Labai ramus, nesmerkiantis, situaciją iš Bažnyčios istorijos perspektyvos paaiškinantis dr. Linos Šulcienės straipsnis (ČIA), leidžiantis suprasti, kas ir kodėl vyksta Lietuvos (ir ne tik) bažnyčioje.
Tai tam tikra forma atgimusi sena kaip kriščionybė „realistų“ ir „nominalistų“ polemika, besireiškianti savo apimtimi labai siauru LGBT klausimu.
Akivaizdžiu nominalisto pavyzdžiu galima laikyti jėzuitą James Martins SJ, su kuriuo nuotolinį susitikimą organizuoja VU kapelionas (pats irgi viešai išreiškęs nominalistinę poziciją LGBT klausimu). James Martin SJ, remdamasis emipirine tikrove, tvirtina, kad „homoseksualūs santykiai yra kitaip tvarkingi“ („differently ordered“), tuo akivaizdžiai prieštaraudamas Katalikų bažnyčios mokymui, sakančiam, kad jie „pačia savo prigimtimi yra netvarkingi“ („intrinsically disordered“) (KBK 2357,Tikėjimo mokymo kongregacija, Dekl. Persona humana, 8: AAS 68 (1976) 85.)
Lietuvoje yra ne vienas šią poziciją (kol kas tyliai) palaikantis krikščionis (ypač intelektualiuose katalikų sluoksniuose), bet jau yra ir kalbančių pusbalsiu. Pvz., vienas bažnyčios istorikas, per „Marijos radiją“ leidęs sau pastebėti, kad popiežių homoseksualių asmenų partnerysčių klausimu paprasčiausiai … užcenzūravo.
Ironiška, bet šią nuostatą, kad homoseksualūs santykiai yra „savo prigimtimi netvarkingi“, suformavo ne kieno kito, bet Tomo Akviniečio mintis, kuris, dr. Linos Šulcienės vertinimu, buvo tas, kuris laikėsi nuosaikios, išminties dorybės padiktuotos pozicijos realizmo ir nominalizmo priešpriešos klausimu. Iš tiesų, jei nei jo mintis, turbūt Bažnyčioje būtų degę homoseksualių asmenų laužai.
„Mums aktualu, kaip baigdavosi realistų ir nominalistų susidūrimai. O jie baigdavosi nuosaikesnių pozicijų susiformavimu. Toks „ir–ir“ kelias: ir vieno laikykis, ir kito neapleisk. Tai puikiai iliustruoja šventojo Tomo Akviniečio raštai. Jie yra tokios „ir–ir“ pozicijos pavyzdys.
Tomas yra realistas. Bet jis labai dėmesingas konkrečiai tikrovės tvarkai. Todėl vadinamas nuosaikiuoju realistu. Kalbėdamas apie tai, kas sudaro prigimtinį įstatymą ir kaip žmogus turi formuluoti šį įstatymą atitinkančius sprendimus, Tomas akcentuoja protingumo (prudentia) dorybę, kuri padeda žmogui įsižiūrėti, įsiklausyti į konkrečią tikrovę ir tik tada spręsti laikant tikrovę savo mokytoja. Bet tikrovę viduramžių žmogus supranta plačiau negu šiandieniai neoliberalai, apribojantys ją empiriniu lauku.“