Rasa Čepaitienė. Kaukių kritimo metas

Pabudau kažkokio nykaus ir dusinančio slogučio varginama ir prisiminiau, kad panašų jausmą jau kartą išgyvenau. Tąsyk irgi kamavausi pusę nakties klejodama tarp pusiaumiegio, košmarų ir vizijų. Nepaisant to, kad po ilgo, beveik bemiego naktinio skrydžio į Irkutską ir pilnos įspūdžių dienos klajojant po miestą prie Angaros reikėjo gerai pailsėti prieš dar laukiančią netrumpą kelionę Baikalo link.

Dabar jau daug ko iš tos nakties galvą užvaldžiusių minčių ir vaizdinių, kurie tuo metu atrodė tokie aiškūs ir skaidrūs, nebepamenu. Gaila. Tuomet maniausi perpratusi tos rūsčios ir beribės žemės – Sibiro, – o kartu ir Gulago paslaptį, net pačios sovietų sistemos esmę. Ji man apsireiškė biblijiniais vaizdiniais ir įžvalgomis kaip šėtoniška tvarka, apdergianti ir sulaužanti viską, kas tik pasipainioja jos kelyje, įskaitant žmones ir gamtą. Nesu linkusi į mistiką, neturėjau kokių nors regėjimų, tai nebuvo religinis apreiškimas. Gal veikiau nuovargio ir emocinės bei informacinės perkrovos psichologinė pasekmė, sukelta klaidžiojimų po šį keistą medinių trobų su išmoningais langinių raižiniais ir nykiomis sovietmečio daugiabučių dėžėmis chaotiškai nubarstytą miestą ir ypač – po jo istorijos muziejų, pripildytą nematytų neregėtų daiktų daiktelių: šamanų kostiumų, nespalvotų Sibiro genčių nuotraukų, raudonų komunistinės agitacijos plakatų ar katorgos buities rakandų. Visas tas vaizdų ir įspūdžių kratinys leido patirti materialumą ir tikrumą dalykų, apie kuriuos buvom skaitę tik knygose ar matę filmuose.

Tačiau tas slogus ir gilus jausmas šiąnakt vėl aplankė. Nes būtent jausmas, gal net labiau uoslė, dabartiniuose tikrovės pavidaluose leidžia užčiuopti tas senąsias, jau buvusias realybės formas, normas ir atmosferą, kurių tikėjomės negrįžtamai atsikratę su Sovietų Sąjungos žlugimu. Kaip ir tada, dabar irgi pradedama nuo apeliavimo į emocijas ir natūralią žmogišką atjautą. „Negi tau negaila visų tų neišbrendamam skurde be prošvaisčių gyvenančių proletarų, kurių padėtį galėtų pakeisti tik revoliucija, sugriaunanti senąją tvarką? Negi tu neturi širdies išgirsti kančią tų, kuriuos šiandien persekioja, engia ir iš kurių tyčiojasi minios vien dėl to, kad jie myli kitaip nei tu, jūs, pasivadinę „normaliaisiais“, teisinantys savo neapykantą „kitokiems“ tradicija ir nusistovėjusiomis vertybėmis?“

Ir daugybė, ypač jaunų žmonių, vaikų atlapom širdim, dar pilnų idealizmo, nesavanaudiškumo ir gailesčio patiki ir atsiliepia į šį šauksmą. Ir tuomet, ir dabar atsiranda Partija, išminties ir gerumo šaltinis, vienintelė suprantanti ir atstovaujanti šių skriaudžiamųjų, šių per amžius niekintų ir žemintų aukų balsą, vienintelė žinanti kelią, kaip juos išvaduoti. Žinoma, šis kilnus išvadavimo žygis neapseis be kraujo ir skausmo, be griuvėsių, gal net be begalės niekuo dėtų, nekaltųjų paaukojimo, pareikalaus atkaklaus ir bekompromisio visuomenės perauklėjimo, atveriant jai akis į jos tamsumą ir pasibaisėtiną atsilikimą, užkietėjimą ir nedovanotiną bukagalviškumą. Pareikalaus atkaklių pastangų ir neblėstančio budrumo saugant ir diegiant į mases teisingąją partinę liniją, neišvengiamai kovojant su kenkėjais ir priešais. Nežiūrint jokių priemonių, nes kilnusis tikslas jas pateisina.

Ir net kai revoliucija laimės, juk akivaizdu, kad žygis negali liautis. Niekada. Kol yra dar bent vienas nesuprantantis jos idealų, užduodantis durnus, iš anksto nesuderintus klausimus, pasipriešinantis nešamam gėriui. Draugas Stalinas gerai suprato, kad revoliucijai nugalėjus ir ėmus kurti beklasę komunistinę visuomenę klasių kova niekur neišnyksta, o tik stiprėja, negali nestiprėti, net tada, kai pasipriešinimas jau palaužtas, net tada, kai nebeliko išnaudotojų ir engėjų.

Net tada, kai žemėje neliks nei vieno homofobo ar seksisto, ar rasisto, teks kovoti toliau. Kad ir kiek valstybių įstatymai ir naujieji papročiai stengsis išgyvendinti, su šaknimis išrauti, visas šitas žmonijos piktžoles, jos tik dar labiau vešės. Tad galo kovai niekada nebus. Nes revoliucija amžina, o jos siekiai nepasiekiami kaip horizontas – ta šviesioji ir laimingoji žmonijos ateitis.

Todėl kiekvienas težino – pasigailėjimo nebus. Staigiai ar pamažu, palaipsniui, bet bus sudoroti visi, drįstantys prieštarauti. Buvo/yra pradedama nuo kunigėlių ir vienuolių. Kad nebandytų čia savo ganomiesiems aiškinti apie žmogaus prigimtį ir Dievą. Kokį dar dievą?! Mūsų dievas yra Partija, turinti Tiesos monopolį, o valstybė – jos įrankis kontroliuojant ir baudžiant, auklėjant ir nukreipiant teisinga linkme. Mūsų dievas yra maloningas saviesiems, bet žiaurus priešams. Šiandien tai Mamona – Pinigo dievas, tai Erosas – Įgeidžio dievas ir Narcizas – Savimeilės dievas. Naujoji švenčiausioji trejybė, prieš kurią puolama ant kelių, kuriai karštai meldžiamasi, atmetus ankstesnius, netikrus, dievus.
Partija geriau žino, kokia yra žmogaus prigimtis. Šiandien ji vienokia, rytoj, žiū, kitokia. Ir tai puiku. Mes paimsime šią lanksčią kaip nendrę prigimtį ir padarysime iš jos ką tiktai norėsime – gal plieno strypą, o gal guminį įrankį pasitenkinimui. O ką? Yra prieštaraujančių?

Juodaskverniai mokina, kad yra individuali nuodėmė ir kaltė, kurią galima išpirkti atgaila, sielos troškimu taisytis. O Partija jums sako, kad yra tik kolektyvinė kaltė, kurią galima atpirkti kolektyvine atgaila, geriausia, žinoma, pinigais ir nusižeminimu prieš tuos, prieš kuriuos ji jums pasakys. O jei bandysite prieštarauti, kad nesate atsakingi už kitų žmonių kažkada, prieš daugelį metų ar net amžių padarytus nusikaltimus, arba, kad negalite tapti „mažiau balti“, jeigu gimėte europidais, ar nesate smurtautojas vien dėl to, jog gimėte vyru, ką gi, tai reiškia, kad dar nieko nesupratote, vadinasi, liekate beširdžiai ir ideologiniai beraščiai, todėl reikia prieš jus imtis dar griežtesnių priemonių.

Tam tarnauja pirmiausia melas melas melas. Jo turi būti visur, tiek daug, kad žmonės negalėtų patikėti, kad išvis galima taip ir šitiek meluoti. Mūsų Partija ne tam žadėjo skaidrumą ir atvirumą, kad jo laikytųsi. Priešingai, ji rengia uždarus Seimo posėdžius ir į juos neįsileis visokių plokščiažemininkų, priviso mat tokių iš viso…

Žinokit savo vietą. O kas nežinos, parodys.

O smagiausia, kai patys susipranta. Patys ima atleidinėti saviškius iš darbo, patys juos suėda ar perauklėja, pačioje jų Bažnyčioje. Tai išvis žaviausia. Belieka tik rankomis trinti. Pirmyn!

Tokie slogučiai kamuoja mane pastaruoju metu. O jus?

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
10 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
jutas

Paklausiau kartą senolės, kaip jos jaunystės metais būdavo? Ar gyvendavo vyras su vyru? O kam? – atšovė ši, – moterų užtektinai buvo. Ar normalu, kai pliki dėdės laižo mažametes? – paklausite jūs. Geriausiai tiesą jums išaiškins OMONAS. Ar dar pamenate Klonio gatvės įvykius? Titulais ir pareigybėmis apsikarstęs dėdė pasiūlys jums savo uosle ir skoniu bei akimis nebetikėti.jokios prievartos ten nebuvo, mergaitė su mama išėjo už rankyčių susikabinusios. Tokios tad sumaišties laikais gyvename.

Al.

Taip Voldemortas grįžo. O manėt, kad jo nebėra. Apgaulinga taika baigėsi, tad neužtrukim savo apgailestavimuose, o išmokim pasipriešinti.

Prašalietis

Nesuprantu, kam reikia leisti pinigus, kankintis kelionėse važiuojant į Irkucką ir prie Baikalo ežero, kad surasti praeities „didingų”, miegoti neleidžiančių jausmų…, kai visko šito šiandiena galima nesunkiai surasti gimtinėje… Tik panorus „sielą draskančio ir miegoti neleidžiančio jausmo”, eik į prasigėrusį,išmirusį ir išvažinėjusį svetur kaimą,iš kurio liko tik apgriuvusios lūšnos ir pavadinimas, ir kiekvieno „patriotinio intelektualo” sielai kaifo bus ne mažiau kaip nuvažiavus į Irkutcką ar prie Baikalo…

Džeromas

Geras tekstas Rasa kantai, šopenhaueriai, nyčės ar maritenai visuomet vaikšto po vieną o mentalitetų hienos tik gaujomis… joms taip saugiau Ir dar: tu bandydama paaiškinti ar pagrįsti dabartinį visuomenės socialinį moralinį pūliavimą šiek tiek perdaug hipertrofuoji, demonizuoji sovietmetį, gulagus… Sistema nebuvo tokia vienareikšmė, kokią mes šiandn ją besugebame aprašyti… Ir čia aš nekalbu apie dabartinius patriarchus, kurie gulagų laikais apvažinėjo Europą ir pasaulį besidžiuodami savo sovietine tapatybe, kūryba etc,, o ir pačius tremtinius, kaip mano tėvas 12 m. praleidęs Irkutsko žemėje, tiksliau po žeme – kasyklose, ten kur tu važinėjai kaip turistaujanti mokslininkė pasakojo įvairias istorijas, faktus, įvykius, daiktus… Esmė ta, kad žmogiškumas nepriklauso nuo sistemų. Ir gyvenimas gali būti gražus kai pats žmogus gražus. Bet tavo pastebėjimai šiandien geri.… Skaityti daugiau »

ah1

…kaukių kritimo metas arba žinojimo pradžia. Kol nežinai kas po kauke tol tiki kaukės nešamu melu kai kaukė nukrenta prasideda matymas ir žinojimas kas po kauke, tikėjimą pakeičia žinojimas ir sužinojimas – gyvenimas su žinia, su sąžine, o ne gyvenimas su tikėjimu kaukinų melu.
Ir belieka rinktis arba tikėjimas kaukinių melu arba gyvenimas pagal sąžinę/gyvenimas su žinia.
… ir nepaliaujamai ieškoti priežastinio ryšio visame kame mokė mokytojas pateikdamas pavyzdį ” kai sužinosite kaip ir kodėl rašomas žodis „myžtukas” – sužinosite ir kaip ir kodėl rašomas žodis „drožtukas”.
Tai kodėl krinta kaukės, Rasa?

klausymas

Autorei reikia uzsideti kauke… o gal tai, ka matome, ir yra jos kauke?

apsimeskime

apsimeskime, kad komunistai, kgbistai, politikai ir vyriausybė, teisėsauga – tai ne pizdukai.
tylėkime, kai mus vėl išvarys iš namų ir viską atims.
nes tai – VSIO ZAKONNO

StasySG

jutui ir senolei
————–
Matyt moterų dabar nebėra, jei iš vyrų daro moteris.

Dviveidė bolševikinė veislė

Žviegia apie skriaudas, skundžiasi, rodo, kokias baisias žinutes jiems rašo, o patys kaip nuožmiai grasina kunigams, kaip juos plūsta, kokių prisigalvoja šmeižtų ir melų komentaruose, kaip išvadina tikinčiuosius

O.G

Gerb. Rasa, jus išėjote iš 3D matricos, todėl ir jus šį pasaulį matote visai kitokį. Dabar žmonės kurie dar yra 3D matricoje, kurioje vien melas, gobšumas, žiaurumas, vaikų grobimai, pedofilija ir viskas kas nepriimtina kitaip mąstantiems žmonėms- turi prabusti ir pereiti į dvasinį pasaulį, nes dabar keičiasi ši era, kurioje šiems reptiloidams šioje žemėje vietos nebus. Prabuskite, nes kai paskiepys, kelio kito nebebus ir tik dabar turite nuspręsti kaip norite gyventi – baimėje ar meilėje.

10
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top