Respublika.lt
Irena Babkauskienė
Artėja Visų šventųjų diena bei Vėlinės. Kokios šios dienos kažkada buvo mums, lietuviams, ir kokios jos yra šiandien? Ką praradome? O gal atradome?
Visų pirma, praradome estetikos suvokimą. Tą estetinį jausmą nes dabar paminklai kapinėse, na atleiskit, yra labai menkos meninės vertės. Mūsų dievdirbystė, kryždirbystė įrašyta į UNESCO žmonijos nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą, bet kas dabar iš mūsų ryžtųsi užsakyti dievdirbiui kryžių šeimos kapui, labai retas kuris. Naujų medinių kryžių kapinėse, na gal su kaltine viršūne – saulute labai nedaug tematau.
O juk nuo seno turime tokią tradiciją. M. K. Čiurlionio kūrinyje „Žemaičių kapinės“ („Lietuviškos kapinės“) galima gėrėtis tobula kryžių kapinėse harmonija su gamta ir su žvaigždėmis, spindinčiomis vakarėjančiam danguj. Ar gali ta tobula harmonija būti sulyginama su dabartinio pjaustyto .akmens paminklais ir granito plokštėmis?
Natūralumą, harmoniją su gamta naikiname ir kirsdami medžius kapinėse?
Manau, kad Aplinkos ministerija galėtų inicijuoti kažkokį paraginimą dėl medžių, nes tai juk ir tradicinio kraštovaizdžio išsaugojimo dalykai.
Liūdna ir skandalinga, kad visose Lietuvos kapinėse masiškai kertami medžiai. Tai ne tik tradicinio kraštovaizdžio naikinimas, medis galų gale turi ir mitologinę reikšmę, juk lietuvių vėlės išeidavo į dausas per medžius. Neįsivaizduoju, kaip reikia nejausti savo krašto gamtos grožio, kad imtume naikinti kapinių medžius.
Ne vienas kaimo seniūnas dėl kertamų medžių jums paaiškins, esą pusė kaimo išvažiavo į Airiją ar Norvegiją – kas dabar prižiūrės tuos kapus, kai lapai rudenį nukris. Kirsdami medžius apnuoginame savo artimųjų kapus. Paskui pasodina močiutė gėlytes kelias, o kai pavėsio nėra, saulė iškepina – tenka kas antrą dieną eiti laistyti. Niekas nepagalvoja, kodėl tūkstantmečiais lietuviai savuosius arba šventosiose giraitėse sudegindavo ir čia pelenus išbarstydavo, arba kaimo kapinaitės buvo gražiausių medžių guotas.
Dabar gi seniūnas esą gerą darbą padarė – neduok Dieve, jei vėtra nulauš šaką ir ta šaka nukris ant paminklo, kuris kainavo tūkstančius eurų. štai kas šiandien mums svarbiau.
Skaudu žiūrėti ir į tą kapo aikštelės užklojimą granitu. Dabartinė mada statyti tuos akmeninius paminklus atėjo iš Europos. Jau ne viena karta tą daro, bet užkloti visą kapą akmeninėmis plokštėmis, nauja mada. Mitologiškai tai jokiais būdais nepateisinama, nes akmuo atskiria gyvųjų ir mirusiųjų pasaulį.
Kapinės tampa pasirodymo, pasipuikavimo vieta?
Išties, neretai viskas daroma pasirodymui. Štai kaimynai ateis, o ten ant mano kapų nukritęs medžio lapelis – oi, kokia gėda. Viskas nesveikai perdėta. Arba ant kapo ištisi gėlynai įrengti, žvakių kalnai sustatyti, tai neskoninga ir neestetiška, nes kapinėse turi būti išlaikytas santūrumas. Mums reikėtų pasimokyti iš estų, kurie sako, kad prieš mirtį mes visi esame lygūs ir nėra čia ko didžiuliais paminklais stebinti, viskas turi būti santūru, kad į kapines ateitum, kaip į kokį miško parką.
O dabar aš ateinu aplankyti savųjų kapų ir randu iškirstus medžius. Niekada taip nebūdavo, kad kapas būtų uždengtas granito plokštėmis. Mes juk turime tokias savitas tūkstantmetes laidojimo tradicijas, mes gi šitoje žemėje esame kaip Tauta išaugę, čia viskas mus turi sieti su mūsų žeme, su gamta, o mes viso to atsisakome. Liūdna dėl to, kad tiek daug kičo yra šiuolaikinėse kapinėse.
Ką tik buvau Bernardinų kapinėse. Ten nuostabiai gražu nuo prikritusių lapų ir ant takų, ir ant kapų. Kai kam pasirodys, jog kalbu šventvagiškai, nes lietuviai turi madą ir žolytes visas nuravėti, ir visus šapelius, lapelius nurinkti nuo kapo. Bet kapinės natūraliai gražios su tais prikritusiais lapais.
Net raginčiau savivaldybę neskubėti tų lapų sugrėbti – tegul paguli ant žemės, pradžiugina mus savo spalvomis. Gamtoj viskas yra tikslinga, jeigu užkloja lapais žemę, matyt, gamtos ciklui to reikia. O mes bandome iš karto pulti grėbti kiekvieną lapelį. Neskubėkime, pasidžiaukime.