Sveikinu visus su Valstybės Diena – Liepos 6-ąja!
Žinomas žurnalistas, garsus internetų publicistas bei populiarus videoblogeris Audrius Bačiulis savo proginiame sveikinime taikliai pastebėjo:
„…Šiandien itin gera diena apie tai pagalvoti – ar mes dar valstybė, ar jau Briuselistano šiaurės rytų pakraštys.
Nes žiūrint į tai, kaip elgiasi mūsų valdžiukė hibridinio karo ir nelegalių atėjūnų invazijos akivaizdoje, minčių kylą visokių. Ir jos visai ne linksmos…“
Tikrai, kad nelinksmos. Net dangus Lietuvos pravirko ta proga nuo pat ryto.
Rimtai kalbant, mūsų valstybė per pastaruosius trisdešimt pirmą kartą susidūrė su tuo, ką galima pavadinti realiu mūsų deklaruoto suvereniteto išbandymu.
Priminsiu, jog vienas pagrindinių valstybės suvereniteto požymių yra gebėjimas kontroliuoti valstybės teritoriją bei užtikrinti patekimą į ją tik suvereno leidimu ir nustatyta tvarka. Būtent tam yra mokami mokesčiai, tam išlaikoma kariuomenė bei sienos apsaugos pajėgos, kad atėjus momentui valstybės valdžia galėtu jėga priversti gerbti mūsų valstybės suverenitetą tuos, kurie drįsta jo nepaisyti.
Ir štai ta diena X atėjo. Ačiū Dievui, kol kas dar ne šarvuotų tankų armadų ar iš dangaus byrančių desantininkų divizijų pavidalu. Viso labo desperacijos apimto Lukašenkos režimo organizuotų nelegalios migracijos iš Afrikos bei Azijos srautų forma. Kol kas dar beginklių, kol kas dar nenaudojančių perteklinės jėgos mūsų pasieniečių ir pareigūnų atžvilgiu.
Neginkluotų „žaliųjų žmogeliukų“ įsiveržimo formatas, kuriam, kaip netikėtai paaiškėjo, mūsų valstybės valdžia kažkodėl nebuvo pasirengusi. Ne tiek techniškai, kiek politiškai bei morališkai.
Pasigirdusios aimanos apie iki šiol nepastatytą Sieną palei valstybės sieną su Baltarusija – puiki to iliustracija.
Gerbiamieji, Sieną pastatyti palyginus nesudėtinga – tai tik pinigų klausimas. Biudžetų įsisavinimas naujoms statyboms bet kokiai valdžiai gali būti visai patraukli idėja. Problema ta, kad tą Sieną reikia …ginti. Nes perlipti per ją ar padaryti skylę irgi tėra nesunkiai išsprendžiamas techninis uždavinys. Patikėkite – pilna vaizdo įrašų, kaip organizuotai yra įveikiamos tokios techninės kliūtys ten, kur stūkso išties rimti inžinieriniai įrenginiai.
Nes jeigu visus perkopusius tą Sieną mes vis vien [kažkodėl ir toliau] traktuosime kaip pabėgėlius, o ne „žaliuosius žmogeliukus“ – tai kam ji reikalinga? Kuo ji esmingai padės?
Neparodžius politinės valios priešintis turėjimo Sienas statyti beprasmiška. O turint tokią valią ir aiškiai tai pademonstravus veiksmais – ir Sienos didelės nereikėtų. Nes Siena – tik pagalbinis techninis įrenginys suverenios teritorijos apsaugai, o ne stebuklų generatorius. Jei nėra suvereno valios ir ryžto ginti savo teritoriją nuo bet kokių įsibrovėlių, tai jokia Siena, jokie pabūklai, jokie ginklai nepadės.
Prisiminkime – 1940-aisiais tai pasitvirtino šimtu procentų.
Štai kur paradoksas, gerbiamieji.
Perfrazuojant Bulgakovo personažą prof. Preobraženskį: „Bardakas ne pasienyje. Bardakas yra galvose. Pirmiausia politikų, spaudos magnatų ir vadinamųjų viešųjų intelektualų“.
Vienžo, arba mes išvysime staigius pokyčius minėtose galvose su atitinkamais rezultatais politiniuose sprendimuose bei jų palaikymo akcijas medijose, arba kažkas mūsų valstybėje turės pasikeisti iš esmės.
Suvereniteto klausimas bus išspręstas – į vieną ar į kitą pusę.