Vakar [kovo 29 d.] universitetinėje šv. Jonų bažnyčioje dalyvavome kunigo Alfonso Lipnicko-Lipniūno atminimo vakare ir klausėmės vyskupo Jono Kaunecko, Dariaus Kuolio ir kitų liudijimų.
Grįžusi paskambinau mamai, kuri gyvena Pumpėnuose – miestelyje, su kuriuo susijusi šio kunigo dvasinio gyvenimo pradžia.
Apie šį šventą žmogų buvau girdėjusi nuo vaikystės. Berods, net esame tolimi giminaičiai. Vakar, man pasidalinus savo įspūdžiais iš renginio, ji papasakojo tokį epizodą, kuris galbūt galėtų praversti šiuo metu rengiamai jo šventumo bylai.
Mano prosenelis iš mamos pusės Juozas Vyšniauskas, vasarą dirbdamas prie šieno, perkaito ir, išgėręs šalto vandens, susirgo plaučių uždegimu. Kadangi liga staigiai progresavo, buvo pakviestas Alfonsas Lipnickas, ką tik įšventintas į kunigus. Suteikęs ligonių patepimą, jis paklausė šeimos, ką ši planuoja daryti toliau, nes liga sunki. Mano prosenelė Elžbieta atsakė, kad kreipsis į daktarus mieste.
Kadangi šeimyna gyveno gana skurdžiai, augo penkios mergaitės (mano 1923 m. gimusi močiutė Adelė – jauniausia), kunigas pasiteiravo, iš ko susimokės daktarui? Prosenelė atsakiusi, kad jei reikės, parduos ir paskutinę karvę. Tuomet kunigas išsitraukė ir padėjo ant stalo penkis litus (tuo metu tai buvo dideli pinigai). Deja, prosenelio nebespėta išgelbėti ir jis staigiai mirė. Vėliau, kai apie šį įvykį sužinojo kunigo motina, ji pasipiktino, kad tas mėto pinigus kur papuola, nors pats yra plikas ir basas…
Vakaro metu mąsčiau apie vietas, kurios sutampa, bet nesutampa laikas, ir atvirkščiai. VU Šv. Jonų bažnyčioje pamokslus sakė ne tik kunigas Alfonsas, bet ir vakare kalbėjusio Dariaus Kuolio cituotas Konstantinas Sirvydas, kuriems abiems karštai rūpėjo ne tik Dievas, bet ir lietuvybė. Tuo pat metu, kai Vilniun 1940 m. atsikraustė šis lietuvių jaunimo telkėjas ir dvasinis vadovas, čia atvyko ir „Mokytoja iš Vilniaus“ savo laiškus iš Sibiro vėliau pasirašysianti Adelė Dirsytė. Įdomu, ar jie buvo susitikę, bendravo? Galbūt taip, juk tuo metu sąmoningų lietuvių, aktyvių katalikų Vilniuje buvo ne tiek jau ir daug.
Esama kažkokio paslaptingo bendrumo šių dviejų šviesuolių likimuose – vienas buvo 1945 m. nukankintas nacių konclageryje, kita – kiek vėliau sovietų gulaguose. Apie abiejų šventumą ir evangelizacinį darbą su jaunimu, nepaisant siaubingų sąlygų, liudija iš ten sugrįžę jų amžininkai. Abu jau tituluojami Dievo tarnais. Abiems pradėtos beatifikacijos bylos.
Dar viena mintis. Ilgą laiką istorija man buvo tik „kitų praeitis“. Tik per pastaruosius keletą metų vis daugiau atrandu asmeninių, tiesioginių ar netiesioginių sąsajų su XX a. vidurio įvykiais. Ypač patraukė totalitarinių režimų ir dvasinio pasipriešinimo jiems tema.
Stebėtina, kokius lobius galima rasti laiko dulkes nupūtus. Lobius, apie kuriuos didžioji tautos dalis nieko negirdėjusi. Ką daryti, kad šie ir kiti šventi mūsų tautos asmenys nebūtų tik vikipedijos skilties personažai, o taptų naujojo dvasinio Lietuvos atgimimo pamatu?
Sorry, kad rašau taip patetiškai, bet visuotinio tautinio nusiniekinimo laike šitie žmonės mums galėtų tapti mokytojais ir pavyzdžiu, kaip išbristi iš rezignacijos duobės. Ne tik jie, bet ir dar gyvi disidentijos atstovai, kuriuos dažnai pajuokia, nesupranta, niekina plačiosios masės, žiniasklaida. Perlai kiaulėms?