Tie patys veikėjai, kurie dar anam penkmetyje rašė, kad „gėjų klausimas“ per ankstyvas ar neaktualus, dabar jau įsijungia į vieningą „pažanguolių“ chorą, nepavargstant šaukiantį apie visų įmanomų teisių įteisinimą ir laisvių išlaisvinimą bei joms prieštaraujančių nepažangių atsilikėlių užčiaupimą ir persekiojimą. Visa tai, žinoma, tik vardan tolerancijos, demokratijos ir „laisvos visuomenės“ (žr. M.Maldeikio str. lrt.lt), kuriai, savaime aišku, atstovauja JIE, o ne kokie tai prasigėrę buduliai-vaikmušiai-vatnikai-kriminalas-menkųpajamųkaimiečiai-padugnėsirtamsuoliai-nemokantysgiedotihimnomarginalai, suvažiavę su savo geldomis prie Seimo ir susiruošę ten statyti kartuves neįtikusiems seimūnams karti. Kuriuos taip myli blogas blogas prezidentas.
Bet atidėkime ironiją į šalį ir pasvarstykime, kaip tapo įmanoma, kad radosi jau net ne plyšys, o tikra bedugnė tarp valdžios ir ją išrinkusios visuomenės vertybinių nuostatų? Kodėl demokratijoje, savaime suponuojančioje nuomonių įvairovę ir laisvę jas nevaržomai reikšti bei rinktis į protestinius susibūrimus, galėjo gimti vienos tiesos monopolis, dabar be skupulų brukamas per pagrindines medijas, politologus ar influencerius, nevengiant atviro ir įžūlaus melo ir manipuliacijų?
Atsakymas paprastas – politikai ir jų aplinka skaitosi tik su tais, kurie turi galią priversti skaitytis. Demokratinėse visuomenėse tokiais turėtų būti jų rinkėjai ir mokesčių mokėtojai, galintys paklausti, ar ir kaip vykdomi rinkiminiai pažadai ir kaip leidžiami viešieji finansai.
Mūsų valdančiųjų neblėstantis įžūlumas ir nesiskaitymas su visuomene rodytų viena – jie demonstruoja esantys nepriklausomi nuo rinkėjų, todėl galintys sau leisti spjauti į jų nuomonę ar reikalavimus. Dar daugiau, jie puoselėja planus dar labiau apriboti pilietines teises rinkti ir kontroliuoti valdžios atstovus – nuo merų iki paties Prezidento. Pastarasis kaltinamas palaikantis minią – įsivaizduojat? – marginalų, pasisakančių (o siaube!) už valstybės pagrindą – tvirtą tradicinę šeimą, užuot paklusęs jų šaikos reikalavimams ir pabuvęs nuliu.
Toks elito elgesys atspindi jo gelmines nuostatas. Partija, besidangstanti simboliniu „nepriklausomybės iškovotojų” kapitalu, savą legitimumą valdyti kildina nebe iš konstitucinės tautos valios, o iš viršnacionalinių ES struktūrų ir jų vykdomos politikos, kurios nuolankia retransliuotoja ji čia yra. Galbūt ateities istorikai, sociologai ir ekonomistai įvertins, kiek europinės žaidimo taisyklės ir ypač iš ten atitekantys pinigų srautai bei galimybės juos paskirstyti bei „įsisavinti” pasitarnavo politekonominei sistemai, kurioje demokratijai lieka vis mažiau vietos, rastis ir suvešėti. Sistemai, kurią tik iš dalies galima vadinti kapitalistine (nes pinigai vis labiau atsiskiria nuo juos generuojančio darbo) ir neofeodaline. Jeigu viduramžių feodalai valdė privilegijuotųjų šeimomis ir giminėmis, vis dėlto jie irgi buvo priklausomi nuo savo baudžiauninkų darbo, tad sunkmečiais atverdavo jiems aruodus, puikiai suprasdami, kad kitaip, šiems išmirus iš bado, nebeliks kas juos išlaiko. Kita vertus, viduramžių visuomenės sluoksnių sąveiką užtikrino ir karių luomo pareiga ginti savo tėvoniją su visu jos turtu. O krikščionių religija, išpažįstama visų to meto luomų atstovų, leido jiems susišnekėti vertybiniu ir moraliniu pagrindu.
Moderniaisiais laikais situacija kinta daugelį lokalaus valdovo funkcijų perėmus biurokratinei valstybei, tačiau ji ir toliau lieka suinteresuota, vardan stabilumo ir saugumo, kurti ir palaikyti piliečių bendrystę bei lygybę prieš įstatymus, o ne skatinti skirtumus ir skirtingų grupių tarpusavio priešiškumą bei kovą.
Dabarties Lietuvoje regime sistemingą kiršinimą ir patyčias, nukreiptas nebe prieš konkrečius marginalizuotus asmenis ar jų grupes, kaip būta anksčiau, bet prieš patį visuomenės stuburą. Ši stebėtinai iracionali situacija paaiškintina tik vienu būdu. Valdantieji atsiskiria nuo valdomųjų daugumos, sąmoningai eina su ja į konfliktą, atmesdami mintį ją traktuoti, kaip lygiavertę politinio dialogo partnerę, kadangi visiškai ir niekaip nuo jos nebepriklauso. Jų legitimumas formalus (rinkimų spektaklis užtikrina reikiamų procedūrų išpildymą), o atstovavimas išorinis – ES viršūnių politikos ir įtakingų lobistinių grupuočių, šiuo metu stumiančių lgbt darbotvarkę, interesų perkėlimas į vidaus politiką, padarant juos svarbiausiais spręstinais klausimais nepaisant realių visuomenę kamuojančių problemų (bedarbystės, kainų kilimo, artėjančios krizės suvaldymo, atskirties mažinimo, teisingumo užtikrinimo ir t. t.). Trumpai tariant, formuojasi parazitinė politekonomija, kurioje demokratijai nebelieka vietos. Meritokratiją, t. y. vertinimą pagal realius gebėjimus ir pasiekimus, keičia protekcijos ir nebeslepiamas nepotizmas – vaikų ir anūkų sodinimas į reikšmingus bei pelningus postus. Tai leidžia paaiškinti ir žūtbūtinę konservatorių kovą su Prezidentu dėl atstovavimo EVT, o tiksliau – dėl europinių pinigų kranelio kontrolės.
Parazitinėje sistemoje sveikatos spsaugos, viešųjų paslaugų, švietimo, mokslo, kultūros, istorinės atminties puoselėjimo, nacionalinio tapatumo stiprinimo rėmimas suvokiamas tik kaip bereikalingas išteklių švaistymas, tad apleidžiami ir sąmoningai nususinami, vietoj jų kuriant „dviejų lygių“ – elito ir runkelių – švietimą, kultūrą, mokslą ir t.t.
Gyvename laikais, kai parazitiškumą liautasi dangstyti. Jis įžūliai, ciniškai ir su pasimėgavimu demonstruojamas sau prisiskiriant demokratijos gynėjų, o protestuojantiems suteikiant jos priešų titulą.
Natūralu, kad jau randasi ir atsakas šiam begėdystės šėlsmui, nes žmonės intuityviai skiria parazitus nuo sveikųjų ir nebesutinka būti jų donorais.
Taigi valdantieji patys deda visas pastangas tam, kad būtų su trenksmu nušluoti. Ar jų vieton ateis kiti, tik kol kas užsimaskavę parazitai, ar jau bus suvoktas išsilaisvinimo, apsivalymo ir gydymosi poreikis? Tai klausimas, atsakymas į kurį lems Lietuvos išlikimą.
Nuotrauka Domanto Razausko.