Kadangi vis sulaukiu priekaištų, kad mano įrašai per ilgi, per sudėtingi ir kai kam net sukeliantys rimtų teksto suvokimo sunkumų bei nemenką susierzinimą, verčiantį anonimiškai spjaudytis ir visaip dergtis, tai nusprendžiau šįsyk parašyti liaudiškai, paprastai, trumpai ir aiškiai. O kas, jei ne pasaka, galėtų geriau padėti pasiekti šį tikslą? Taigi, klausykit.
Kartą gyveno Caca. Visi ją labai mylėjo ir gėrėjosi. O pamatę nesulaikydavo šypsenų ir susižavėjimo šūksnių. Bo buvo ana ir labai graži, ir nepaprastai charizmatiška, ir labai gera beigi protinga. Ir niekada dėl nieko neklydo. O kokį nepakartojamą humoro jausmą turėjo!
Ir taip pat gyveno Kaka. Kaka buvo bjauri, negraži, durna, smirdanti ir visaip kitaip bloga. Todėl visi jos nekentė, ratais iš tolo apeidavo, visaip spjaudė ir pirštais badė. Mažų mažiausiai Kremliaus agente, piktavale, idiote ar kokiu kitu necenzūriniu žodžiu vadindavo.
Bet iš kur mes žinome, kad Caca – gera, o Kaka – absoliučiai bloga ir niekam tikusi? Kad visa, ką daro ar sako Caca, yra tobula, puiku, nuostabu ir nepakartojama? O ką bedarytų ar besakytų Kaka, bus kenkėjiška, pusgalviška ar neatsakinga?
Ogi mums apie tai kasdien pasako ir primena viena tokia Stačiakampė Dėžė. Ją galima rasti daugelio namuose ir butuose. Tik ji mat yra čiut čiut kiek sugedusi ir rodo tik juodai baltą dvimatį vaizdą. Bet visi taip prie to pripratę, kad šito defekto seniai nebepastebi. Svarbiausia, kad patiems galvoti nebereikia, kaip kakas nuo cacų atskirti. Argi nepatogu?
Tačiau kartą ėmė mūsų Caca ir netyčia įlipo į kaką. O gal ten buvo atvirkščiai, kas dabar besupaisys… Žodžiu, abiems atvejais rezultatas buvo tas pats.
Pasakėlės pabaiga.