Jei atvirai, nepamenu tokių liūdnų Mindauginių. Lyg ir švęsti reikia, o nuotaika anaiptol nešventinė, veikiau nerimastinga.
Bet, kai pagalvoji, juk taip buvo visada. Toks jau šios valstybės algoritmas. Nuo pat pradžių sunkiai ji tvėrėsi, nevienąsyk, jau lyg ir įsitvirtinusi, staiga imdavo nykti arba būdavo iš išorės sunaikinama. Ir dabar verčiau esam linkę užmerkti akis į tikrovę – lengviau apsimesti, kad „dar niekada taip gerai negyvenome“ nei pripažinti, kaip taikos ir sąlyginės ramybės salygomis šalis neteko trečdalio gyventojų, kad gimstamumas čia jau seniai minusinis, o viešąjį gyvenimą ir toliau reguliuoja ne gyvybės, o mirties kultūros nuostatos…
Nauda ir Malonumas – štai ideologinės kojos, ant kurių ji dabar stovi, o gal ir visada buvo statoma. Netvirtos tokios, šleivos kreivos… Malonumas iš naudos ir nauda iš malonumo. Kodėl patys geriausi, kilniausi, sąžiningiausi Tavo vaikai, ėję takais dorybės, pirmiausia žūdavo, labiausiai kentėjo, buvo nutildyti ar liko nepelnytai įmurkdyti purvan? O ciniškiausi niekšai, Tavo pardavikai ar mainikautojai, klestėjo ir tebeklesti išaukštinti ir visko pertekę, nors jiems niekad nebus gana?
Argi jų pergalė? Juk Tavo istorija mums rodytų, kad būtent dėl jų darbų Tu vis materialiai ir dvasiškai nukraujuodavai, sumenkdavai, būdavai iš žemėlapio ištrinama. Ir kaip sunkiai, vėl ir vėl, turėdavai keltis ir iš naujo kurtis, eiti pirmyn.
Nesinori šiandien patetikos ar piktdžiugos, kad ilgai slėptos mūsų suverenumo žaizdos ir votys buvo staiga atidengtos. Atrodytų, pačiu netinkamiausiu metu… O gal kaip tik tinkamiausiu? Kad parodytų, jog su tokiom „kojom“ toli nenužirgliosi…
Valstybė be sienų, be valstybiškai mąstančio elito, su nustekentomis institucijomis, gilėjančiu visuomenės susipriešinimu, aštrėjančiu kartų – pažangiųjų ir tradicionalistų – konfliktu, didėjančiomis išorės grėsmėmis, be ateities vizijos, nors kiek kilnesnės ir didingesnės už „dirbk, pirk, mirk“…
O vis dėlto.
Poetų nuojautose, mistikų patyrimuose, filosofų įžvalgose, karių maldoje prieš lemiamą mūšį Tu visada kažkokiu stebuklingu būdu, nuvalius visą tą purvą, kartėlį ir nerimą, pasirodydavai tokia tauri ir graži, verta viso, kas brangiausia.
Galbūt jau daliai mūsų nebereikia valstybės, pavadinimu Lietuva, ji tik trukdo sparčiau integruotis į kažkur nenumaldomai skubantį pasaulį, tampa nebemadinga ar neperspektyvi. Juk išties į valstybę galima žiūrėti kaip į prievartos ir melo mechanizmą, bedvasį ir šaltą svetimkūnį. Lietuva istorijoje ne kartą buvo likusi be savo valstybės, arba gyvaliojo suklastotose jos formose ir kažkaip ištvėrė. Bet ir tiek daug prarado…
Tačiau šiandien ne valstybė kalta dėl mūsų abejingumo, savanaudiškumo, bukumo. Turime ją tokią, kokią patys savo veikimu ar neveikimu susikūrėme – štai, pasirodo, kiaurą kaip rėtis. Bet vis dar turime ir galimybę, viltį, svajonę susikurti geresnę. Jei tik tikrai ir iš tyros širdies norėtume.
Su tuo vieni kitus ir pasveikinkime. Su vis dar nerealizuotos, nuolat gimstančios ir tampančios, mūsų visų pagalbos ir rūpesčio visada ir be perstojo reikalingos Valstybės diena.