Rugsėjo 12-tą dieną mirė poetė, rašytoja, tautodailininkė skiautinių meistrė Goda Janonytė-Jankauskienė (1940–2018). Turėjau garbės pažinoti šią šviesią, kūrybingą, aštraus proto ir ypatingo likimo moterį, savo kraštietę iš Šiaurės Lietuvos lygumų. Sunkūs vaikystės metai blaškantis tarp Lietuvos ir Latvijos, nelengva jaunystė, studijos Vilniaus pedagoginiame institute įgyjant biologijos mokytojos kvalifikaciją, pažintis su būsimu vyru Antanu Jankausku, ne be jos mylinčio palaikymo tapsiančiu vienu žymiausių vėlyvojo sovietmečio lietuvių kelių inžinierių, dviejų ilgiausių Lietuvos tiltų – Jurbarko ir Rusnės – statytoju, užauginti du sūnūs. Be jos dalyvavimo ir aktyvios veiklos, veikiausiai, ir Jankausko vadovaujamas „Kogalymo projektas“ nebūtų tapęs tokiu išskirtiniu sovietinių darbo migracijų atveju. 1980–1990 m. lietuviai, kartu su kitomis „broliškomis tautomis“ – ukrainiečiais, latviais, estais, azerbaidžaniečiais ir t.t., – dalyvavo įsisavinant naftos ir dujų ištekliais itin turtingą Vakarų Sibiro regioną, plėtojant jo infrastruktūrą bei statant Kogalymo miestą, mainais į naftos žaliavą tuomet ką tik atidarytai „Mažeikių naftai“. Šiam tikslui specialiai sukurta Kelių statybos valdyba (KSV-12, ru. ДСУ-12) prie LSSR Automobilių ir kelių transporto ministerijos netikėtai tapo mažu Lietuvos lopinėliu atšiauriose Sibiro platybėse, tikra minivalstybe, kurioje stovėjo lietuvių projektuoti pastatai ir alytukai, veikė lietuviškas darželis ir pradinė mokykla, buvo puoselėjami vietinius stebinę gėlių darželiai, skambėjo lietuviškos dainos.
Tai Godos rankos pirmąsyk išaugino gėles ir daržoves ten, jau nebetoli poliarinio rato, lietuvių pastatytuose šiltnamiuose. Šiltnamio darbuotojai jas pristatė ne vienoje parodose, sukeldami sibiriečių nuostabą ir susižavėjimą. Apie tai plačiai rašyta Kogalymo ir regioninėje spaudoje. Jankauskai pasirūpino ne tik tiesiogiai Lietuvos švietimo ministerijai pavaldžios lietuviškos pradinės mokyklos įsteigimu Kelių statybos valdybos darbuotojų vaikams (unikalus atvejis!), bet ir organizavo pirmojo Surguto regione baseino, skirto valdybos darbuotojų poilsiui, statybą, jau nekalbant apie tiesioginį savo darbą – šimtus nutiestų kelio kilometrų ir dešimtis pastatytų tiltų. 1985 m. apie šią išskirtinę valdybą ir gerai besitvarkančią jos vadovybę bei darbuotojus rež. P. Pukys net sukūrė dokumentinį filmą, kuriame epizodiškai matome ir Godą Jankauskienę. Sibirietiška patirtis, kai teko išmokti tiesti kelius per pelkes itin atšiauriomis klimato sąlygomis, jiems pasitarnavo ir grįžus į Lietuvą, tiesiant autostrados Vilnius-Klaipėda ruožą ties Rietavo apylinkių raistais.
2001 m., jau po vyro mirties, Goda Jankauskienė – Kaimo rašytojų sąjungos narė – parašė ir savo lėšomis išleido keletą poezijos rinkinėlių bei savotišką literatūrinį paminklą šiems lietuviams-sibiriečiams – prisiminimų apybraižą „Kelias“. Tai ne tik aukštos literatūrinės kokybės, bet ir dokumentiškai tikslus bei išsamus kūrinys, puikus šaltinis istoriniams vėlyvojo sovietmečio socioekonominės bei kasdienybės istorijos tyrimams. Knygoje ne tik rasime išsamius Sibiro gamtos, naftos išgavimo ypatumų, darbo sudėtingomis klimatinėmis sąlygomis aprašymus, bet ir meile persmelktus pasakojimus apie žmones, su kuriais kartu dirbta, bendrauta, švęstos lietuviškos šventės.
Nepaisant nepalankios dabarties ideologinės konjunktūros (Lietuvoje – pastebėti ir pozityvius sovietmečio aspektus, o Rusijoje – teigiamai vertinti „pribaltus“), su Tiumenės Sibiro įsisavinimo problemų instituto istorike Vera Kliujeva ėmėmės „Kogalymo lietuvių“ istorijos tyrimo. Kaip veikiai paaiškėjo, kogalymiečiai mūsų kraštiečius iki šiol prisimena ir mini geru žodžiu, apie juos galima rasti medžiagos ir šio miesto istorijos muziejuje. Tačiau greitai tapo akivaizdu, kad be Godos knygos, kaip ir be jos sukaupto gausaus foto, video ir dokumentinių šaltinių archyvo, kuriuo ji noriai su manimi pasidalino, vargu ar būtų įmanoma tokį tarpdisciplininį, tarptautinį ir net tarpžemyninį tyrimą išplėtoti. Prieš kelias savaites, kai ją mačiau paskutinįsyk ligoninėje, po operacijos, Goda man prisipažins, kad istorikų susidomėjimas labai praskaidrino jos paskutiniųjų mėnesių būtį.
Kai pernai susipažinau su Goda, ji jau buvo gana silpnos sveikatos, tačiau žvali ir entuziastinga. Tąsyk padovanojau jai alyvų kvepalų buteliuką, kaip užuominą į knygoje aprašytą epizodą. Kažkada, žvarbiu oru Surguto oro uoste laukdama lėktuvo į Kogalymą, Goda netikėtai užuodė pažįstamą kvapą ir pamatė moterį, rankoje laikančią žydinčią alyvų šakelę. Judvi išsikalbėjo, o atsisveikinant moteris padovanojo šakelę Godai. Po kelių metų ta ją susiras, kad įteiktų jau savo pačios rankomis Sibire išaugintų tulpių puokštę…
Ilsėkis ramybėje, miela Goda. Ant tokių žmonių kaip Tu – kuklių, darbščių, išmintingų ir šviesių – ir laikėsi/tebesilaiko ta Lietuva, kurią mes taip mylime ir trokštame atgaivinti.
Rasa Čepaitienė