pozicija.org
Tęsinys. Pirma dalis ČIA.
Ne visi vienareikšmiškai įsijungė į Sąjūdį. Vieniems rūpėjo atstatyti savo valstybę, kitiems – gyventi taip kaip Vakaruose. Esamybė netenkino absoliučios daugumos. Ir vieni, ir kiti eidavo į mitingus, jausdami laisvėjimą, žadinusį tikėjimą imperijos griūtimi.
Išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinė grupė susilaukė plataus atgarsio. Vietiniuose mitinguose, susiėjimuose steigėsi sąjūdiečių grupės, rinktos jų vadovybės. Deja, ne visi tuomet pasiūlytieji sutikdavo būti renkami, nes neaiški buvo ateitis.
Dabar, daugelis tuomet atsisakiusiųjų, Sąjūdžiui įsitvirtinus, vaizduoja save pirmeiviais, stengiasi pirmuosius visaip pažeminti, nes kaip kitaip paaiškinsi savo veiklą. Vienas iš tų mitų, esą į Nepriklausomybę vedė dvi politinės jėgos: Sąjūdis ir atsiskyrusi LKP (juk ji atsiskyrė nuo TSKP Sąjūdžio idėjų poveikyje).
Imperijos valdymo mechanizmas
Ryškus nuostatų netapatumas tarp rinkimų ikigorbačiovinės pertvarkos ir jos metu TSRS Liaudies deputatų ir LTRS Aukščiausios Tarybos (istorikui privalu laikytis tų pavadinimų, kurie tuomet vartoti) rinkimų išvakarėse, nors abeji rinkimai vyko pagal tuomet galiojusius papročius, skirtumas tik tas, kad anksčiau rinktas vienas iš vieno.
Kandidatas neturėjo įnešti jokio piniginio įnašo, biografijas spausdino valstybės lėšomis. 1989 m.TSRS Liaudies deputatų rinkimai vyko ta pačia tvarka, tik gorbačiovinės pertvarkos metais jau kandidatus iš tikrųjų kėlė žmonių susirinkimai ir jau buvo konkurencija. Visi kandidatai visuomenei buvo žinomi asmenys, tik rinkiminės kompanijos metu sakyta, ar Sąjūdžio remiami.
Daugelį Sąjūdžio remiamų kandidatų į TSRS Liaudies deputatus asmeniškai pažinojau ir žinojau jų požiūrį į Lietuvos nepriklausomybę. Tad takoskyra buvo aiški: nepriklausomybės šalininkai, jos oponentai ir nereiškiantys pozicijos. Tuo tarpu 1990 m.vasario mėn. kandidatai į LTSR Aukščiausiąją Tarybą jau deklaravo savo partiškumą.
Partijos kūrėsi. LKP jau buvo atsikyrusi nuo TSKP, vadinasi, jos nariai buvo buvusios Tarybų Sąjungos oponentai. Daugumos išrinktųjų į Lietuvos TSR Aukščiausią Tarybą anksčiau nepažinojau. Signatarų tarpe esama ir asmenybių, kurie dar 1988 metais deklaravo ištikimybę imperijai.
Lietuvoje komunistų partijai priklausė virš 206 tūkstančių narių. Jie buvo tokie pat Lietuvos žmonės ir juos veikė bendros nuotaikos. TSKP buvo ne įprastinė partija, o imperijos valdymo mechanizmas. LKP vadovybė,, skirtingai nuo Estijos, priešinosi Sąjūdžio judėjimui.
M.Gorbačiovui imponavo pavadinimas – Lietuvos Persitvarkymo sąjūdis, jo aplinka ieškojo kontaktų su Sąjūdžio veikėjais. Prisimintos pažintys iš studijų metų. Esamo režimo kritikais tapo kai kurie Maskvos Lomonosovo universiteto Filosofijos fakulteto auklėtiniai ar net dėstytojai. Tuo metu studijavo ir Raisa Titorenko (būsimoji M.Gorbačiovo žmona), jau tada garsėjusi savo kritišku požiūriu į esamybę.
Vieni aukojosi, kiti tupėjo už krūmų ir baikščiai dairėsi
Sąjūdžiui artėjant prie valdžios, prie jo prisišliejusieji tapo aršiais Sąjūdžio pirmeivių kritikais, ėmė save vaizduoti Sąjūdžio kūrėjais. Įdomiausia: vienaip ar kitaip pažįstu disidentus, tačiau nė iš vieno negirdėjau tokios paniekos Sąjūdžio pirmeiviams – kultūros veikėjams, išvadintiems kolaborantais, kaip iš Sąjūdžio prielipų, sugebėjusių įsisukti į naujųjų valdančiųjų gretas.
Juos gana tikslai apibūdino VDU prof. Alvydas Butkus: kai vieni dėl Lietuvos Nepriklausomybės aukojosi, kiti tupėjo už krūmų ir baikščiai dairėsi mąstydami, kas laimės prie to ir prisijungsime, treti, kuriuos tenkino esamybė, gynė ją. Tad pirmosios sudarė absoliučią gyventojų daugumą.
Sąjūdis susiformavo pradėjusių veikti įvairių valdžios nekontroliuotų judėjimų bazėje. Jungtis į vieningą judėjimą pradėjome Estijos Liaudies fronto įkvėpti. Vietos LPS rėmimo grupės kūrėsi savo iniciatyva, dažnai vietoj į organizuojamą renginį, pakviečiant Iniciatyvinės grupės narį.
Daug kur buvau pakviestas. Dažniausiai kvietė buvę studentai. Be to, daug rašiau spaudoje apie užsienyje žinomus politinius ir Lietuvos kultūros veikėjus. Jie susilaukė visuotinio pripažinimo. Už juos buvau ne kartą premijuotas „Mokslo ir gyvenimo“, „Švyturio“, „Tarybinės moters“ redakcijų, dalyvaudavau susitikimuose su jų skaitytojais. Šie žurnalai išeidavo šimtatūkstantiniais tiražais. Tai lėmė jų gyvybingumą (atlygimai, premijos).
Žurnalų ir leidyklų vadovai buvo suinteresuoti pajamomis, kurios priklausė nuo pirkėjų skaičiaus. Stalinizmo metais veikė griežta cenzūra ir KGB priežiūra. Po chruščiovinėje epochoje KGB į išleistas knygas nesikišo: nereikėjo žinoti tam tikras žaidimo taisykles (nevalia kritikuoti komunistų partijos, jos vadų, esamos santvarkos, girti vadinamų kapitalistinių šalių).
Stalinizmo epochoje spauda buvo valdžios dotuojama. Leidėjams nerūpėjo leidybos kaštai – jiems svarbi buvo tik partinių bosų ir KGB nuomonė. Viską – ką leisti, ką ne – spręsdavo partinės institucijos, jas prižiūrėdavo saugumiečiai ir cenzoriai. Situacija iš esmės pasikeitė N.Chruščiovo atšilimo metais, kada leidyklų ir leidinių vadovai turėjo domėtis ir finansais.
Apie istorinę atmintį
Mano bičiuliai mąstė ne tik kaip saugoti istorinę atminti, bet ir ją gaivinti, puikiai suvokdami nepajėgūs to padaryti, kai miglota tautos ateitis. Jeigu nepažeidei anksčiau įvardintų reikalavimų, galėjai ieškoti kelių, kaip išleisti knygą ar išspausdinti straipsnį. Tam turėjo įtakos asmeniniai ryšiai, akademiniai ryšiai.
Vilniaus universitetas turėjo draugystės ir bendradarbiavimo sutartis su Krokuvos ir Varšuvos universitetais. Pasinaudodamas jomis kiekvienais metais nuo 1970 iki 1980 vykdavau skaityti ciklą paskaitų iš Lietuvos kultūros istorijos. Tuomet ir susipažinau su būsimais Lenkijos politiniais lyderiais Janu Vydackiu, Tadeušu Mazovieckiu, Jaceku Kuroniu, Vladimiežu Cimoševičium, žurnalistu Adamu Michniku, tapusiais mūsų Nepriklausomybės rėmėjais.
Mano bičiuliams rūpėjo supažindinti visuomenę su mūsų kūrybiniu palikimu (tarpukariu jį išsamiai tyrinėti nesuspėta). Antra, supažindinti Lietuvos skaitytoją su pasauline filosofija.
Pavyko suburti gerą rengėjų ir vertėjų kolektyvą. Maskvoje stebėjosi, iš kur pas mus toks gausus filosofijos klasikos skaitytojų ratas. Tam turėjo įtakos I.Kanto vardo ir jo ryšių su Lietuva išgarsinimas bei palankus jo lietuvių vertinimas. Čia suveikė patriotinės nuotaikos.
Pradžią davė K.Rickevičiūtės I.Kanto straipsnelio apie lietuvius vertimas ir tolesnis jo ryšių su lietuviais nušvietimas. Švenčiant I.Kanto „Grynojo proto kritikos“ pasirodymo 200 metų jubiliejinėse konferencijose Rygoje ir Karaliaučiuje dariau pranešimus „Kantas ir lietuvių filosofinė mintis XVIII amžiaus pabaigoje ir XIX amžiaus pradžioje“. Jų pagrindu išleisti darbai Rygoje ir Karaliaučiuje. Kaliningrade buvo pateiktas ir I.Kanto pratarmės „Draugo prierašas“, parašytos K.Milkaus „Lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbų“ žodynui, vertimas į rusų kalbą. Vėliau pasiekta, kad šis universitetas gautų I.Kanto vardą.
Šio universiteto mokslininkai iki šiol siekė palaikyti mokslinius ryšius su Lietuva. Ne kartą teko lankytis tame krašte. Kraštas yra Rusijos karo grobis. Jame nesama vietinių gyventojų palikuonių. Sąjūdžio laikais nemaža dalis to krašto gyventojų troško tapti ketvirtąja Baltijos respublika, nemažai norėjo būti ir Lietuvos dalimi, nes žinojo jos istorinius ryšius su Lietuvos kultūra. Su Rusija neturime tiesioginių ryšių, retas kaliningradietis pabuvojo joje, tuo tarpu daugelis pažįsta Lietuvą, sakė jie.
Į mano straipsnius atkreipė dėmesį išeivija. Su manim užmezgė tiesioginius kontaktus Algirdas Julius Greimas, Juozas Grinius, Tomas Remeikis. Jie tęsėsi iki pastarųjų išėjimo į amžinybę. Būdamas UNESCO Lietuvos nacionalinio komiteto pirmininku, Paryžiuje susitikau buvusią A.J.Greimo studentę, vieno UNESCO skyriaus vadovę. Ji daug prisidėjo prie mūsų paveldo įtraukimo į saugojamų teritorijų sąrašą, ypač į Klaipėdos Jūrų muziejaus išgarsinimą.
Žmogus negali būti Nieku
Daugumą Sąjūdžio iniciatorių žmonės buvo gerai įsidėmėję iš jų legalios veiklos (straipsnių, viešų paskaitų). Dabar linkstama juos juodinti. Įdomiausia: aršiausi kovotojai su „buržuaziniu nacionalizmu“ ir „revizionizmu“ tapo europocentrizmo propaguotojais ir toliau niekina tautiškumą (susirado naujus darbdavius).
Ar įsivaizduojame žmogų be tradicijų, neturinčio kalbos, tapatybės? Jeigu jo gimtoji kalba lietuvių, anksčiau siūlyta rusų, dabar anglų, atsisakęs savos tapsi kitakalbiu, kitos kultūros žmogumi. Žmogus negali būti Nieku.
Tautinis atbudimas reiškėsi visose imperijos pavergtose tautose, o tos, kuriuos praranda šį jausmą, istorijos verpetuose išnyksta. Tą dar ryškiau pajutau būdamas TSRS Aukščiausios Tarybos deputatu, bendraudamas su deputatais iš nacionalinių regionų. Kadangi buvau Lietuvos Sąjūdžio remtų deputatų grupės koordinatoriumi, o kokie Sąjūdžio siekiai buvo žinomi, su manim norėjo bendrauti nemažai deputatų, jų tarpe – ir respublikų partiniai lyderiai, kuriuos žeidė brežnevinė „jaunesnio brolio“ koncepcija.
Mes aiškiai tai turime matyti. Čia jau kita takoskyra: ženkli dalis kitų tautiškai nusiteikusių komunistų mus palaikė, o dalis net žymių rusų disidentų tapo aršiai mūsų Nepriklausomybės oponentais.
Agentai galės būti „užšaldyti“
Po 1991 metų rugpjūčio 19–21 dienos pučo Maskvoje mūsų Aukščiausioje Taryboje buvo įsteigta buvusio ilgamečio politinio kalinio Balio Gajausko vadovaujama Laikinoji komisija Užsienio spectarnybų veiklai Lietuvoje tirti, kurios nariu teko būti. Naršiau po KGB archyvus.
KGB agentų kartotekos neaptikome. Pagal oficialią versiją, ji sudeginta. Kiti šaltiniai byloja – išvežti į Rusiją, nes jie, kaip 1989 m.gruodžio pabaigoje savo šefus informavo E.Eismuntas, KGB disponuoja 6377 agentais ir, jeigu Lietuva paskelbs Nepriklausomybę, jie dirbs po rinkimų.
Ataskaitoje nurodoma, kad agentai galės būti „užšaldyti“, nukreipti į verslą ir kitas žinybas, o prireikus, „atšaldyti“. KGB turėjo įtakos agentų. Nemanau, kad jie išnyko. Žinoma, ženklios jų dalies nebėra šiam pasaulyje. O kiti? Ar nejaučiame įtakos agentų veiklos? Juk jie gali saugiai veikti. Mūsų Seimas priėmė unikalų įstatymą: negalime net 75 metus viešinti perimtų Rusijos žvalgybos KGB agentų.
Aptikom kelių KGB agentų, okupacijos metu pasiųstų į užsienį, bylas. Nemanau, kad tai atsitiktinumas. Manyčiau, yra kelios priežastys: viena, jie tapo nereikalingi, todėl, norėdami nukreipti dėmesį nuo reikalingų agentų, paliko juos; antra, jie tapo nepatikimi (imkite juos ir džiaukitės, neieškote kitų). Manau, tai padaryta sąmoningai. Kaip žinia, Rusijos spectarnybos perėmė visas KGB institucijas, jos agentūrą, neabejoju ji veikia ir šių dienų Lietuvoje, ypač įtakos agentai.
Kas atsitiks, jei Prezidentu taps bedievis ir be sąžinės
Parengėm neblogą Konstituciją. Deja, dabar ne visi nori jos laikytis. Priėmėm keletą ir perteklinių įstatymų, kaip Prezidento aprūpinimo pasibaigus jo kadencijai įstatymas. Nežinau kitos šalies, kurioje prezidentas turėtų tiek privilegijų. Nesiaiškinsiu, kodėl taip atsitiko. Asmeniškai ir aš balsavau. Nepasakyčiau, kad pasielgiau teisingai. Tik galiu pasiaiškinti, kodėl pritariau.
Aukščiausioje Taryboje vyko karštos diskusijos dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Apie trečdalis deputatų regėjo Lietuvą kaip autokratinę valstybę. Aukščiausiajai Tarybai pritarus demokratinės valstybės Konstitucijai, jos oponentai 1992 m.gegužės 23 d. surengė referendumą, kuris Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininką be Konstitucijos būtų paskelbęs prezidentu iki Prezidento rinkimų be datos, kada jie turi įvykti. Pasak referendumo rengėjų, Prezidentas atsakingas prieš Dievą ir sąžinę. Paklausus, kas atsitiks, jei Prezidentu taps bedievis ir be sąžinės asmuo, atsakyta: „Lietuvių tauta tokio nerinks“. Tauta nepritarė šiam sumanymui.
Negaliu neprisiminti K.Motiekos ir R.Ozolo, kurie referendumo išvakarėse logiškai ir išsamiai televizijos žiūrovams išaiškino, ką duotų tokio referendumo sėkmė. Panašias į mūsų referendumui pateiktą konstitucijas priėmė Kazachstanas ir Turkmėnija. Ten prezidentai savo vardu pavadino miestus, net sostinę, gatves, prisistatė sau paauksuotų paminklų, faktiškai savo šalyse įvedė vienpartines sistemas, parlamentai virto patariamosiomis institucijomis. Po kiek metų vienas iš mūsų gegužės 23 d. referendumo iniciatorių prisipažino, kad referendumo rengimas – didžiausia jo gyvenimo gėda.
Asmeniškai pažinojau pirmuosius Latvijos, Lenkijos, Estijos prezidentus, su kai kuriais teko bendrauti ir iki jų tapsmo prezidentais, buvimo jais ir po kadencijos pabaigos. Visi gauna solidžias pensijas, bet neturi iki gyvos galvos rezidencijų, apsaugos, valstybės išlaikomų padėjėjų. Daugumas demokratinių šalių prezidentų gyvena Prezidentūrose. Pavyzdžiui, JAV prezidentas tuojau pat po kadencijos apleidžia Baltuosius Rūmus.
Mačiau, kaip savo rančoje Kalifornijoje gyveno JAV Prezidentas Donaldas Reiganas. 1994 metų vasarą Los Andželos vyko JAV sociologų suvažiavimas. Į jį buvau pakviestas. Dariau pranešimą apie Tarybų Sąjungos griūtį. Po suvažiavimo, kaip kiti šia tematika pranešėjai, buvau D.Reigano pakviestas, nepastebėjau jokios apsauginės zonos. Atsisveikindamas D.Reiganas įteikė atminimo medalį, kuris ir šiandien kabo ant senos mano kambary.
Įprasta užsienio veikėjams, atvykstantiems į Lietuvą, įteikti valstybinius apdovanojimus. Deja, ilgą laiką buvo užmiršti labiausiai nusipelniusieji mūsų kraštui Arnoras Hanibalsonas ir Didmaras Albrechtas, buvęs Ostsee Akademie vadovas, rengęs sutikimus su Vokietijos ir kitų šalių politikais bei kultūros veikėjais.
Baigiantis Valdo Adamkaus kadencijai, paskambinau Astai Skaisgirytei, Užsienio reikalų ministro pavaduotojai, buvusiai sąjūdžio aktyvistei, iš tų laikų žinojusiai šių asmenybių rūpinimąsi Lietuvos valstybingumo įtvirtinimu. Ji operatyviai sureagavo ir ministerija pristatė, o Valdas Adamkus paskutinį savo kadencijos mėnesį apdovanojo juos aukščiausiais mūsų šalies ordinais.
Istorija kartojasi
Gyvename Nepriklausomoje valstybėje. Privalome patys joje tvarkytis, bet senų įpročių nepajėgiame atsikratyti (mėgstame girtis, meluoti). Istorija kartojasi ir kitais aspektais, neišnyko buvusios problemos, pavyzdžiui, ir dabar diskutuojame apie medžiotojus, miškosaugą – ne tik žiniasklaidoje, bet ir Seime. Ir šįkart neapsieinu be jaunystės prisiminimų.
Buvau penktakursis, kai į Istorijos fakultetą iš neakivaizdinio skyriaus į stacionarą perstojo Vytautas Petkevičius. Įsišnekėjus paklausiau, kodėl baigti sumanei stacionarą. Vytautas atsakė: „Turbūt žinai, esu rašytojas, nevengiantis aktualios publicistikos. Žurnale „Pergalė“ išspausdinau straipsnį, kuriame parašiau, kad esama žmonių, trokštančių žudyti, bet kai jie negali tiesiogiai realizuoti savo aistros, tampa medžiotojais. Mane pasikvietė A.Sniečkus ir tarė: „Ne, iš tavęs partinis darbuotojas nebus“. Ir pasiūlė pasitraukti iš partinių darbuotojų gretų ir užbaigti studijas stacionare, prižadėjo parašyti atitinkamą charakteristiką-rekomendaciją.“
Ši tradicija tęsiama žudant gyvūnus – taip pajuntama savo vertė. Senovėje medžiota dėl maisto, o ne iš meilės gamtai, kaip teigia šiuolaikiniai medžiotojai.
Nauja informacija priverčia susimąstyti ir apie kitus, anksčiau girdėtus dalykus, geriau suvokti istorijos vyksmą. 1990 metų vasario mėnesį, Nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse, generolas V.Varenikovas pakvietė mane išgerti puodelį rusiškos arbatos. Prašnekėjom vos ne porą valandų. Jo tikslas – įtikinti mane, kad negalima pasitikėti M.Gorbačiovu, kaip ir kitais politikais, nes jie priima neapgalvotus sprendimus, kuriuos privalo vykdyti kiti, o patys vėliau išsisukinėja.
V.Varenikovas papasakojo apie 1979 m. invazijos į Afganistaną užkulisius. Pasak jo, Tadžikijos KP CK pirmasis sekretorius įtikino L.Brežnevą, kad Afganistano tadžikų gyvenamasis rajonas trokšta prisijungti prie Tadžikijos TSR. Tuo įtikintas l.Brežnevas mintimis pasidalino su savo bendrais. Šie, nepaisydami saugumo tarnybų įspėjimų apie galimas liūdnas pasekmes, nes praeityje net anglai nepajėgė jo kolonizuoti, pasikvietė Turkestano karinės apygardos vadą ir įsakė jam ruoštis invazijai. Pastarasis buvo įsitikinęs, kad tai beprasmybė, bet karys negali nevykdyti įsakymo.
Grįžęs į viešbutį generolas nusišovė, o spaudoje buvo parašyta: „Mirė nuo širdies smūgio“. Argi kulka į širdį – ne smūgis, atviravo generolas V.Varenikovas. Jo nuomone, įsiveržimas į Afganistaną buvo didžiausia klaida. Konfliktas tęsiasi. Rusijai tiesiogiai pasitraukus iš konflikto, jis ir toliau kraujuoja. Kodėl Tadžikijos veikėjui kilo tokia mintis?
1978 metų vasara Dušanbės (Tadžikijoje) mokslinėje konferencijoje susitikau kelis savo moksladraugius – tadžikus. Jie pasiūlė pasisvečiuoti. Mane supažindino su savo krašto istorija. Iš jų daug naujo sužinojau, visų pirma, kad ir jie, kaip mes, mąsto apie savo valstybę, kad Stalinas, siekdamas sukiršinti tautas, istorinę ir kultūrinę jų sostinę Bucharą, kaip ir Samarkandą, įjungė į Uzbekiją. Ir jie svajoja apie tų regionų susigrąžinimą ir Didžiosios Persijos atstatymą.
Tadžikai save laikė persais ir svajojo apie etinės valstybės sukūrimą, kurią sudarytų Iranas (be arabiškos dalies), Tadžikija ir Afganistano tadžikų gyvenamieji rajonai. Tad generolo V.Varenikovo pasakojimas atgaivino atmintį. Pokalbio Dušanbėje metu nesijautė fundamentalistinio islamo įsigalėjimo. Ar didžiulių etinių valstybių atkūrimo idėja neslypi tautų pasąmonėje? Istorinė atmintis orientuoja į esamybės peržiūrą.
Būdamas TSRS Aukščiausios Tarybos nariu, bendravau su TSRS Liaudies deputatais, jų tarpe su azerbaidžaniečiais. Pirmajai pažinčiai įtakos turėjo, kad sėdėjom greta. Juos labai domino įvykiai Lietuvoje. Jų šalyje įvykiai taip pat kunkuliavo (Karabachas, kruvinos Baku riaušės). Dalijomės informacija.
Azerbaidžaniečiai rėmė mūsų siekius TSRS Liaudies deputatų suvažiavime, TSRS Aukščiausioje Taryboje. Iš istorijos žinojau, kad tiurkai, įsiveržę į graikišką Bizantiją, pavergė ją įkurdami musulmonišką Osmanų imperiją, kad dabartiniai turkai ir azerbaidžaniečiai yra tos pačios istorinės tautos vaikai. Savo žinias sutikslinau: iš jų sužinojau, kad istorinė Azerbaidžano sostinė yra dabar Iranui priklausantis Tavrizas, kad jie mąsto apie savo suartėjimą su Turkija.
TSRS Aukščiausioje Taryboje susipažinau su Elmira Kafarova, Azerbaidžano TSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoja. Ji , kaip ir jos kolegos, suprato mūsų siekius, pasakiau jai apie savo būsimą kelionę į Varšuvą. Ji pasiūlė ten susitikti su Turkijos ambasadorium, nes Maskvoje esame sekami.
Kai atvykau į Varšuvą, mane susirado Turkijos ambasadorius. Jis išsamiai domėjosi įvykiais Lietuvoje. Pasakiau jam, kad esu įsitikinęs, kad kai susiklostys palankesnės sąlygos, pasitrauksime iš imperijos. Manau, kad dabartiniai įvykiai Artimuose Rytuose – mąstymo apie girdėta atgarsiai.
Tada Artimuose Rytuose nesijautė islamiško fundamentalizmo. Irane egzistavo provakarietiška vyriausybė, Turkija buvo pasaulietinė valstybė (bažnyčia atskirta nuo valstybės). Šiame regione vyko didžiuliai pokyčiai. Nors Turkija dar netapo fundamentalistine islamiška valstybė, bet islamas jau yra susijęs su valstybe. Kiek man žinoma, ir dabar nei Azerbaidžane, nei Tadžikijoje dar neįsigalėjo islamiškas fundamentalizmas, tad vargu ar su manim bendravusieji trokšta fundamentalistinių permainų. Tuomet, be abejonės, linkėjau, kad jų tautos susijungtų į savo tautines valstybes. Religinės kovos skaldo tautas. Nemanau, kad mano bičiuliai azerbaidžaniečiai, tadžikai svajojo apie islamistinę valstybę.
Dabartis primena XVIII amžiaus pabaigą
Dažnai esu klausiamas: ar apie tokią valstybę, kokioje gyvename, svajojot. Taip ir ne. Nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse sakydavau: „Pirma pastatykime namą, o po to kalbėsime apie jo apstatymą.“ Pirma atkurkime savo valstybę, po to analizuokime jos valdymo formas. Laikiausi P.Višinskio nuostatų.
Taip, savo valstybę atkūrėme, bet ne visi ją branginame. Išsiskyrė keliai tų, kuriems rūpėjo atkurti savo tautinę valstybę, ir tų, kuriems terūpėjo tik gyventi taip, kai gyvena žmonės Vakaruose. Pirmųjų siekiai užfiksuoti. Kolonijinės imperijos griūties troškulys jungė visus ar bent daugumą Lietuvos gyventojų. Tai buvo aiškiai pasakyta Sąjūdžio rinkiminėje programoje, fiksuota ir tautinės mokyklos idėja.
Dabar šios idėjos išduotos: atsiskleidžia, kas yra kas. Taigi, mūsų vadovybėje atsidūrė asmenys, kuriems vienintelė vertybė pinigai, nesvarbu, kaip jie įgyti. Vardan jų galima visko išsižadėti. Kai giliniesi į istoriją, suvoki, kad ir kitose šalyse panašiai būta.
Dabartis primena XVIII amžiaus pabaigą, kada Lietuvos bajorų iniciatyva buvo iš pasaulio žemėlapio išbraukta Lietuva, bajorai pasijuto esą lenkais. Kuo visa tai baigėsi? Išnyko buvusi galinga Abiejų Tautų Respublika. Ją be vargo pasidalino kaimynai. Argi dabartinis vyksmas mūsų šalyje neprimena tų laikų? Argi Vilniuje jaučiamės esą Lietuvoje? Beveik visi užrašai anglų kalba. Firmų pavadinimai taip pat, pervažiavę Lenkijos sieną pasijuntame Lenkijoje, nors Lenkija taip pat Europos Sąjungos narė. Jie nori būti lenkais, o mes lietuviais – ne. Nedrįsčiau teigti, kad visi taip mąsto.
Palaipsniui atsisakome savasties. Esame NATO ir Europos Sąjungos nariai. Žinant nuotaikas Rusijoje, vargu ar be NATO išsiverstume. Čia nematau alternatyvos. ES – kitas reikalas, nors ir buvimas ES tikslingas, tik kaskart ji biurokratizuojasi, jos valdininkai pasijunta naujos imperijos kūrėjai.
Patys atsisakom suvereniteto. Dabartinės Lietuvos veikėjai, nebijau to žodžio, siekia paversti mūsų kraštą viena iš būsimos imperijos provincija ir matyti save aukštose ES pareigose, todėl visapusiškai garbinami Lietuvos bajorai, nenorėję būti lietuviais.
Neretas mūsų valstybės veikėjas dejuoja: „Mes esame mažyčiai“…, bet ar jis bent pažvelgia į Europos Sąjungos žemėlapį ir pamato, kiek joje yra tokių ar net mažesnių valstybių. O kiek pasaulyje yra tokių valstybių?
Okupacijos metais didžiavomės „esam lietuviai“, vardan to darbavosi mūsų rašytojai, poetai, kompozitoriai. Mus gerbė ir kiti, o dabar visa tai norima išbraukti iš atmintis.
Tapom oligarchine valstybe. Niekas jos mums neprimetė. Tai – „užkrūminių“ produktas. Atsakingi esam visi, nes vadovavomės principu: būkime vieningi ir užleidom jiems pozicijas. Čia mes – ne išimtis. Istorijoje rasime ne vieną tokį atveji. Priežastys?
Senos valdžios struktūros jau neveikia, naujų dar nėra. Šią nišą ir užpildo įvairios grupuotės, tame tarpe – ir kriminalinės.
Esama Signatarų, anksčiau nesvajojusių apie Nepriklausomybę
Didžiuojamės, kad niekas LTRS Aukščiausioje Taryboje nebalsavo prieš Nepriklausomybės paskelbimą. Ženklios dalies Signatarų nepažinojau. Bet keli balsavusieji anksčiau neigiamai vertino Nepriklausomybės idėją. Gal paskutiniu metu įsitikino, gal iš konformistinės prigimties. Kiti sąžiningai dirbo savo darbą, jautėsi lietuviais ir Lietuva išliko ir tikiuosi, kad išgyvensim ir šiandienines negandas. Dabar tai nesvarbu ir būtų nedora aiškintis, kodėl. Svarbus pats rezultatas. Kitas klausimas: skirtingai įsivaizdavom savo valstybę.
Iki susitikimo Aukščiausioje Taryboje nepažinojau Bronislovo Lubio. Arčiau susipažinau po Seimo, bendradarbiaudamas „Lietuvos žiniose“, tapęs jų nuolatiniu apžvalgininku. Mano sena pažįstama, „Lietuvos žinių“ redaktorė Valentina Čeplevičiūtė, pastebėjusi, kad rašinėju straipsnius, paskambino ir pasiūlė tapti nuolatiniu apžvalgininku. Kadangi redakcija buvo šalia B.Lubio rezidencijos, tekdavo ir su juo susitikti ir pasišnekėti.
Dar giliais okupacijos metais įsisteigė TSRS Orientalistikos draugija. Vilniaus universiteto Baltų katedros vedėjo, akademiko Vytauto Mažiulio iniciatyva buvo įkurtas Lietuvos skyrius, Akademikas buvo išrinktas skyriaus pirmininku, aš – pavaduotoju, o jauna „Komjaunimo tiesos“ žurnalistė V.Čeplevičiūtė – sekretore.Tai suteikė man galimybę dalyvauti įvairiose konferencijose, užmegzti ryšius su Kaukazo ir Tadžikijos mokslininkais.
Imperijos Orientalistikos draugijos valdybos pirmininku buvo TSRS MA Orientalistikos instituto direktorius Eugenijus Primakovas. Vėliau su juo susidūriau TSRS Aukščiausioje Taryboje, kai jis buvo išrinktas Tautybių Tarybos pirmininku, o aš deleguotas į jos Seniūnų Tarybą. Orientalistika padėjo pamatus kontaktams su Rytų šalimis.
Apie tai kalbu, kad priminčiau kaip senieji ryšiai praverčia. Taip per „Lietuvos žinias“ suartėjau su Signataru B.Lubiu, aptardavom situaciją Lietuvoje. Paklausiau jo, kodėl jis atsisakė Ministro pirmininko posto, išgirdau: „Kiekvienas turi dirbti savo darbą, aš – ne politikas“, bet visad pabrėždavo, kad jis be galo dėkingas sąjūdiečiams ir visiems, kurie aukojosi dėl savo valstybės.
Kiekvienais metais, Naujųjų metų išvakarėse, B.Lubys į Signatarų klubo sąskaitą pervesdavo solidžią pinigų sumą, remdavo knygų leidybą, „Lietuvos žinias“, BTV ir kitą žiniasklaidą.
Po jo staigios mirties nutrūko ši veikla. B.Lubys rūpinosi savo darbuotojais, jo įmonių darbuotojų atlyginimai buvo patys aukščiausi Lietuvoje.
Prisimenu laidotuves, darbininkai nuoširdžiai verkė. Užkalbintieji sakydavo: nežinia, kas dabar bus. Manau, kad esama ir daugiau Signatarų, anksčiau nesvajojusių apie Nepriklausomybę, tapusiais karštais jos šalininkais.
Išglebusi valstybė tampa lengvu grobiu
Šiemet popiežiaus Jono-Pauliaus II gimimo šimtmetis. Nežinau kito asmens, tiek nusipelnusio Lietuvai kaip jis. Kaip žinom, 1938 metais lenkai privertė atsisakyti Vilniaus. Ši problema buvo uždaryta.Tuo tarpu popiežius Jonas Paulius II pareiškė: „Vilnius buvo, yra ir bus Lietuvos sostinė“ sakydamas, kad lenkiškai kalbantieji yra tie patys lietuviai, paskyrė Audrį Bačkį Vilniaus arkivyskupu, priskirdamas ją Lietuvos bažnytinei provincijai. Primenu jo apsilankymą Lietuvoje, susitikimą Lietuvos Seime, sveikinimus lietuviškai.
2008 metų rugsėji Varšuvoje įvyko Sąjūdžio ir „Solidarność“, minint 20 metų nuo pirmojo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narių ir„Solidarność“ susitikimo. Jame dalyvavo pirmojo susitikimo dalyviai bei keli pirmosios nekomunistinės Lenkijos vyriausybės nariai, Prezidentas Lechas Valensa ir abiejų valstybių Istorijos instituto atstovai.
Mūsų istorikas Česlovas Laurinavičius, įdėmiai išklausęs apie mūsų bendradarbiavimą ir pirmaisiais Nepriklausomybės metais, paklausė tuometinės Lenkijos vyriausybės narių, kodėl jie delsė su mūsų Valstybės pripažinimu. Išgirdom: „Mes privalėjom atsižvelgti į Vokietijos reikalavimą atsisakyti Vakarinių žemių, o mūsų katalikų bažnyčios hierarchai teigė: „Mes be Vilniaus nenurimsim…“ Po tokio popiežiaus pareiškimo: ar galėjo lenkų dvasininkai toliau taip kalbėti, sakė jie.
Pragyvenom atšventę savo Valstybės trisdešimtmetį, turime suvokti, kad niekas mus neapgins, jeigu patys to netrokšim. Valstybės pavojus ne tik išorėje. Jei ji išglemba, tampa lengvu grobiu. Pas mus neveikia įstatymai, saugojantys valstybę, neanalizuojami galimi įtakos agentai. Verta susimąstyti.
Trumpai apie autorių: Bronius Genzelis yra humanitarinių mokslų habilituotas daktaras, profesorius, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ signataras, Valstybinės mokslo premijos laureatas.