Penktadienį, atidarant LR Seimo rudens sesiją, Seimo pirmininkei buvo užduotas taktiškas klausimas, ar nevertėtų klausimų, susijusių su pandemijos valdymu, įtraukti į Seimo darbotvarkę.
Į tai Seimo pirmininkė atsakė taip:
„Pirmiausia dėl sprendimų priėmimo svorio perkėlimo į Seimą, ypač dėl COVID-19 pandemijos valdymo, būtų galima svarstyti apie tas galimybes, tačiau reikia suprasti, kad dažnu atveju reikia priimti sprendimus pakankamai greitai, o situacija yra nuolat besikeičianti. Todėl siekdami labiau įtraukti Seimą į sprendimų priėmimą, mes taip pat rizikuojame, jog tie sprendimai pasidarys kur kas lėtesni. Mes galime tiesiog įklimpti į svarstymą situacijos, kuri jau pažengė į priekį ir galbūt reikia visai kitokių priemonių. Aš matyčiau čia jautriausią ir problemiškiausią vietą to, ką siūlote.“
Ir štai tos pačios dienos vakarą LR SAM užregistravo krūvą teisės aktų pakeitimų, kuriais nuo pirmadienio pakeitė kai kurias pandemijos valdymo žaidimo taisykles, kurios turėjo įsigalioti nuo rugsėjo 13 d. Man klausimas, kas pasikeitė? Ar pasikeitė epidemiologinė situacija Lietuvoje? Ar atsirado naujų mokslinių duomenų? Kokia būtinybė reikalauja priimti sprendimus penktadienį, kuriuos reikės taikyti jau pirmadienį?
Kokia epidemiologine logika vadovaujantis asmenys be GP jau galės būti aptarnaujami lauko kavinėse nuo pirmadienio, o vakar dar negalėjo?
Kokia epidemiologine logika vadovaujantis vieną pardavėją teturinčios parduotuvės, turės tikrinti GP, o degalinės, miniprekybcentriai, kuriuose dar ir pardavinėjami degalai, kur gaminamas maistas ir dažnai būna kamščiai, ne?
Kokie nauji moksliniai atradimai lėmė, kad anksčiau neskiepytiems GP buvoma gauti tik pasidarius mokamą PGR testą, o dabar pakaks ir neigiamo COVID-19 antigeno testo?
Kokie mokslo įrodymai lėmė, kad nuo pirmadienio jau bus galima be GP naudotis visomis viešojo transporto paslaugomis, o dar vakar – ne?
Ir, beje, kokia mokslu grįsta pandemijos valdymo logika yra nustaytas 1500 kv. metrų, o ne 1400 ar 1600 kv. metrų komercinių patalpų plotas, nepriklausomai nuo to, kiek jame galimai apsilanko žmonių?
Vienas iš teisėje taikomų kriterijų, kuriais matuojamas teisinio reguliavimo, kuriuo ribojamos asmenų teisės teisėstumas, yra būtinumas (necessity). Priimami sprendimai turi būti ne tik pagrįsti, teisėti, tinkami ir proporcingi, jie turi būti ir būtini esamoje situacijoje. Būtinumas yra fakto klausimas. Jį įrodo faktiniai (šiuo atveju – epidemiologiniai, medicinos mokslo) duomenys.
Būtinumas yra vienas iš kriterijų, kuriais teisme matuojamas priimtų sprendimų teisėtumas.
Prancūzijos Konstitucinis Teismas, nagrinėjęs priverstinės izoliacijos nustačius CV19, klausimą, pasakė, kad asmens laisvė, kurią valstybė turi pareigą saugoti, negali būti apribota su „nebūtinu įkarščiu“ („unnecessary rigour“). Naudojimosi laisve apribojimas turi būti tinkamas, būtinas ir proporcingas siekiamo tikslo atžvilgiu. Prancūzijos KT nusprendė, kad automatinis šios priemonės taikymas, neatsižvelgiant į individualią situaciją ir nesudarant izoliacijos sutrumpinimo galimybės, yra nepateisinamas priemonės būtinumo, tinkamumo ir porporcingumo požiūriu.
EŽTT byloje Kiyutin prieš Rusiją (2011) sprendė klausimą, ar valstybė, remdamasi visuomenės sveikatos apsaugos motyvais, gali atsakyti piliečiui gyvenamosios vietos registracijos dėl jo sveikatos būklės. Teismo požiūriu, nors sveikatos apsauga yra teisėtas tikslas, Rusija nepateikė svarių ir objektyvių priežasčių, pagrindžiančių šios priemonės taikymo būtinumą.
EŽTT byloje Vavricka pr. Čekiją (2021), kurioje sprendė privalomo vaikų skiepijimo klausimą, taip pat klausė, ar taikomos priemonės yra būtinos demokratinėje visuomenėje (teismas, atsižvelgdamas į faktą, jog a) yra skiepijama nuo likviduojamos infekcijos; b) vakcina, kurios nauda yra moksliškai įrodyta, pripažino priemonės taikymo būtinumą.
LR Vyriausybė neįrodė, jog tiek rugpjūčio 11 d. sprendimai, kuriais buvo įvestas Galimybių pasas, o juo labiau jų pakeitimai buvo/yra būtini.
Dar daugiau – LR Vyriausybės susikurtas mandatas per Operacijų vadovą formuoti situacinę teisėkūrą lemia, kad sprendimai priimami spontaniškai, nesilaikant elementaraus teisėkūros reikalavimo pagrįsti sprendimo būtinumą, tikslingumą, proporcingumą. Tai formuoja (ne)galios politiką, kuri kuria teisinio neapibrėžtumo ir tesinio nesaugumo situaciją.
P.S. Jei kas sakys, jog aukščiau išvardintus spredimus priimti priėmė gatvės minia, tai atsakysiu, jog iš kalbėjimosi turi kilti sprendimai. Ne iš spaudimo, ir ne iš galios pozicijos „mes leidome“. Nei rugpjūčio 11 d., nei vėlesniais sprendimais – įvedant GP, o taip pat juos keičiant – su visuomene iš tiesų nebuvo kalbėta. Ir tada, ir dabar sprendimai priimti vienašališkai. Jei valdžioje nebūtų moteriausybė, sakyčiau, patriarchališkai.