Radžviliados priešistorė. Vytauto Radžvilo laiškai VU TSPMI studijų komitetui dėl instituto ir politikos mokslų padėties [1]

Pro Patria

Skelbiame du 2016 ir 2017 metų prof. V. Radžvilo laiškus VU TSPMI studijų komitetui (kalba netaisyta). Juose apžvelgiama ir akademiniu bei nacionalinio saugumo požiūriu įvertinama institute vykdyta studijų programos pertvarka. Keičiant studijų programą buvo deklaruojamas tikslas atnaujinti jos turinį ir pagerinti kokybę.

V. Radžvilo laiškuose išsamiai argumentuojama, kodėl ši reforma, kaip ir daugelis kitų šalyje vykdytų ambicingų reformų, buvo daroma neapgalvotai ir nedavė lauktų rezultatų. Priešingai, ją įgyvendinant susiaurintas fundamentalių teorinių disciplinų dėstymas smukdė studijų kokybę ir absolventų parengimo lygį.

Vykdant reformą buvo „apjungti“ ir V. Radžvilo skaityti Filosofijos įvado ir Klasikinių politinių teorijų kursai. Šis sprendimas buvo priimtas už akių, nesuteikus V. Radžvilui (jis nėra studijų komiteto narys) galimybės išsakyti savo nuomonės šiuo klausimu. Todėl kreiptasi į VU TSPMI direktoriaus pavaduotoją studijoms doc. M. Šešelgytę ir paprašyta paaiškinti sprendimo motyvus. Buvo atsakyta, kad „vienas iš reformos tikslų – „atpiginti“ mūsų į studijų krepšelio suteikiamus finansus neišsitenkančią bakalauro programą“, o lemiamu argumentu jungti dvi visiškai skirtingas disciplinas pirmą kartą tapo „studentų balsas“, t. y. anonimiškų ir nenurodyto skaičiaus „studentų pastebėjimai, kad dėstytojas šiuos kursus veda paraleliai, kartais kelias savaites būna dengiamos Filosofijos įvado, o kartais Klasikinių politinių teorijų kurso temos. Todėl studentai jau kelintus metus siūlė šiuos du kursus apjungti“. Reaguodamas į šį atsakymą V. Radžvilas 2016 m. spalio 14 d. doc. M. Šešelgytei nusiuntė pirmąjį TSPMI studijų komitetui skirtą laišką ir paprašė su juo supažindinti visą instituto akademinę bendruomenę. Išsamiame laiške dalykiškai komentuojamas studijų komiteto sprendimas ir pateikiamas įvykdytų studijų programos reformų vertinimas. Į laišką nebuvo sulaukta jokio atsakymo.

2017 m. pradžioje įvykusiame darbinio pokalbio su TSPMI direktoriumi prof. R. Vilpišausku ir doc. M. Šešelgyte metu V. Radžvilas žodžiu išdėstė pagrindinius laiško argumentus ir nurodė praktinius dėstymo ir egzaminavimo, taip pat studentų ruošimosi egzaminams sunkumus, kurie radosi dirbtinai sujungus du didelės apimties filosofijos kursus. Buvo pažadėta prie šio klausimo sugrįžti ir jį dar kartą apsvarstyti studijų komitete. Tačiau ir tai nebuvo padaryta: Filosofijos įvado kursas nebuvo atkurtas. Mėgindamas atkreipti studijų komiteto dėmesį į jo keliamas studijų organizavimo ir kokybės TSPMI problemas V. Radžvilas 2017 m. birželio mėn. 14 d. išsiuntė dar vieną komitetui skirtą laišką. Jame pakartojami ir plėtojami svarbiausi pirmojo laiško teiginiai ir juos grindžiantys argumentai. Į šį laišką taip pat nereaguota. Maža to, pasitelkus „studentų balsą“ ir nesiremiant jokiais dalykiniais argumentais pakeistas V. Radžvilo dėstomo „Europos idėjos“ kurso statusas. Skelbiami laiškai liudija, kad V. Radžvilas ištisus dvejus metus kantriai mėgino pradėti dalykišką ir geranorišką dialogą su TSPMI administracija ir kolegomis. „Europos idėjos“ kurso statuso nemotyvuotas pakeitimas galutinai parodė, kad toks dialogas institute viduje jo administracijai ir studijų komitetui (pirmininkė prof. A. Ramonaitė) dėl viešai neįvardijamų priežasčių yra nepriimtinas ir jo sąmoningai vengiama. Tai privertė V. Radžvilą viešai prabilti apie ideologiniais motyvais grindžiamą jo persekiojimą. Šitaip prasidėjo vadinamoji „radžviliada“.

Viešinti vykstančio persekiojimo faktus apsispręsta todėl, kad VU TSPMI yra Lietuvos nacionaliniam saugumui gyvybiškai svarbi įstaiga. Pirmutinė ir svarbiausia jos paskirtis yra būti veiksmingu intelektualiniu valstybės skydu, todėl niekada ir jokiomis aplinkybėmis neleistina paversti institutą įrankiu tenkinti siaurus atskirų akademinių grupių merkantilinius ir/arba ideologinius interesus. Skelbiami laiškai turėtų tapti paskata susimąstyti apie naujus iššūkius ir uždavinius, kuriuos Lietuvos humanitariniams ir socialiniams mokslams kelia pasaulyje didėjanti globalinė sumaištis ir blogėjanti šalies geopolitinė ir saugumo padėtis.

PIRMASIS LAIŠKAS (2016-10-14)

Laba diena,

Ačiū už paaiškinimus. Apgailestauju, bet jie nėra įtikinantys. Priešingai – jie duoda tvirtą pagrindą teigti, kad išsikeltas tikslas susilpinti filosofijos dėstymą institute sąmoningai mažinant jai dėstyti skiriamų valandų skaičių:

1. Numatant dėstomų kursų, o pirmiausia auditorinio darbo apimtis, neleistina vadovautis savavališkai susikurtomis prielaidomis. KPT seminarai jokiu būdu nemažina studentų savarankiško darbo apimčių. Jie visada vyko būtent kaip seminarai. Tačiau tiesa yra tai, kad, nesant kitos išeities, kartais juos tenka vesti taip, kad užsiėmimai priartėja prie paskaitos formos. Tam yra pateisinama, nors ir nemaloni priežastis: nors didžiuojamasi ir mėgstama pabrėžti, kad po vadinamosios „krepšelinės“ aukštojo mokslo reformos TSPMI yra konkurencinga mokymo įstaiga ir pritraukia daug studentų, tikrovė yra kur kas sudetingesnė ir ne tokia maloni kaip norėtųsi. Didelė studentų dalis privačiomis lėšomis nusiperka „studijų paslaugą“ iš tiesų nebūdami pasiruošę universitetinio lygio studijoms. Tai ypač atsiskleidžia studijuojant filosofiją: nesugebama net suprasti perskaitytų tekstų. Taip yra todėl, kad filosofija, kitaip negu mokslas, yra ne tik žinojimo (informacijos įsisavinimo), bet ir supratimo dalykas. Žinojimas ir supratimas yra visiškai skirtingi asmens gebėjimai – tai turėtų būti žinoma kiekvienam nors kiek išsilavinusiam žmogui. Todėl net gana imlus mokslinėms (šiuo atveju politikos mokslų žinioms) studentas gali patirti didžiulių sunkumų studijuodamas filosofinius tekstus – nors ir perskaitęs ir atsimindamas, ką skaitė, jis nepajėgia jų suprasti ir interpretuoti, tai yra įžvelgti teksto prasmių. Padėtį dar labiau sunkina ta aplinkybė, kad mokykloje neįgyjama net elementarių filosofijos žinių, o apskritai pradedant mokyti filosofijos tenka kamšyti milžiniškas elementaraus – ne tik filosofinio – išsilavinimo spragas. Studijuoti politikos filosofijos neįmanoma neišmanant platesnio kultūrinio ir istorinio konteksto, kuris nepalyginti mažiau svarbus studijuojant specialiuosius politikos mokslus. Vienintelis įmanomas būdas su juo supažindinti – būtiniausių dalykų paaiškinimas ir komentavimas. Būtent dėl to, o ne dėl dėstytojo troškimo kalbėti už pačius studentus ir randasi ta tariamų „paskaitų“ forma – tai esamomis sąlygomis yra absoliučiai būtina priemonė, leidžianti pasiekti, kad iš tiesų nepajėgūs visavertiškai studijuoti universitete studentai įgytų nors minimalų filosofinį parengimą ir nors šiokį tokį kultūrinį ir istorinį akiratį. Noriu pabrėžti – ne visi studentai yra mažaraščiai. Kiekvienais metais būna pavienių išprususių studentų ar stipresnių grupių – tokiais atvejais tariamos „paskaitos“ tampa nereikalingos ir užsiėmimas virsta įprastiniu seminaru, nes kolegų žinių spragas užpildo patys išprusę ir aktyvūs studentui. Tokiais atvejais vesti seminarą yra ne tik lengva, bet ir malonu. Deja, nekritiškas ir atitrūkęs nuo realybės instituto susikurtas „elitinės“ mokymo įstaigos įvaizdis trukdo adekvačiai suprasti ir pripažinti studijų realijas. O jos yra tokios, kad iš tiesų stiprių – išprususių, turinčių tvirtus mąstymo kultūros pradmenis, savarankiškai ir giliai mąstančių studentų nėra tiek daug kaip norėtųsi, o jų santykinė dalis po nevykusių reformų smarkiai sumažėjo. Iš dalies suprantu priežastis, paskatinusias Studijų komitetą priimant sprendimą mažinti filosofijai studijuoti skirtas auditorinio darbo valandas motyvuoti tuo, kad dėl per seminarus neva skaitomų „paskaitų“ savaime mažėja savarankiško darbo poreikis. Tokia nuostata yra visiškas nesusipratimas, kuris galėjo rastis tik dėl nepakankamo atsižvelgimo į filosofijos studijų specifiką, palyginti su politikos mokslų studijomis. Šią specifiką įmanoma adekvačiai suvokti tik turint rimtų filosofijos studijų patirties. Turiu atkreipti dėmesį, kad pirmaisiais TSPMI gyvavimo metais, o tiksliau – iki kolegai A. Jokubaičiui atėjus dirbti į institutą, jame filosofija – tęsiant sovietines tradicijas – faktiškai buvo nedėstoma, o kiek jos buvo mokyta, tai buvo primityviausias koks tik gali būti pozityvistinės filosofijos variantas. Būtent todėl, kad tokios gyvos patiries smarkiai trūksta, įsivaizduojama, jog norint pasiruošti, tarkime, Platono „Valstybės“ seminarui pakanka perskaityti nurodytus veikalo puslapius tokiu pat būdu, kaip skaitomas kokio nors politikos mokslų dalyko tekstas. Filosofiniai tekstai tuo ir skiriasi nuo mokslinių, kad jiems savarankiškai skaityti skiriamo laiko iš principo niekada negali būti per daug. Būtent todėl, kad tos medžiagos daugeliui taip ir nepavyksta „įsisavinti“ savarankiškai skaitant tekstą, tenka griebti minėtos tariamų „paskaitų“ formos. Tik naudojant tokią didaktinę priemonę ar gudrybę per semestrą vargais negalais pavyksta pasiekti, kad prof. Jokubaičio dėstomą moderniųjų politinių teorijų kursą klauso jau šiek tiek tam pasiruošę studentai. Tačiau aiškėja, kad desperatiškos pastangos visais įmanomais būdais nors iš dalies spręsti iš principo „neuniversitetinių“ studentų minimalaus parengimo problemą Studijui komitetui pasirodė esąs dėstytojo darbo „trūkumas“ ir tapo „argumentu“ mažinti filosofijos dėstymo apimtį. Kaip tik baigiant rašyti šį atsakymą mane pasiekė galutinai apstulbinusi žinia: TSPMI studentų atstovybės narė informavo, kad (citata) „rudens semestro metu administracijos prašymu pirmakursiai skaičiuos Jūsų dalyko darbo krūvį. Studentai fiksuos laiką, kiek užtrunka ruošdamiesi seminarams bei egzaminui. Stebėsime, ar darbo krūvis atitinka dabartinį kreditų skaičių“. Taigi studentai skaičiuos, kiek savarankiško darbo valandų reikia pasiruošti mano dėstomų kursų seminarams ir egzaminams. Būtų įdomu sužinoti tokio „skaičiavimo“ principus ir metodiką, nes čia iškylantys keblumai akivaizdūs: a) neaišku, kaip bus atrenkami „skaičiuojantys“ studentai turint omenyje, jog, kaip minėta, jų gebėjimų studijuoti filosofiją skirtumai milžiniški ir nepalyginti didesni negu studijuojant specialiuosius mokslus – vieni filosofinius tekstus suvokia greitai, o kitiems tenka padėti net griebiantis mokymo tariamų „paskaitų“ forma; b) turint omenyje šiuos skirtumus taip pat darosi smalsu, kaip būtų „skaičiuojamas“ kursams įsisavinti reikalingas savarankiško darbo laikas, kai vienam studentui pakanka tekstą perskaityti kartą, o kitam ir dešimties kartų maža – būtų vedamas aritmetinis vidurkis ar taikoma kokia nors ypatingai išradinga ir novatoriška skaičiavimo metodika.

2. Antrasis motyvas sujungti Filosofijos įvado ir Klasikinės politinės teorijos kursus apskritai nesuvokiamas. Pakako studentų „paaiškinimo ar „skundo“, kad abu kursai neva „suplakti“ ir ,,kelias savaites“ dėstomas Įvado kursas. Į šį „argumentą“ turiu atsakyti taip: pirma, minėtas kursas dėstomas ne „kelias savaites“, o perskaitomos 2–3 pradinės Įvado paskaitos, o vėliau jos dėliojamos pagal poreikį – taigi Studijų komitetas rėmėsi klaidinančia ar net atvirai melaginga informacija; antra, absoliučiai neleistina painioti dalykinį ir didaktinį dėstymo aspektus. Filosofijos įvadas ir KPT yra atskiros ir dalykiniu (turinio) požiūriu visiškai skirtingos filosofijos disciplinos. Tačiau bendrųjų filosofijos problemų ir principų išmanymas yra būtina dalinių disciplinų sėkmingų studijų sąlyga. Kalbant vaizdžiai, namas nepradedamas statyti nuo stogo. Todėl būtų daugiau negu keista, kad pats dėstydamas abi disciplinas nepanaudočiau elementarios ir savaime suprantamos didaktinės priemonės – prieš dėdamas stogą nepakločiau pamatų. Būtų neprofesionalu ir net komiška, jeigu prieš dėstydamas Platono ar Aristotelio politinę teoriją pirmiau nesupažindinčiau studentų su jų būties ar sielos sampratomis, ant kurių rymo šių filosofų politinės teorijos. Noriu pabrėžti – dėstant abu kursus griežtai išlaikoma jiems programoje numatytų paskaitinių valandų proporcija. Maža to – šį didaktinį principą kurso pradžioje visada paaiškinu studentams. Taigi net jeigu dėstyčiau kurį nors kursą , „kelias savaites“ – nors, kaip tik ką minėta, tai yra netiesa ar veikiau įžūlus melas – turėčiau teisę šitaip daryti, nes spręsti, kaip efektyviausiai išdėstyti dalyką yra ne ne pirmakursių studentų, o daugybę metų tai darančio ir reikalingą patirtį sukaupusio dėstytojo kompetencija. Ta proga noriu atkreipti Studijų komiteto dėmesį į mano dėstymo praktikoje neregėtą reiškinį. Įvykdžius minėtą ,,krepšelinę“ reformą ir TSPMI pasirodžius ,,perkančių studijų paslaugą“ studentų kategorijai, pirmą kartą susidūriau su keistu nusiskundimu. Po semestro studentų pateikiamuose mano dėstomų kursų vertinimuose perskaičiau pastabą, kad „sunku atskirti, kada vyksta Filosofijos įvado, o kada – KPT paskaita“. Neslėpsiu – buvau priblokštas, nes: a) iki tol toks klausimas niekada nebuvo iškilęs, nes studentai visada patys sugebėdavo atskirti Filosofijos įvado ir KPT turinį; b) antra, visada pasakau, kuri paskaita vyksta – tačiau anksčiau tai būdavo grynas formalumas ar mandagumo gestas, nes studentai patys susiprasdavo, kuri paskaita skaitoma. Aiškėja, dabar jau TSPMI esama studentų, kurie „painiojasi“ net paskaitos pradžioje būdami įspėti, ką tądien teks išklausyti. Turbūt šį faktą derėtų laikyti akivaizdžiu ir net sukrečiančiu instituto nuosmukio požymiu – tiesioginiu stulbinamai menko dalies studentų bendrojo pasiruošimo lygio ir ribotų intelektualinių gebėjimų įrodymu ir skubiai galvoti, ką daryti. Tuo tarpu klaidinantis ir net atvirai melagingas faktiškai neįgalių – silpniausių – „studentų balsas“ tampa ne tik mano paskaitose taikomų didaktikos priemonių vertinimu (išeina, kad būtent tokie studentai, o ne dėstytojas, sprendžia, kada ir kokia paskaita turi būti skaitoma, bet ir pagrindiniu „argumentu“, kuriuo remdamasis Studijų komitetas priėmė sprendimą jungti filosofijos kursus.

3. Dėl šių priežasčių esu priverstas patikslinti — šie argumentai ne tik nėra įtikinami, bet apskritai nėra dalykiniai argumentai autentiška žodžio „dalykinis“ prasme. Jie veikiau laikytini pretekstais susiaurinti, o perspektyvoje – apskritai eliminuoti mano dėstomus filosofijos kursus. Tik ką gauta žinia apie ketinimus įpareigoti studentus „skaičiuoti“ mano dėstomiems kursą įsisavinti būtiną savarankiško darbo laiką galutinai išsklaido abejones dėl tikrųjų Studijų komiteto ir TSPMI administracijos ketinimų. Dviem mano dėstomiems kursams studijų programoje skiriamos 96 val., bet studentas už jas gauna tik 5 kreditus, nors tiek pat kreditų yra skiriama net kai kuriems 32 val. apimties kursams. Taigi numatomo „skaičiavimo“ tikslas ir rezultatas aiškūs – siekiama „įrodyti“ tai, kas iš anksto akivaizdu, būtent, kad studentų realus darbo krūvis viršija už jį skiriamų 5 kreditų apimtį. Studentai pagrįstai galės skųstis, kad jų darbas neadekvačiais įvertinamas kreditais, o šiais teisėtais skundais bus pasinaudota kaip pretekstu „jautriai įsiklausyti į studentų balsą“ ir „palengvinti“ jų filosofijos sudijų naštą, o kai kuriems turbūt ir „kančias“, sumažinant mano dėstomų kursų apimtis. Šiuos ketinimus išduoda ir kita krintanti į akis aplinkybė: nors šiuo metu skaitau dirbtinai sujungtus Filosofijos įvado ir KPT kursus, viešai skelbiamame instituto paskaitų tvarkaraštyje šis jungtinis kursas vadinamas KPT kursu. Todėl per pirmąją paskaitą buvau priverstas studentams aiškinti, kad jie iš tiesų mokysis ne vieno, o dviejų filosofinių disciplinų. Šis Filosofijos įvado kurso „išnykimo“ iš paskaitų tvarkaraščio faktas reiškia viena: jau dabar iškreipiamas, o tiksliau – sąmoningai klastojamas mano skaitomų filosofijos kurso pavadinimas siekiant iš anksto pripratinti studentus ir visą TSPMI bendruomenę prie minties, kad TSPMI gali išsiversti be rimtų filosofijos studijų, kaip kad buvo pirmaisiais filosofijos skurdo institute klestėjimo metais. Šie planai ir jau dabar daromi žingsniai jiems įgyvendinti jau artimoje perspektyvoje reikštų šių kursų visišką panaikinimą, o faktiškai – filosofijos sunaikinimą institute, nes būtų tik dvi galimybės. Pirmoji – naikinti Filosofijos įvadą. Tačiau patikėti, kad be jo įmanoma nors kiek rimčiau studijuoti KPT, galėtų nebent tie, kas klausė pirmaisiais metais po TSPMI įsteigimo skaitytą itin keistą – renkuosi šį švelnų apibūdinimą – „politinės teorijos“ kursą. Susipažinus su jo turiniu darosi nejauku – net sunku patikėti, kad apskritai galėjo būti skaitomas šitoks „politinių teorijų“ kursas, kuriame būta net tokių temų kaip niekada iš tiesų neegzistavusi „egiptiečių“ ar „babiloniečių“ politinė mintis. Susipažinus su šio kurso turiniu akimirksniu tapo aišku, kokia akademinė įstaiga buvo TSPMI ir kokio lygio filosofija čia buvo dėstoma iki prof. A. Jokubaičiui pradėjus dėstyti rimtą filosofijos kursą. Visiškai tikiu, kad sėkmingai studijuoti tokio lygio „politinę teoriją“ nereikėjo jokio filosofinio pasiruošimo. Tačiau jis absoliučiai būtinas studijuojant dabar dėstomas KPT ir MPT – tikros, o ne imituojamos politinės filosofijos kursą. Antroji galimybė – naikinti KPT seminarus. Tačiau be jų visas KPT kursas vien dėl jo milžiniškos apimties ir sudėtingumo virstų dėstymo parodija ir karikatūra. Nuosekliai einant šiuo keliu tektų naikinti ir prof. A. Jokubaičio dėstomos Moderniosios politinės teorijos kurso seminarus – juk abu kursai apimties ir sudėtingumo požiūriu yra visiškai lygiaverčiai. Ar tai daroma nepagalvojus apie pasekmes, ar sąmoningai šito siekiama – atviras klausimas, į kurį, tikiuosi, greitai bus atsakyta. Tačiau tai nėra skubu. Kur kas svarbesnis yra dalykinis šio reikalo aspektas. Mano požiūriu, priimdamas sprendimus dėl mano dėstomų filosofijos kursų Studijų komitetas visiškai neatsižvelgė į kelias itin svarbias aplinkybes.

4. Mažinant filosofijos dėstymo apimtis automatiška ribojamos TSPMI studentų galimybės įgyti nors kiek visavertiškesnį ne tik filosofinį, bet ir bendrąjį išsilavinimą. Mokytumo ir išsilavinimo – scientia ir eruditio, knowledge ir learning – skirtis yra fundamentali, nes tik ji brėžia ribą tarp universitetinio ir neuniversitetinio ugdymo įstaigų. Neteikianti išsilavinimo, o tik siaurai specializuotas „technines“ žinias duodanti mokymo įstaiga, net ir pasipuošusi universiteto iškaba, iš principo negali būti niekas daugiau, o tik proftechninė mokykla, geriausiu atveju – kolegija. Šis skirties kriterijus be išlygų galioja ir institutui. Neturintis tinkamo išsilavinimo politikos mokslų absolventas iš principo nepajėgia savarankiškai suvokti politinės tikrovės visuminiu požiūriu, o esmines politikos problemas suvokia tik kaip siaurus „techninius“ klausimus – nesupranta jų ištakų, pobūdžio, tikrojo masto ir prasmės. Tiesa, kad TSPMI suteikia studentams nemažai specializuotų žinių (jų kiekio ir kokybės klausimas būtų atskira tema), tačiau visiškai akivaizdu, kad tokios žinios užgožia čia įgyjamą išsilavinimą – jis yra gana ribotas, o kalbant tiesiai – itin kuklus. Ligšioliniai filosofijos kursai dėl menkos jų apimties buvo tik dalinis šios itin svarbios prolemos sprendimas – veikiau didžiulių išsilavinimo spragų kamšymas ar net maskavimas. Tokiomis sąlygomis užmojai dar labiau siaurinti filosofijos dėstymą TSPMI yra tiesiausias kelias intelektualinio ir akademinio instituto tyrinėjimų lygio ir studijų kokybės nuosmukio link.

5. Sprendimas siaurinti filosofijos dėstymo apimtis, taigi ir mažinti jos dalį bei reikšmę studijų procese, gali būti vertinamas tik kaip žingsnis atgal – akivaizdi grįžimo į sovietmetį apraiška. Kadangi ne visi Studijų komiteto nariai prisimena ir žino sovietmečio realijas, noriu priminti, kad tada „respublikose“ buvo sąmoningai ribojamos ir net draudžiamos filosofijos studijos. Imperinės logikos požiūriu Maskva elgėsi teisingai – nes suprato, ką iš tiesų daro filosofija ir kokia yra tikroji jos paskirtis ir reikšmė. Filosofijos paskirtis – apibrėžti tikrovę. Kaip tik šitos funkcijos negali atlikti, kad ir koks būtų svarbus ir gerbtinas, mokslas. Jam tikrovės klausimas apskritai nerūpi. Mokslas tik aptarnauja arba ypatingu būdu eksploatuoja iš anksto apibrėžtą tikrovės regioną – jis pats iš principo nepajėgus apibrėžti, kas yra tikra ir šito net nesiekia. Kitaip tariant, mokslas tik tyrinėja tikrovę, kurios statusą ir ribas nustato religija, filosofija ar ideologija. Būtent tai suprato Maskva drausdama savarankiškas filosofijos studijas: ji sąmoningai siekė monopolio pati nustatyti, kas yra tikra, o kas – ne. Lietuvoje vykusios filosofijos studijos buvo nelegalios. O jos vyko todėl, kad radosi žmonių, supratusių, kad jeigu neturėsime savo filosofijos ir nesugebėsime mąstyti savo galva, būsime pasmerkti žvelgti į pasaulį svetimomis akimis. Šis principas dėl akivaizdžių priežasčių ypač svarbus politiškai itin aktualiems humanitariniams ir socialiniams mokslams. Praktiškai jis reiškia viena: neturintis tinkamo filosofinio pasiruošimo tyrinėtojas ar studentas iš principo nepajėgus savarankiškai apsibrėžti savo pažinimo ar tyrinėjimo objekto ir yra pasmerktas „moksliškai“ aptarnauti jam iš anksto primestas tikrovę apibrėžiančias ideologines schemas. Kitaip tariant, jis atlieka mokslinius tyrinėjimus prieš tai nepasidomėjęs, ar tai, ką jis tyrinėja, apskritai egzistuoja. Būtent šitaip buvo sovietmečiu. Puikiausias tokio „mokslo“ pavyzdys – „mokslinis komunizmas“: jis atitiko visus formalius mokslinio kanono reikalavimus. Buvo kuriamos teorinės schemos, renkama ir pagal visas metodines taisykles apdorojama empirinė medžiaga, ginamos disertacijos ir rašomos knygos, vyko mokslinės konferencijos, tyrinėtojai ir dėstytojai puikavosi mokslo laipsniais ir docentų ar profesorių vardais. Būtent tai ir turiu omenyje įvardydamas pavojų grįžti į sovietmetį: bet koks filosofijos vengimas ar jos atsisakymas „mokslo“ ir „moksliškumo“ vardan savaime atveria galimybę mokslą paversti ideologijos tarnaite. Šitai esu priverstas priminti tam, kad pagaliau būtų adekvačiai suvokta ir atsakingai apmąstyta institute nuolat tvyrančios įtampos ir nesibaigiančios trinties tarp „filosofų“ ir „mokslininkų“ ištakos, esmė ir pragaištingumas. Ši dirbtinė ir visais atžvilgiais žalinga priešprieša iš tikrųjų yra TSPMI vis dar persekiojantis ir slegiantis, tačiau sąmoningai vengiamas prisiminti ir deramai nereflektuojamas sovietinis paveldas. Todėl šiuo metu TSPMI stovi kryžkelėje: arba leisti šiam konfliktui plėstis ir aštrėti, arba sąžiningai ir konstruktyviai nustatyti tinkamą filosofijos ir politikos mokslų santykį. Perspektyvus yra tik antrasis kelias. Jeigu bus toliau stengiamasi riboti filosofinio mąstymo sklaidą ir raišką institute arba net apskritai eliminuoti filosofiją einant vadinamojo „moksliškumo“ keliu, institutas neišvengiamai darysis vis labiau ideologizuota pseudoakademine mokslo ir mokymo įstaiga, primenančia sovietmečio aukštąją partinę mokyklą. Tada galiojo geležinė taisyklė: juo labiau atitrūkęs nuo realybės ir juo labiau ideologizuotas buvo koks nors vadinamasis „mokslas” juo labiau jo atstovai nemėgo ir šalinosi filosofijos ir stengdavosi pabrėžti savo disciplinų tariamą moksliškumą. Tokia įstaiga kaip TSPMI negali būti „vertybiškai neutrali“ ir visiškai atsiriboti nuo ideologinių įtakų – tai neįmanoma iš principo. Bet tai nereiškia, kad akademinei institucijai yra protinga ir toliaregiška virsti ideologizuotų pseudomokslinių tyrinėjimų ir studijų įstaiga. Pastaraisiais metais einama būtent šiuo keliu: instituto mokslinėje-tiriamojoje ir mokymo veikloje akademinį matmenį ir siekį spręsti Lietuvai aktualias problemas vis labiau užgožia atvirai ideologizuoti ir tendencingi pseudomoksliniai tyrinėjimai ir pastangos ugdyti ne visapusiškai išprususį ir gebantį savarankiškai mąstyti, bet pirmiausia ideologiškai indoktrinuotą „naująjį europietį“ – „vakarietiškai“ mąstantį ir „pažangioms europinėms vertybėms“ aklai pritariantį studentą. Visa tai jau matyta sovietmečiu – tiek „moksliniai“ komunizmo statybos problemų tyrinėjimai, tiek pastangos ugdyti „naują tarybinį žmogų“, kurio samprata buvo tokia pat abstrakti ir neapibrėžiama, kokia yra dabar kuriamo J. Monnet prasimanyto „naujojo europiečio“ ideologinė chimera. Apibendrintai turiu pasakyti, kad šitaip kryptingai TSPMI ugdomas „vakarietiškas“ studentas negali būti niekas kita, o tikslingai sovietmečiu ugdyto „rytietiško“ studento „pagerinta“ kopija ir antrininkas – nusakant anų laikų terminu, istorinės atminties ir tautinės bei valstybinės sąmonės neturintis mankurtas. Kova su filosofija šią tendenciją tik stiprina, todėl patartina stabtelėti ir susimąstyti – kol dar nevėlu. Kitos išeities tiesiog nėra, nes ši ideologizavimo tendencija vis akivaizdesnė ir pastebimesnė, o kai ji bus įvardyta viešai, tai gali tapti neatitaisomu smūgiu instituto akademiniam įvaizdžiui ar net statusui.

6. Antifilosofinių nuostatų įtvirtinimas grąžina į sovietmetį dar vienu – jau ne tik intelektualiniu, bet ir politiniu požiūriu. Sovietmečiu filosofija „respublikose“ buvo gniaužiama, nes bijota, kad jose atsiradus savarankiško mąstymo židiniams rasis intelektualinė prielaidos bei dirva formuotis ir politinio savarankiškumo siekiams. Tie būgštavimai buvo visiškai pagrįsti. Prielaidas atkurti Lietuvos valstybingumui rengė visi dvasiškai nepalūžę ir okupantams nuolankiai netarnavę žmonės – beje, jų buvo kur kas mažiau nei šiandien mėginama teigti. Bet reikia pasakyti tiesiai ir aiškiai: jeigu tokių žmonių kaip K. Rickevičiūtė, R. Plečkaitis, B. Genzelis, B. Kuzmickas, A. Rybelis, A. Nesavas, Č. Kalenda ir ypač A. Rybelis bei R. Ozolas milžiniškomis pastangomis ir įveikiant didžiules kliūtis nebūtų buvusi atkurta pokariu nutraukta ir beveik totaliai sunaikinta filosofinio mąstymo kultūra ir tradicija, jokio Sąjūdžio nebūtų galėję atsirasti ir Nepriklausomybė niekada nebūtų buvusi atkurta. Šito nebūtų įstengusi padaryti jokia „savaveiksmė visuomenė“: valstybę įmanoma sukurti arba atkurti tik turint politinę sąmonę, kurią gali formuoti ir paskleisti tik gerą filosofinį pasirengimą turintys žmonės. Kitaip negali būti iš principo, nes būtent Vakarų civilizacijos tradicijoje filosofijos ir politikos ryšys yra fundamentalus ir niekuo nepakeičiamas – jo svarba buvo suprasta ir įvardyta jau Platono ir Aristotelio laikais. Visi kiti kultūros elementai, kaip, pvz., etninis ir kraštotyrinis paveldas, tautinės dainos, šokiai ir žaidimai – gražūs ir vertingi dalykai, bet jie nesukuria ir iš principo negali sukurti jokios žmonių bendrijos politinės sąmonės, būtinos rastis valstybei. Tai – nuo Antikos laikų žinoma ir laikoma savaime suprantama aksioma. Štai kodėl didžiai vertindamas visų žmonių, dalyvavusių atkuriant Lietuvos valstybę, pastangas ir indėlį į Nepriklausomybės susigrąžinimą turiu atkreipti dėmesį, kad nėra joks atsitiktinumas, jog net penktadalis Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių buvo filosofai, kartu su keliais iškiliais humanitarinių ir socialinių mokslų atstovais buvę ir intelektualiniu jo branduoliu bei smogiamąja jėga. Priežastis paprasta – filosofinis išsilavinimas taip pat buvo lemiama sąlyga išsakyti Sąjūdžio keltus valstybingumo atkūrimo siekius artikuluota ir aiškia politine kalba. Tai ne filosofo savigyra, o sausas konstatavimas fakto, kurį TSPMI pagaliau nepakenktų prisiminti ir apmąstyti – ypač šiandien, kai šitaip greitai ir atkurtajai valstybei itin nepalankia linkme keičiasi tarptautinė padėtis. Tarp sovietinio filosofijos gniaužimo ir šio fakto egzistuoja tiesioginis prasminis ryšys: būtent neigiant ir siekiant sumenkinti filosofiją yra automatiškai neigiamas ir kasdienėje akademinės įstaigos veikloje nepastebimai – dažniausiai nereflektuojant ir todėl nesąmoningai – griaunamas Lietuvos kaip valstybės politinis subjektiškumas. Kitaip sakant, nepuoselėjanti savarankiško filosofinio mąstymo valstybė iš principo negali būti tikra valstybė. Tapdama intelektualiai priklausoma – ypač politinio mąstymo srityje – ir grįsdama savo gyvenimą iš svetur ateinančiomis ir nebūtinai jos egzistavimo pagrindus stiprinančiomis idėjomis, ji ir politiškai neįstengia būti kuo nors daugiau nei tikros valstybės dalimi arba priedėliu. Šito kaip tik ir siekė Maskva – dvasinis ir intelektualinis „respublikų“ savarankiškumas buvo didžiausias jos košmaras ir todėl buvo visokeriopai slopinamas. Šių dienų Lietuvoje jo vengiama ir neretai atsisakoma savo noru. Tai reiškia, kad visos šalies akademinės įstaigos, tarp jų ir ypač tokia strategiškai svarbi valstybės saugumui ir išlikimui institucija kaip TSPMI, būtent per požiūrį į filosofiją atskleidžia ne deklaruojamą, o tikrą savo santykį su valstybe. Jeigu nereikalinga plačiai ir kvalifikuotai dėstoma filosofija, vadinasi, nereikalinga ir iš tiesų suvereni Lietuvos valstybė – neigiama pati valstybės idėja nepajėgiant savo šalies įsivaizduoti kitaip, kaip tik nesavarankiškos kito politinio darinio provincijos. Šitaip parodoma, kad nesugebama ir nenorima mąstyti valstybės interesų kategorijomis ir apskritai nesama valstybinės sąmonės – jos nebuvimas yra tikrų tikriausias ir kartu pavojingiausias sovietinis paveldas. Sovietmečiu buvo visais įmanomais būdais brukama mintis, kad XIX a. Lietuvos tautinės valstybės projektas buvo istorinė klaida, o pats Lietuvos Respublikos susikūrimas buvo geopolitinis nesusipratimas. Atkūrus valstybę ši kertinė nuostata buvo išsaugota ir tiesiogiai perkelta į vos įsteigtą TSPMI – čia ji tebėra itin gaji ir vyraujanti. Vienas iš svarbiausių mano dėstomų filosofijos kursų tikslų buvo ir yra ne tik suteikti studentams būtinų filosofinių žinių, bet ir teoriškai pagrįsti požiūrį, kad Lietuvos tautos ir valstybės susikūrimas ir egzistavimas nebuvo ir nėra nei klaida, nei nesusipratimas. Turiu pagrindo manyti, kad šitokia šiandien, kaip ir sovietmečiu, „nepatogi“ mano pozicija taip pat bent iš dalies lemia siekį apriboti tokios griežtai akademiškos, bet kartu angažuotos ugdyti tautinę ir valstybinę sąmonę filosofijos „kenksmingą“ poveikį siekiamiems ištautinti ir išvalstybinti TSPMI studentams siaurinant jos dėstymo apimtis. Tiesą sakant, tuo ir nesistebiu: juk TSPMI egzistuojanti „mokslo“ ir „filosofijos“ takoskyra ir jos keliamos įtampos bei trintys yra tik senos sovietmečio takoskyros ir analogiškų įtampų bei trinčių, neretai prasiverždavusių atvirų konfliktų forma, kartotė ir tęsinys mūsų dienomis. Sovietmečiu egzistavusi fundamentali ir principinė takoskyra buvo idėjinė ir vertybinė praraja tarp dviejų stovyklų. Pirmajai stovyklai priklausė apie Lietuvos padėtį ir ateities perspektyvas nemąstę ir ištikimai tarnavę okupacinei valdžiai bei stropiai vykdę režimo direktyvas ideologinių mokslų atstovai. Antrajai priklausė tie filosofai ir negausūs humanitariniai bei socialiniai mokslininkai, kuriems rūpėjo pavergtos tautos likimas ir kurie visais prieinamais būdais puoselėjo ir žadino valstybės atkūrimo viltis. Deja, ši takoskyra išliko ir net gilėja. Ji skaldo Lietuvos visuomenę ir yra pastebima visose mokslo ir mokymo įstaigose. TSPMI šiuo atžvilgiu nėra išimtis. Tačiau blogėjančios Lietuvos geopolitinės padėties ir aštrėjančios ES krizės sąlygomis ji darosi ne tik žalinga, bet ir pavojinga. Tad būtina ieškoti būdų ją įveikti ar bent sušvelninti.

7. Galiausiai eksperimentuoti mažinant filosofijos studijų apimtis tikrai ne pats tinkamiausias laikas. Kaip jau minėta, politikos mokslų srityje išvengti ideologizavimo neįmanoma, tačiau galima ir reikia rasti tinkamą akademiškumo ir ideologiškumo balansą. Pastaraisiais metais TSPMI atliekami moksliniai tyrimai ir vykdomos studijos ideologiškai buvo palenktos ir tarnavo euroatlantinės integracijos projektui. Tai buvo ypač ryšku ES studijų srityje. Ideologiškai aptarnaujant ES integracijos projektą būta akivaizdžių ir nepateisinamų vienpusiškumo apraiškų – daugiausia tyrinėtos „techninės“ europeizacijos problemos vengiant kelti su integracijos projektu susijusius principinius teorinius ir vertybinius, taip pat kontroversiškus ir Lietuvai aktualius klausimus. Tačiau šie ideologiniai perlenkimai ir tyrinėjimų bei studijų trūkumai kurį laiką buvo šiaip taip suderinami su TSPMI kaip akademinės įstaigos statusu bei įvaizdžiu, nes tyrinėjama ir studijuojama integracija iš principo atitinka ilgalaikius geopolitinius Lietuvos interesus, o pats integracijos procesas vyko palyginti sklandžiai. Tačiau dabar padėtis iš esmės pasikeitė. ES integracijos projektas ligšioliniu jo pavidalu yra žlugęs. Tai reiškia, kad ES mokslinių tyrinėjimų ir studijų paradigmą grindžiusi ideologinė schema nebeveikia ir kyla būtinybė iš naujo ir kūrybiškai konceptualizuoti sparčiai kintančias tarptautinės padėties ir pačios Sąjungos realijas. Kad neliktų jokių dviprasmybių bei nesusipratimų ir būtų adekvačiai suprasta ir įvertinta to, kas čia konstatuojama, reikšmė, turiu pabrėžti, kad nuoširdžiai nepatariu šių teiginių interpretuoti kaip banalių „euroskeptiko“ pastabų. Ta proga noriu atkreipti dėmesį, kad mūsų tyrinėtojų ir studentų nuolat vartojama „euroskepticizmo“ sąvoka paprastai niekaip nebūna teoriškai apibrėžiama – vien tai yra teorinio nebrandumo ir ideologinio angažuotumo požymis ir įrodymas. Tiesiog noriu pasakyti, kad Lietuvai stojant į ES pats dalyvavau agitacinėje kampanijoje ir, nors jau tada mačiau daug nerimą keliančių dalykų, vis dėlto su šalies naryste Sąjungoje siejau dideles viltis. Rimtai suabejojau projekto gyvybingumu 2008 m., o galutinai supratau, kad jis pasmerktas žlugti, perskaitęs Lisabonos sutarties pirmuosius skyrius. Būtent kuklus mano filosofinis pasirengimas leido suprasti, kad sutartyje įtvirtintas integracijos modelis neperspektyvus, o Sąjungos subyrėjimas ją kuriant pagal minėtos sutarties principus yra tik laiko klausimas. ES katedros posėdyje renkant vedėją įspėjau, kad turime tik apie porą metų laiko. Apgailestauju, kad kolegos į tai neatkreipė deramo dėmesio ar net suvokė tai kaip iš piršto laužtą pranašystę – būtų buvę galima šiems įvykiams nors kiek pasiruošti. Iš tikrųjų būtent filosofinė pamatinių Lisabonos sutarties principų analizė mane galutinai įtikino, kad iki tol problemiška, bet tam tikromis sąlygomis galbūt įmanoma ES integracija virsta neįgyvendinama utopija, kokia buvo SSRS vykdytas planas sukurti komunizmą. Šis posūkis TSPMI reiškia tai, kad iki šiol eksploatuotos ir atrodžiusios nepajudinamos ES integraciją aiškinusios ideologinės ir teorinės schemos yra neadekvačios ir gali pasirodyti esančios tiek pat „tikroviškos“, kiek „tikroviška“ pasirodė esanti „mokslinio komunizmo“ teorija. Jau šiandien akivaizdu, kad daugelio iki šiol TSPMI atliktų integracijos srities tyrinėjimų laukia analogišką sovietinę „broliškų respublikų“ integraciją aprašinėjusios „mokslinės“ produkcijos lemtis – jie atsidurs šiukšlių dėžėje. Šioje situacijoje ryškėja dvi galimybės. Pirmoji – toliau mėginti sprausti atliekamus tyrinėjimus ir studijų turinį į naujų ES raidos tendencijų nebepaaiškinančią senąją ideologinę schemą. Tačiau jos intelektualinis neadekvatumas ir atotrūkis nuo realybės jau dabar akivaizdus ir tolydžio didėja. Todėl labai greitai – tai gali būti kelių mėnesių ar net savaičių klausimas – institutas gali atsidurti tokioje padėtyje, kokioje 1988 m. buvo atsidūrusios sovietinių ideologinių mokslų katedros ir institucijos. Visuomenės akyse bus prarastas solidžios akademinės įstaigos įvaizdis ir reputacija. Maža to, minėti vienpusiški ideologiniai perlenkimai tyrinėjimų ir studijų srityje bei daugelį metų demonstruotas atsainus požiūris į Lietuvos interesus gali nulemti, kad TSPMI veikla bus pradėta visuomenėje suvokti ir vertinti lygiai taip pat, kaip 1988 m. buvo suvokiama ir vertinama panaši sovietinių ideologinių įstaigų veikla – kaip ideologinis tautos ir valstybės naikinimas tarnaujant globalistinių struktūrų interesams. Maža to, egzistuoja didelė tikimybė, kad kai kurie instituto darbuotojų veiksmai, kaip, pvz., aklas ir besąlygiškas pritarimas itin problemiškam ir kontroversiškam sprendimui įvesti eurą nepalankiausiomis tokiam žingsniui sąlygomis apskritai bus traktuojami dar griežčiau – kaip tikri nusikaltimai Lietuvos visuomenei ir valstybei su visais iš to kylančiais moraliniais ir politiniais padariniais. Antroji galimybė – patiems ieškoti ir surasti teoriškai adekvačias ir Lietuvos interesus atitinkančias ES krizę aiškinančias ir galimas išeitis siūlančias interpretacines schemas. Tačiau tai įmanoma padaryti tik dirbant fundamentalių idėjų lygmeniu, ir čia be filosofijos išsiversti neįmanoma. Aišku viena: tie sąlygiškai ramūs ir patogūs laikai, kai nereikėjo mąstyti savo galva ir tyrinėti savarankiškai, taip pat buvo galima nesijausti atsakingiems už TSPMI veiklos rezultatus, jau yra praeitis. Juo greičiau institute tai bus suvokta ir pamėginta persitvarkyti – juo geriau. Padaryti tai nekeičiant iki šiol vyravusių ideologinių ir teorinių vykdomų tyrimų prielaidų nėra jokių galimybių. Tokiame kontekste filosofijos statuso, dėstomų kursų turinio ir apimties klausimas tampa lemiamai svarbus ir jis bus iškeltas taip: kas yra ir kuo nori bei siekia būti TSPMI – akademine universitetine mokslo ir mokymo įstaiga, sąmoningai tarnaujančia savo tautos ir valstybės interesams, ar tokios įstaigos iškaba besidangstančia žlungantį „vesternizacijos“ ir „europeizacijos“ projektą aptarnaujančių „ideologinių kadrų“ ruošimo kalve, laukiančia, kol vėl bus atsiųstos „ideologiškai teisingos“ mokslinių tyrinėjimų ir studijų gairės? Tik nuo sąmoningo apsisprendimo ir atsakingo pasirinkimo priklauso, koks bus instituto vaidmuo ir prestižas šiais daug kam (bet ne man – šito neslėpsiu) netikėtai atėjusiais staigių, sunkiai numatomų, taigi ir potencialiai pavojingų permainų laikais. Dabartiniai pokyčiai pasaulyje ir ES yra struktūriniai ir neduoda jokio pagrindo manyti, kad artimiausiais metais atsiras koks nors Briuselio ar Maskvos tipo „stiprus centras“, gebėsiantis siuntinėti paprastas ir aiškias mąstymo bei veikimo direktyvas.

Jei teisingai suvokiu mane pakvietusio dirbti į TSPMI prof. R. Lopatos intencijas, pasiūlius man čia dėstyti filosofiją norėta gerinti studentams suteikiamą išsilavinimą ir greičiau įveikti institute išlikusį sovietinį paveldą. Čia jis buvo labai gyvas. Pagaliau atėjo laikas viešai pasakyti tai, ką ilgai iš mandagumo stengdavausi nutylėti: vos peržengus TSPMI slenkstį iš karto padvelkė iš sovietmečio puikiai pažįstama mokslinio komunizmo ir kompartijos istorijos katedrų dvasia. Tiesą sakant, kitaip ir negalėjo būti: kuriant institutą buvo apdairiai pasirūpinta, kad jame nebūtų aktyviai dalyvavusių atkuriant Nepriklausomybę žmonių. Tačiau nekeldamas triukšmo stengiausi keisti padėtį dirbdamas man pavestą darbą ir drįstu teigti, kad mano dėstomi kursai pratęsė ir papildė prof. A. Jokubaičio pastangas desovietizuoti institutą. Tačiau pastaraisiais metais išryškėjo priešingos – TSPMI resovietizavimo tendencijos. Gausėja tyrinėjimų ir dėstomų kursų, kuriuose gvildenamos arba skleidžiamos į šiek tiek modifikuotą, arba „vesternizuotą“, žodyną įvilktos totalitarinės Marxo ir Lenino idėjos arba idėjos, kurioms būtų entuziastingai pritarta A. Sniečkaus, J. Paleckio, M. Burokevičiaus ar J. Jermalavičiaus aplinkoje. Prof. A. Jokubaičio ir mano dėstomi filosofijos kursai neabejotinai trukdo galutinai įsitvirtinti šioms „pažangioms“ idėjoms, ir tai yra anaiptol ne pati menkiausia TSPMI vykstančios „filosofų“ ir „mokslininkų“ trinties priežastis. Todėl ši trintis nėra paviršutiniška ir buitinė – savo istorinėmis ištakomis ir pobūdžiu ji yra ideologinė ir politinė. Sovietmečiu visose mokslo ir mokymo įstaigose buvo didžiai „nepageidaujamos“ tautinės ir valstybinės idėjos. Kad ir kaip keista, bet kaip tik šios, vienintelės įgalinusios atkurti valstybę, idėjos kažkodėl darosi vis labiau „nepageidaujamos“ ir daugelyje dabartinės „nepriklausomos“ Lietuvos aukštųjų mokyklų. Deja, šiuo atžvilgiu TSPMI taip pat nepavyko atsikratyti sovietinio paveldo šleifo. Priešingai – matomos pastangos šį paveldą išsaugoti ir net plėtoti. Vienas tariamai „nenaudingų“ per filosofijos studijas įgyjamų dalykų yra gebėjimas mąstyti principų, arba fundamentalių idėjų, lygmeniu. Šis gebėjimas naudingas tuo, kad leidžia atskirti tikrovę nuo regimybės, t. y. atskirti dalykų esmę nuo dažnai ją slepiančių apgaulingų etikečių ir iškabų. Priešiškumas Krikščionybei kaip Vakarų civilizacijos dvasinėms ištakoms ir jos tapatumo branduoliui, siekis likviduoti tautas ir panaikinti valstybę bei užmojai sugriauti prigimtinę šeimą ir visuomenę – šios jau „Komunistų partijos manifeste“ suformuluotos ir ištisus dešimtmečius kryptingai diegtos nuostatos buvo SSRS vykdyto totalitarinio eksperimento idėjinis pagrindas. Jos apibrėžia giliausią homo sovieticus savastį ir jo politinę bei kultūrinę tapatybę, kurių neįmanoma paslėpti jokia „grįžimo į Vakarus“ retorika ir išorinio bei imitacinio „europietiškumo“ širma. Kiek šių kertinių nuostatų neatsisakyta ir jos neįveiktos, tiek nesame išėję iš sovietmečio, o kalbant vaizdžiai ir truputėlį žaismingai – tebesame Lenino dvasiniai ir intelektualiniai anūkėliai. Didžiai abejoju, ar TSMI – žiaurią komunistinę okupaciją ir vergiją išgyvenusios Lietuvos mokslo ir studijų įstaigos – paskirtis ir misija turėtų būti skiepijant studentams tariamai „vakarietiškas“ vertybes toliau ugdyti vis naujas neturinčių politinės savimonės ir nuoširdžiai laikančių save „tikrais“ europiečiais absolventų – šio „didžiojo vado“ anūkėlių – laidas.

Būtina sustabdyti ir apgręžti šias tendencijas. Sparčiai blogėjant Lietuvos geopolitinei ir saugumo padėčiai toliau po „europinių vertybių“ priedanga eiti TSPMI resovietizavimo keliu ir žaisti valstybės likimu būtų neleistina ir nusikalstama prabanga. Šito daryti pirmiausia neleis Lietuvoje, kaip ir visoje ES, bundanti ir norinti permainų visuomenė. Pagrindinė šių pasvarstymų mintis, kurią atvirai ir viešai išdėstyti Studijų komitetui, visiems kolegoms ir instituto bendruomenei laikau esant savo profesine ir pilietine pareiga, yra labai paprasta: iki šiol TSPMI vyravusios postkomunistinės, išoriškai „europeizuotos“, o iš tiesų ant sovietinių mokslinio komunizmo ir kompartijos istorijos pamatų rymančios politikos mokslų tyrimų ir studijų paradigmos pažintinės ir euristinės galimybės bei jos ugdomasis studijų potencialas yra išsemti. Ši paradigma vis labiau atitrūksta nuo Lietuvos vidaus gyvenimo ir užsienio padėties realijų ir vis labiau neatitinka nacionalinių tautos ir valstybės interesų.

Pribrendo esminių permainų metas, ir reikia joms ryžtis. Į pirmuosius TSPMI gyvavimo metus, kai buvo ruošiami filosofiniu požiūriu teoriškai neparengti politologai, sugrįžta nebus. Tai neleistina mažiausiai dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – teoriškai neišprusęs, o kalbant tiesiai – mažaraštis politologas dėl savo menkų profesinių gebėjimų neįstengs deramai atlikti savo profesinių pareigų ir nebus naudingas visuomenei ir valstybei. Ruošti tokius „proftechninio“ ar „koleginio“ lygio specialistus būtų beprasmiška, nes tai reikštų paprasčiausiai švaistyti valstybės lėšas. Antroji – akyse augančių grėsmių valstybei akivaizdoje intelektualiai bejėgiški ir vertybiškai pakrikę – prastai išsilavinę, nesugebantys savarankiškai ir nestandartiškai mąstyti, nesuvokiantys savo pilietinės pareigos visuomenei ir valstybei – instituto absolventai jau dabar nepajėgs adekvačiai orientuotis vis sudėtingėjančioje politinėje tikrovėje. O Lietuvą ištikus egzistencinei krizei – jos tikimybė, deja, didėja – jie būtų ne tik nenaudingi, bet ir pavojingi, nes daugelis jų sugebėtų nebent laiku „persiorientuoti“ ir laukti naujo „šeimininko“ nurodymų. Todėl politologų teorinio parengimo lygio ir vertybinių nuostatų ugdymo klausimas objektyviai ir neišvengiamai virsta ir Lietuvos nacionalinio saugumo klausimu – iš tiesų svarbiu šio klausimo aspektu, kurio šiandieninėje situacijoje, kai sklaidosi iliuzijos dėl realių, o ne žodžiais deklaruojamų šalies saugumo bei išlikimo garantijų, ignoruoti jau nevalia. Trumpai sakant – atėjo laikas pradėti rimtai galvoti apie didžiulėmis pastangomis ir aukomis atkurtos Lietuvos valstybės išsaugojimą – jos tikrą padėtį, ateitį ir likimą.

Priimant atsakingus sprendimus dėl studijų programos nedera ignoruoti ir studentų interesų. Toli gražu nėra akivaizdu, kad TSPMI studentai nenori įgyti nors kiek tvirtesnių filosofinio ir bendrojo išsilavinimo pagrindų ir iš tiesų trokšta baigti institutą tik kaip didesnį ar mažesnį siaurai specializuotų žinių bagažą sukaupę kultūriniai ir intelektualiniai mažaraščiai. Kiek man žinoma, šiuo esminiu klausimu – kokio išsilavinimo jie patys pageidautų – į juos nebuvo kreiptasi. Maža to, jeigu bus toliau smukdomas TSPMI akademinio parengimo lygis ir institutas vis akivaizdžiau darysis ideologinių kadrų ruošimo kalve, ateityje gali iškilti – ir galbūt kur kas greičiau nei daug kam atrodo – jų diplomų prestižo ir vertės klausimas. Šias aplinkybes taip pat derėjo, bet dar nėra vėlu nuodugniai apmąstyti ir jas kruopščiai pasverti priimant sprendimus dėl filosofijos kursų vietos, statuso ir apimties institute.

Neprarandu vilties, kad TSPMI rasis pakankamai moralinės drąsos ir intelektualinių pajėgų kritiškai permąstyti ir įvertinti iki šiol nueitą kelią – tai būtina norint pakilti į naują ir aukštesnį – ne deklaratyviai, o iš tiesų vakarietišką europinį – akademinės ir politinės brandos lygmenį. Taip pat tikiuosi, kad diskusijos dėl filosofijos ateities bus grindžiamos universitetinei, o ne ideologizuotai mokslo ir mokymo įstaigai prideramo intelektualinio lygio argumentais ir šiuo klausimu bus rasti sprendimai, atitinkantys pamatinius ir ilgalaikius TSPMI ir Lietuvos valstybės strateginius interesus.

Baigdamas atsiprašau, kad šie pamąstymai išėjo ilgoki. Tikrai lengviau ir maloniau rašyti trumpai. Tačiau žinodamas, kad egzistenciniai tautos ir valstybės klausimai instutute nėra keliami ir svarstomi – deja, tai dar vienas sovietinio paveldo gyvybingumo ir tęstinumo požymis – buvau privestas plačiau išdėstyti savo argumentus, kad jie taptų aiškesni ir suprantamesni tokių klausimų apmąstymo patirties neturintiems ir nepratusiems – nes ankstyvuoju TSPMI gyvavimo laikotarpiu šitaip mąstyti paprasčiausiai nebuvo mokoma – žvelgti į iškylančias problemas per jų prizmę instituto bendruomenės nariams.

Kolegiškai

Vytautas Radžvilas

Antrąjį laišką skaitykite ČIA.

propatria.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
4 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
4
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top