Vos šįryt visi perskaitėme VSD ataskaitoje, kad viena iš pagrindinių Rusijos propagandos krypčių yra Lietuvos istorijos puolimas ir ypač – pokario partizanų šviesaus atminimo menkinimas, vaizduojant juos kaip žydšaudžius ir taikių žmonių žudikus.
Ir še tau – popiet skaitau apie naują kūrinį, nufilmuotą už nemenkus valdiško biudžeto pinigus, – režisieriaus R. Banionio kinofilmą „Purpurinis rūkas“.
Gerbiamas Rokas Sinkevičius pateikė išsamiai apibendrinantį šio filmo anonsą ir net pridėjo nuorodą į originalios apysakos tekstą, kad kiekvienas, suprantantis rusiškai, galėtu sutaupyti dvi valandas gyvenimo ir tiesiog pasižiūrėti, apie ką tas kūrinys. Aš taip ir padariau ir liudiju, kad anonsas visiškai tikslus.
Taigi, žodis gerbiamam Rokui:
—————————————
„Susipažinkime su nauja Ivaškevičiaus ir Banonio produkcija – vienu iš 12 filmų, užpernai laimėjusių Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtų filmų konkursą ir gavusių Kino tarybos finansavimą (tame etape – 130 tūkstančių eurų).
Filmas pastatytas pagal Felikso Jakovlevičiaus Roizinerio apysaką, kurios pagrindinė siužeto linija – našlaičio žydų vaikino Joškės Jankelevičiaus ir lietuvių partizano-žydšaudžio Vlado, nužudžiusio jo tėvus, akistata.
Iš karto kyla nemažai klausimų. Partizanas-žydšaudys? Gal šitaip einame į pagalbą Agitpropui, nespėjančiam kepti sovietinės kinoprodukcijos, – padedame įtvirtindami dažniausiai priešų kartojamus stereotipus? Nebeužtenka tremtinės-„emigrantės“, kuriai padeda gerasis dėdė enkavedistas? Čia turbūt dovana mūsų šaliai Vasario 16-osios ir 1949 metų LLKS deklaracijos septyniasdešimtmečio proga?
Visiškai neturime ką statyti iš lietuviškų memuarų ir literatūrinių kūrinių, kad reikia ištisai žvelgti iš svetimų perspektyvų, kurios formuoja kitų tautų pasakojimus apie mūsų partizaninę kovą, kur ji tampa tik Holokausto, Didžiojo tėvynės karo ar kitokio „metaįvykio“ periferija?
Roizinerio apysakoje sovietai, berods, nėra rodomi teigiamai. Užsimenama, Vlado žodžiais, kad prie Smetonos, nors visi ir nekentė visų, kaip įprasta žmonėms, tačiau gana gerai sugyveno, o visos blogybės prasidėjo nuo sovietų okupacijos. Tai, matyt, atspindi ir autoriaus patirtis – 1978 metais jam pavyko iš Sovietų Sąjungos emigruoti į Izraelį.
Joškė, nors iš Vlado (jo tėvų žudiko) pusės ir jaučia nuolatinę grėsmę būti nužudytas, jokia proga neišduoda jo, bet, atvirkščiai, prisiima Vlado nėščios žmonos Janinos būsimo vaiko tėvystę ir taip išgelbsti ją nuo tremties. Paskui prižiūri gimusį vaiką ir padeda jį išmaitinti, kol Janina serga.
Romane žydiškas kerštas suformuluotas gudriau – pasitaikius progai, Joškė pasimyli su Janina ant šieno, kol Vladas ilgesnį laiką dingęs kažkur miškuose. Puikus lietuvių partizano žmonos portretas Vasario 16-osios ir šimtmečio proga, ar ne?
Negana to, nedėkingoji po kurio laiko pabando nunuodyti Joškę užnuodytu pienu. Tačiau per klaidą apsinuodija jos pačios vaikas! Šioje situacijoje Joškė vėl pademonstruoja neįtikėtiną kilnumą – skuba su motinos apnuodytu lietuviuku pas felčerį. O pats palieka kaimą.
Šiuose epizoduose Vladas vadinamas kažkur netoliese slankiojančiu vilku, Janina – vilke, o jos vaikas – vilkiuku. Paprastesnis skaitytojas susidarys nuomonę, kad vis dėlto racionaliau būtų tokius naikinti, o kaip jau sovietų baudėjai su tokiais susidoros, gal ir ne taip svarbu. Turbūt geriau anksčiau nei vėliau (kaip apie Vladą pareiškia Janinos tėvas Daugėla).
Vladui išgyvenus ir po daugelio metų kažkokiu būdu atsidūrus Amerikoje, Joškė Jankelevičius kviečiamas liudyti prieš jį, tačiau darsyk pademonstruoja moralinį pranašumą ar tylų „suokalbį“ ir to nepadaro.
Kaip sakoma, išvadas kiekvienas gali pasidaryti pats.“
———————–
Nuoroda į originalią Felikso Rozinerio apysaką: Феликс Розинер. Лиловый дым. Бостон. 1987. EBook 2014.
