Prof. Bronius Genzelis. Idealai ir jų realizavimas (I dalis)

pozicija.org

Dažnai žmogui kyla klausimas: vardan ko gyvena, koks jo gyvenimo tikslas. Vieni gyvena dėl to, kad turėtų ką skaniai pavalgyti, gražiai apsirengti. Kitiems reikia dvasinio peno, žinomumo.

Žmogaus mąstysena priklauso ir nuo aplinkos, kurioje gyvenama, skaitomos literatūros ir gebėjimo ją suprasti. Vienas dalykas kai gyveni metu siautėjant žudynėms ir kitas – teisinėje visuomenėje. Viena santvarka patenkina žmogų, kita – ne. Pastarasis ieško būdų, kaip ją pakeisti.

Dar studijų metais į mano smegeninę įstrigo Platono mintis – ideali valstybė nesusikuria, ji yra siekinys.

Analizuojant istorinį vyksmą, įsitikinau tų minčių pagrįstumu: kai esamybė netenkina (nei viena idėja nerealizavusi), ieškota naujų – jos susilaukdavo šalininkų ir priešininkų, ko pasekmėje vyko revoliucijos ir kontrrevoliucijos.

Kadangi praeitam šimtmetyje dalyvavau ir stebėjau visokias politinės peripetijas, norisi dar kartą pamėginti suvokti, kas vyko, kaip formuojasi žmonių sąmonė, apmąstyti savo veikimą.

Apie politiko karjerą nesvajojau, save įsivaizdavau prie rašomojo stalo, besikapstančio archyvuose, bevartančio senas knygas. Nuo mokyklos suolo buvau tvirtai įsitikinęs, jog būtina žinoti savo tautos ir pasaulio istoriją ir savo pastebėjimais dalintis su kitais.

Istorinė situacija ir pokyčiai laikmetyje pakoregavo mano gyvenimą: reikėjo ne tik mąstyti bet ir veikti. Senos svajos išsipildė gyvenimo saulėlydyje . Dar nesu visiškai pasitraukęs iš kultūrinio gyvenimo: esu Šveicarijoje leidžiamos studijos „Springer“, VDU Mokslo darbų „Darbai ir dienos“ redkolegijų narys, žurnalo „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ mokslinis konsultantas. Nuolat gaunu pasiūlymų dalyvauti mokslinėje lenkų, čekų, graikų vokiečių mokslinėje spaudoje, mokslinėse konferencijose. Susirašinėju su Lenkijos akademiku Andžejum Goralskiu.

Rašydamas šį straipsnį, gavau jo pasiūlymą dalyvauti rengiamoje kolektyvinėje monografijoje. Šiandien turiu konstatuoti, kad Lietuvos kultūros istorija labiau domimasi užsienyje negu Lietuvoje – grįžtame į XIX amžių: knygas gali leisti savo ar rėmėjo lėšomis. Taip 2019 metais VDU leidykla išleido mano monografiją „Lietuvos kultūros istorija“.

Moralė – ne šio amžiaus dimensija

Nuo 2000 metų palaipsniui atsisakoma Sąjūdžio programos, kurioje diegtas kultūros ir švietimo prioritetas. Tai atsispindi ir mūsų dabartinių veikėjų viešose kalbose. Vyriausiasis Lietuvos bankininkas prieš TV kameras pareiškia: „Moralė – ne šio amžiaus dimensija“, o finansų ministras: „Kultūra toks pat verslas“. Domiuosi kitomis šalimis, neįsivaizduoju, kad ten valdžioje atsidurtų panašios asmenybės. Kodėl jos atsirado? Niekas mums jų neprimetė – patys išsirinkome.

Aukščiausioje Taryboje ir Pirmąjame Seime buvo vieningai priimti pagrindiniai kultūrosaugos ir švietimo įstatymai, nors kitais klausimais vyko karšti debatai. Įstatymais įtvirtinta Sąjūdžio programa. Per tą dešimtmetį keitėsi vyriausybės, bet jų požiūris į švietimą, kultūrą nekito. Švietimo ir Kultūros ministerijoms vadovavo kompetentingi asmenys. Po 2000 metų prasidėjo garmėjimas žemyn. Tikiuosi, kad tą vyksmą išanalizuos ateities istorikai. Viskas turi būti žinoma.

Išleidau prisiminimų knygą „Politikos laisvamanio užrašai“ (2016), pirminis jos pavadinimas buvo „Išmetimas į politiką ir iš jos“. Apsispręsti rašyti prisiminimus paskatino monsinjoras Alfonsas Svarinskas, paskutinės savo prisiminimų knygos pristatymo metu viešai pasiūlęs man rašyti prisiminimus ir kreipėsi į čia pat buvusį „Versmės“ leidyklos vadovą Petrą Jonušą siūlydamas išleisti juos.

Dar kartą prisiminti būtus laikus paskatino ir vyksmas mūsų krašte bei pastarojometo rašiniai ir vadinamieji dokumentiniai kino filmai Rusijos imperijoje, įtikinėjantys, esą Tarybų Sąjungos griūtis – užsienio spectarnybų ir savų išdavikų darbas, neigiantys Molotovo- Ribentropo sandėrio buvimą. Šio požiūrio laikosi ir šiandieniai Rusijos valdantieji, nors tokio sandėrio buvimą 1989 metais pripažino II TSRS deputatų suvažiavimas.

Tokių leidinių Rusijoje kiekis didėja, ypač telelaidų. Juose teigiama, esą, skelbdami Nepriklausomybę, pažeidėm tarptautines teisines normas: visų pirma 1975 metų Helsinkio susitarimą dėl esamų sienų neliečiamumo; antra, esą galima buvo išstoti iš TSRS tik pagal jos konstituciją, todėl mūsų Nepriklausomybė neteisėta. Jokios užuominos, kad 1940 birželio 15 d., okupavus mūsų kraštą, suvaidinti žaidimai su „savanoriškumu“. Reiškiamos viltys, esą Tarybų Sąjunga, tiksliau: Rusijos imperija, bus atstatyta. Šių dienų Rusija nemažiau agresyvi negu tada, kuri dangstėsi komunistine ideologija, kuri dabartinėje Rusijoje pasmerkta.

Joje rengiami įvairūs planai, kuriami judėjimai, siekiantys atkurti didžiąją Rusijos valstybę. Daug dėmesio skiriama istorijai, diegiama mintis, esą didžiausi Rusijos priešai M.Gorbačiovas ir A.Jakovlevas, pastarajam segamas net epitetas „CŽV agentas“, o kai kurie šių dienų rusų stačiatikių šventikai Staliną laiko vos ne šventuoju, nes jis sukūrė galingiausią pasaulyje stačiatikių imperiją, jo žiaurumus paaiškindami, esą to negalima padaryti be aukų, be to, jų nuomone, daugumas nužudyta pagrįstai.

Valstybės grioviku laikomas ir Borisas Jelcinas, o griūties pradininku įvardijamas Nikita Chruščiovas. Vyksta ir carinės Rusijos režimo reabilitacija. Nepajėgiama susitaikyti su antraeile savo valstybės vieta, nesuvokiama, kad praeitis negrįžtama ir dėl objektyvių veiksnių.

Tarybų Sąjunga turėjo didžiulį kairiųjų jėgų palaikymą už savo šalies ribų. Komunizmo idėją diskreditavo ir pastebėjimas, kad ja dangstosi Rusijos imperialistai. Tas akivaizdu tapo po 1956-jų Vengrijoje ir 1968-jų Čekoslovakijoje įvykių bei susidorojimo su jomis. Mat tų kraštų komunistai nepanoro būti Rusijos provincijomis.

Po invazijos į tas šalis subyrėjo komunistinis judėjimas. Atsirado eurokomunizmas. Lietuvoje jį propagavo pogrindžio žurnalas „Perspektyvos“. Išaiškinti kai kurie leidėjai ir straipsnių autoriai buvo įkalinti.

Kodėl mes duodame peno rusų imperialistams, norime diskredituoti save kitų akyse?

Šie procesai verčia būti budriems ir susimąstyti, kodėl pačioje Lietuvoje siekiama išbraukti istorinę atmintį, diskredituoti Sąjūdžio pirmeivius, disidentus, Nepriklausomybės siekėjus.

Nepajėgiu suvokti, kodėl mes, lietuviai, duodame peno rusų imperialistams, norime diskredituoti save kitų akyse?

Ypač ši tendencija gilėja pastaraisiais metais. Pradėta nuo J.Marcinkevičiaus, J.Basanavičiaus palaipsniui nueita iki V.Kudirkos, S.Daukanto baigiama V.Mikolaičiu-Putinu.

Bandoma suformuoti negatyvų požiūrį į Atgimimą. Kad taip elgiasi žlugusios imperijos šalininkai, nieko stebėtino. Bet mūsiškiai?

Čia nepralenkiama LRT, gyvenanti iš mokesčių mokėtojų pinigų, besidangstanti „žodžio laisve“… suprasdama ją, kaip teisė niekinti, šmeižti savus kultūros veikėjus, valstybę.

Minint 2018 metais Lietuvos sąjūdžio 30-tį, jo Steigiamojo suvažiavimo datą, LRT laidoje „Dienos temoje“ N.Putinaitė pareiškė: „Slaptai susirinkusi saujelė, nežinančių ko nori, nacionalistų, išrinko tarybą“. Vadinasi, valstybės atstatymas grupelės, nežinančių ko norinčių, nacionalistų išmonė.

Ši nuomonė visiškai adekvati propaguojamai Rusijoje, tik ten vartojamas terminas „grupelės separatistų“.

LRT kanalas transliavo serialą „Laisvės kaina. Sąjūdis“, aiškindami: „Nors tai vaidybinis filmas, bet faktai – tikri“. Jeigu nebūtų pastarojo sakinio ir neidentifikuojama vieta, galima būtų sutikti – meninė išmonė.

Sunku įsivaizduoti didesnio šmeižto. Ne mažai pasipiktinusių piliečių protestavo. LRT vadovai aiškinosi: pas mus „žodžio laisvė“. Taigi, prisidengiant „žodžio laisve“, galima apšmeižti bet ką, tyčiotis iš savo valstybės.

Rusijos skleidžiama nuomonė, esą Baltijos tautos iki šiol gailisi savo sprendimų ir pripažįsta, kad jų valstybės yra neteisėtos, paskelbtos ir prieš Baltijos šalių piliečių daugumos valią, todėl šie veiksmai turi būti anuliuoti ir tikima, kad artimiausiu metu tai bus atlikta. Tokią mintį pastoviai perša Rusijos NTN, NTV ir kita jos žiniasklaida. Kaip jiems nesidžiaugti mūsų „žodžio laisve“? Juk mes rašome tą patį, ką ir jie.

Kalbėdami apie „žodžio laisvę“, prisiminkime Povilo Višinskio pamąstymus XX amžiaus pradžioje knygelėse „Žmogaus tiesos“ (1906) ir „Kas tai yra konstitucija?“ (1906).

Jis tada dėstė principus, prie kurių sugrįžom 1988 metais, formuluodami Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio programą. Prisiminkim ir tuometinį P.Višinskis pastebėjimą: „žodžio laisvė“ galės būti įgyvendinami tik tuomet, kai piliečiai jaus atsakomybę už savo veiksmus ir žodžius, kitu atveju valstybė atsidurs anarchijoje, kurios baigmė diktatūra, arba valstybės griūtis. O tos atsakomybės stokojam, pavyzdžiui, siūlant, nežinant ką.

Stebina asmenų, nežinančių net savo krašto istorijos, veržimasis į politiką. Kaip kitaip paaiškinsi vieno Šaulių miesto savivaldybės nario, laikiusio save sąjūdiečiu, pasiūlymą pervadinti Povilo Višinskio gatvę, esą ji – sovietinis palikimas.

Dabar atskiri Seimo nariai, net ministrai, demonstruoja ne tik kaimyninių šalių, bet ir visišką savo šalies istorijos nežinojimą. Kuo kitu paaiškinsi mėginimą įtraukti gegužės 3-čią į mūsų Valstybinių švenčių sąrašą.

Taip, tai pirmoji Europoje konstitucija, išplėtusi miestiečių teises, bet joje net nepaminėtas Lietuvos vardas: ji – vieningos Lenkijos provincija. Ši konstitucija buvo didžiausia kliūtis, pripažįstant 1918 metais paskelbtą Lietuvos valstybę.

Ir okupacijos metais būta nemažai žmonių, kuriems rūpėjo Lietuvos ateitis, ieškojo kelių gaivinti istorinę atmintį, dėjo pastangos steigti lituanistines mokslines institucijas, o Nepriklausomoje Lietuvoje jos naikinamos.

Vilniaus universitete veikė pasaulinio garso Baltistikos katedra. Dabar jame neliko lituanistinių katedrų. Valdantieji liko kurti, kai prieš porą metų Vilniuje apsilankęs garsus italų kalbininkas Gvido Mikelini per mūsų TV pareiškė, kad jis neįsivaizdavo, jog Vilniaus universitete galėjo taip smukti mokslas.

Nesistebėtina, kad signatarė Nijolė Oželytė, minint Valstybės Atstatymo 30-tį, oficialiame savo interviu pareiškė, jog po šimtmečio niekas nebus girdėjęs, kas ta Lietuva.

Nė viena tauta, neturinti istorinės atminties, neatkūrė savo valstybės

Studijuodamas Maskvos Lomonosovo universitete, 1-am ir 2 –am kurse lankiau dar ir Istorijos fakultete senovės istorijos paskaitas. Tada ir įsidėmėjau prieš du su puse tūkstančio gyvenusio kinų filosofo Konfucijaus mintis, jog būtina viską žinoti (kas buvo gero ir blogo), graikų istoriko Herodoto: „istorija yra mūsų mokytoja“, gilinausi senovės filosofiją, mitologiją.

Kol nebuvo rašto, svarbiausi įvykiai fiksuodavosi žmonių sąmonėje (jie yra mitų, legendų pamatas). Tada įsitikinau, kokia yra svarbi istorinė atmintis (įvykiai fiksuojasi žmonių sąmonėje, atspindi rašytojų, dailininkų kūryboje, ji atsiskleidžia išlikusioje architektūroje, archeologų radiniuose), tautos kultūra.

Vien valstybės būvimas nėra istorinės atminties pamatinis šaltinis. Žinome, buvo senovės šumerų, asirų, skitų valstybės. Tų valstybių buvimas siejosi su to meto valdovų, miestų vardais. Jos išnyko. Žinios apie jas pasiekė iš nuogirdų, dažniausia iš jų priešų. Galima prarasti valstybingumą: išsaugojus istorinę atmintį, valstybingumą galima atstatyti. Žydų ir graikų patirtis patvirtina tai.

Nė viena tauta, neturinti istorinės atminties, neatkūrė savo valstybės. Istorinę atmintį sudaro daugybė faktorių: nuo politinio vyksmo iki grožinės kūrybos, filosofinių veikalų, kompozitorių kūrybos. Jie cirkuliuoja žmonių sąmonėje.

Apie politinį įvykį žinome tik patį faktą: buvo toks įvykis ir tiek. Kas kita poezija, rašytojų, filosofų, kompozitorių kūryba. Ji atspindi epochos dvasią ir lieka ateinančioms kartoms, su ja susipažinti. Todėl svarbu žinoti, kaip įvykiai rutuliojosi mūsų šalyje. Šį tematika persiekiojo mane per visą gyvenimą ir atvedė į sąjūdiečių gretas.

Mano studijų metais atmosfera Maskvos universiteto filosofijos fakultete buvo kiek laisvesnė nei kitose tuometinės imperijos aukštose mokyklose. Tam turėjo poveikio ir asmeninis N.Chruščiovo požiūris į Stalino ideologą A.Ždanovą, išpuolių prieš filosofus organizatorių.

N.Chruščiovo valdymo metais buvo sugražinti anksčiau atleisti dėstytojai. Visuotinė filosofijos istorija dėstyta pakankamai objektyviai. Logiką dėstė, vėliau išgarsėjęs disidentas, Aleksandras Zinovjevas. L.Brežnevo viešpatavimo laikais, už esamos sistemos kritiką atleistas iš pareigų, atimti visi apdovanojimai, moksliniai laipsniai. Vengdamas arešto, emigravo. „Pertvarkos laikais“, atstačius visus jo mokslinius laipsnius ir gražinus apdovanojimus, A.Zinovjevas sugrįžo į Maskvos universitetą.

Apie trečdalis Filosofijos fakulteto studentų buvo užsieniečiai: jų tarpe ir iš Vakarų valstybių. Artimai bendravau su italu Alberto Sandretti, tuometiniu Italijos komjaunimo veikėju.

Maskva pakeitė jo pažiūras. Pasak jo, čia nekvepia socializmu. Grįžęs į Tėvynę, Alberto depolitizavosi. Pirmam kurse gyvenau su vengru Imre Tokač, pažinojusi būsimą 1956 metų Vengrijos sukilimo karinį vadovą Pal Moleter. Kai šis lankėsi Maskvoje, Imrė supažindino. Žinoma, apie būsimą sukilimą neužsimynė, bet apie bendravimą kalbėta. Susitikimo įtakoje gimė klubas „Balticum“, turintys įtakos mūsų tautų bendravimui.

P.Moleter buvo nuoseklus marksistas: Ispanijoje kovėsi respublikonų pusėje prieš Franko sukilėlius. Pasak pašnekovo, jam nesuprantami Rusijos veiksmai. „Kovojom prieš fašistinį režimą ne tam,- sakė jis, – kad taptum Rusijos protektoratu. Rusijos ambasadorius bando mums įsakinėti, tartum būtų gubernatorius“.

Po Vasaros atostogų Imrė nesugrįžo, įsiliejo į sukilėlių gretas, kaip ir P.Moleter, buvo sušaudytas.

Mano kurse studijavo ir būsimas Prahos „socializmo su žmogišku veidu“ ideologas Jozefas Svoboda. Nuo pirmo kurso iki pat jo mirties bendravau su islandu Arnoru Hanibalsonu. Grįžęs į tėvynę, jis man siuntė geriausias Filosofijos istorijos knygas, su užrašu „Dovana“ ir parašas, cenzūra tokių nedrįsdavo nusavinti (dabar jos VDU bibliotekoje), mat, Arnoras buvo įtakingas – Reikjaviko universiteto rektorius. Jis nuosekliai rėmė mūsų siekimą atstatyti savo valstybę, suorganizavo Lietuvos Nepriklausomybės rėmėjų komitetą. Islandija unikali valstybė: joje nebuvo nei vergovės, nei feodalizmo, nei bajorų.

Apie J.Svobodos likimą sužinojau tik atkūrus valstybę. Lankydamasis Varšuvoje, susipažinau su pirmąja nekomunistinės Čekoslovakijos ambasadore Varšuvoje, buvusia, kaip ji pati pristatė, Prezidento Vaclovo Havelo, kai šis veikė pogrindžio sąlygomis, rankraščių perrašinėtoja. Ji pažinojusi ir J.Svobodą, iš pastarojo girdėjo mano pavardę, todėl susitikus panoro asmeniškai susipažinti.

Ji pasakojo apie mįslingą Jozefo mirtį. Pasak jos, nei vienas Čekoslovakijos veikėjas nebuvo sušaudytas, tik jie, tapę bedarbiais ar juodadarbiais, neaiškiomis aplinkybėmis pasitraukė iš šio pasaulio.

Balticum klube neformalių susitikimų metais su latviais ir estais mąstėm apie savo valstybių ateitį, nors nesijom jos su konkrečiu laikmečiu, bet tikėjom savo ateitimi. Ryšiai nenutrūko ir po studijų. Įvykiai Vengrijoje ir Čekoslovakijoje ir jų baigmė buvo mūsų apmąstymo objektas, juolab, kad kai kuriuos tų įvykių veikėjus asmeniškai pažinojom, tikėjom, kad ateis laikas ir mums.

Latviai, poetas Knutas Skujiniekas su draugais rengė Pabaltijo socialistinių respublikos federacijos Konstitucijos projektą. Mums nesuspėjo atsiųsti. Susekus saugumiečiams, jie buvo ilgam įkalinti, vėliau tapo vienais iš Liaudies fronto ideologų. Mums buvo aišku, kad socializmas – širma rusiškajam imperializmui. Juk K.Skujinieko draugai nesiekė restauruoti kapitalizmo, o tik turėti savo Valstybę.

Lietuva bus, bet be lietuvių

Žmogus labiausia įsidėmi savo aplinką, jam sunku suprasti kitos epochos žmonių gyvenseną. Epocha netapatintina vien su istorijos amžiais: keliuose amžiuose gali būti panašiai mąstoma, o tame pačiame skirtingai gyvenama.

Pagal turimą informaciją galvočiau, kad keturioliktam ir penkioliktam amžiuje panašiai mąstyta, nes ne ką skyrėsi ir tų amžių žmonių gyvenimo būdas. Kas kita – XX amžius. Jame sparčiai keitėsi politinės santvarkos, nuotaikos. Tai pajutau savo kailiu.

Vaiko akimis stebėjau hitlerinės okupacijos metus, stalinizmą, pasukusi mano mąstyseną į išeičių paieškas. Ausyse skamba girdėti Antrojo pasaulinio karo buvusio Lietuvos gubernatoriaus, vėliau vyriausio imperijos ideologo Michailo Suslovo žodžiai: „Lietuva bus, bet be lietuvių.“ Tada tauta buvo fiziškai naikinama. Ar šių dienų jaunuolis pajėgus suvokti kad ir tokį nutykimą mano klasėje Stalino mirties išvakarėse?

Kaišiadorių rajono komjaunimo sekretorius, šiandienine terminologija, priekabiavo prie vienos mūsų klasės merginos. Ta jį pasiuntė po velnių. Sekretorėlis įsižeidė ir sukurpė jai bylą (ją pašalino iš mokyklos).

Pasipiktinę klasiokai visą tai aprašė ir 1953 m. vasarį, tai yra, prieš pat Stalino mirtį, pasiuntė laišką į Lietuvos komjaunimo CK, bet šis atsidūrė pas Kaišiadorių saugumiečius.

Į klasę atrūko pats jų vadas mojuodamas laišku, klausė, kas to antitarybinio laiško autorius. Jo visai nedomino turinys. Niekam iš mūsų neatėjo mintis, kad tai – antitarybinė veikla. Tardymas vyko jau po Stalino laidotuvių.

Po daugelio metų su laiško turiniu susipažinęs Signataras, buvęs politinis kalinys, Liudvikas Simutis pasakė, jeigu jūs būtumėt išsiuntę porą mėnesių anksčiau, neapsiribotų vien pašalinimu iš mokyklos. Deja, ir pasmerkus stalinizmą neatsisakyta visų jo metodų. Argi ne tai liudija disidentų procesai?

Kuo nusikalto Nijolė Sadūnaitė, Sigitas Tamkevičius, Povilas Pečeliūnas, Vytautas Skuodis, Gintautas Iešmantas, Alfonsas Svarinskas, Antanas Terleckas? Juk jie nekvietė prie ginklo, versti „tarybų valdžios“, o tik išsakė savo mintis apie žmogaus teises, net nekvestionavo komunizmo idėjos. Kadangi neturėjo galimybės viešai išdėstyti savo pažiūrų, leido pogrindinę spaudą, kurios neprieštaravo net TSRS Konstitucijai.

Vargu ar suprasčiau, už ką jie baudžiami, jeigu nebūčiau tuo metu gyvenęs.

Tarybinių veikėjų veiksmai tolygūs XIX amžiaus antrosios pusės carizmo. Tada mūsų spauda buvo leidžiama Rytų Prūsijoje, o iš ten slapta gabena į rusų okupuotą kraštą ir čia platinama. Platintojai buvo kalinami. Naujos okupacijos metais slapta išleisti leidiniai ėjo iš rankų į rankas, patekdavo ir į užsienį, o iš ten radijo bangomis pasiekdavo platesnius gyventojų sluoksnius. Kaip tada taip ir dabar ugdė lietuvių savimonę, formavo nelegalias struktūras. Kiekviename laikmetyje kitokios veikimo galimybės. Tačiau turime matyti skirtumą tarp brežnevinės imperijos ir jos ankstesnių laikų bei gorbačiovinės „pertvarkos“, nekurti mitų, kuriuos šiandien, siekdamos atkreipti į save dėmesį, kuria įvairios politinės grupuotės bei personos.

Prabėgo 30 metų, kai atkūrėm valstybę. Yra apie ką pamąstyti. Neretai klausiam: ar apie tokią valstybę svajojom. Atsakymas: taip ir ne, bent sprendžiu pagal save (tęsinys II dalyje).

Trumpai apie autorių: Bronius Genzelis yra humanitarinių mokslų habilituotas daktaras, profesorius, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ signataras, Valstybinės mokslo premijos laureatas.

pozicija.org

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
23 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
23
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top