lietuvos Respublikai. Piliečių pareiga – šias priesaikas įsidėmėti, jų neužmiršti ir kiekvienu atveju jas priminti Seimo nariams. Juk atstovų priesaikų esmė – moralinės visuomenės sutarties atnaujinimas.
Mūsų pilietinė priedermė – ne tik patiems rūpintis savo Respublika, bet ir skatinti jai garbingai tarnauti Seiman pasiųstus pasiuntinius. Mūsų pareiga – draugiškai įspėti savo atstovus Seime, jei jų ištikimybė Respublikai taptų abejotina. Visada kiekvienas tai galime padaryti elektronine žinute – Vardas.Pavardė@lrs.lt.
Kai viešas krašto gyvenimas darosi vis svetimesnis ir atgrasesnis, ar nebūtų metas piliečiams labiau pasikliauti pačių žengiamais nedideliais, bet atkakliais ir tvirtais žingsniais? Ar nuolatinė reikli valdžios priežiūra, principingas piliečių dialogas su Seimu ginant laisvę ir teisingumą kaip pamatines mūsų Respublikos vertybes nebūtų bendrų pastangų vertas kelias padoresnės Lietuvos link?
Seimo salėje skaitomos priesaikos mums kalba ir apie tai.