Agnė Bagdžiūnaitė, studentė, aktyvi kairioji, sukritikuoja mano totalitarizmo sampratą, kuri plėtojama „Sage“ Politikos mokslų enciklopedijoje publikuotame tekste; jos teigimu, reikia rašyti ne taip, o kitaip, o kaip, matyt, geriau už visus žino pati Agnė; jokie akademiniai konsensusai, jokios mainstreaminės akademinės tradicijos jai negalioja, jokie akademiniai kriterijai ir standartai nedaro įspūdžio, visas pasaulis tiems žmonėms yra vienas didelis baras Kultūra, kuriame žmonės tiesiog konkuruoja dėl galios ir vienas kitą suvarinėja.
Violeta Davoliūtė, liberali progresyvi moteris, kreipiasi į mane asmeniniu laišku dėl mano publikuotos A.Užkalnio knygos recenzijos, leidžia suprasti, jog yra šokiruota ir pasibaisėjusi mano poelgiu, ir paprašo atskleisti, jei galiu, tikrąsias tokio baisaus pasielgimo priežastis, beveik kaip SSSR – pasirodo, egzistuoja „nerekomenduojami“ autoriai ir muzikos grupės, kurios kažkaip susiję su poor morals ir bad ideological influence, toliau yra implikuojama, kad aš turiu kažkokių „priežasčių“, kitokių nei nešališkas akademinis interesas, ir prašoma tas „tikrąsias, bet paslėptas“ priežastis atskleisti – iš esmės tai kaltinimas korupciniais susitarimais ir akademiniu nesąžiningumu,
Laura Lapinskė, kairioji feministė, rašo man laiškus „jūs neturite teisės neigti savo galios ir privilegijų, nei slėptis po eilinės moters kauke“, nors tos privilegijos – tai tik nulinis finansavimas, nesibaigiančios patyčios ir 2 metų trukmės part time dėstytojo kontraktas, – bet kam svarbi ta tikrovė, kai turi tokią ryškią haliucinuojančią vaizduotę: ką noriu, ką ir susigalvoju, tą ir matau, tą ir laikau „faktu bei tiesa“. Kaip tokia būklė vadinasi, įsivardykite patys.
Kasparas Pocius, kairysis aktyvistas, į viešą kritinę pastabą atsako asmenine žinute, teigdamas, kad jis man nieko blogo nepadarė, todėl aš jo neturiu teisės kritikuoti, toliau, teigia, kad aš jį ne kritikuoju, o „atakuoju“, galima pagalvoti, kad primušiau kur nors gatvėje pasigavusi arba viešai išssityčiojau iš jo išvaizdos, ar bent jau išvadinau tuo žodžiu, kurį vakar Šerpytytė legitimavo; dar daugiau, Kasparas mąsto, kad jis nu tikrai nieko blogo man nepadarė, ir pareiškia, kad kritikuodama jį aš atrodau „juokingai“.
Linas Kranauskas, kairysis (kuriam perfrazuojant Pocių, aš irgi nieko blogo nepadariau), užsipuola ir išsityčioja iš mano teksto apie McCain, teigdamas, kad tekstas paviršutiniškas ir nekritiškas (viešai abejojama mano profesionalumu ir gebėjimu kritiškai vertinti šaltinius), be to, parašytais „neaiškiais tikslais“. Ką reiškia neaiškūs tikslai”? Nei daugiau nei mažiau – tai reiškia neskaidrumą, nedeklaruotus, sąmoningai nuslėptus interesus, iš principo, reiškia akadeiminį nesąžiningumą. Plius, jei Davoliūtės atveju, „neaiškūs, neįvardyti tikslai“ dar gali būti kažkaip suprantami, pvz., galimai, Užkalnis yra mano tolimas giminaitis, galimai, man sumokėjo arba darė spaudimą, tačiau kokie „neaiškūs tikslai“ gali būti rašant apie McCain? ar, pvz. esu illegitimate McCain’s granddaughter, o gal Respublikonų partijos štabas susisiekė su manim, sumokėjo ir užsakė šitą straipsnį? Nu, aš savo proletarišku protu nesuprantu.
Tai va, sutemos palaipsniui leidžiasi, rūkas tamsėja ir tirštėja, objektyvi realybė dingsta tame rūke, lieka tiktai tamsūs kontūrai, kur gali lengvai apsirikti, pvz., sumaišyti kaltąjį su nekaltuoju, turčių –su vargeta, o diskriminaciją – su privilegijomis. Teisių vis mažėja, draudimų daugėja. Įtarimų spektras plečiasi, įtrakdamas vis naujus ir naujus aspektus. Galiausiai, joks veiksmas nebėra atsitiktinis, joks pasakymas nėra neutralus – niekas nėra nekaltas, kiekvienas yra įtartinas, kol kairieji nenustatė, kad yra atvirkščiai.
Perfrazuojant Roviello, „siaubas tęsiasi, prarasdamas kontūrus, prarasdamas taikinį, persmelkdamas absoliučiai visus gyvenimo sluoksnius ir galiausiai pačią sąmonę tarsi įkyrus ašinėja skundus, kad čia aš varžau jų laisvę, primetu savo dešiniąsias ideologinės nuostatas, juos persekioju, įžeidinėju, ir diskriminuoju dėl jų pažiūrų, ideologiniais pagrindais“.