Lietuvos miestelis, kurio pavadinime kreipiamasi į Dievą? – galėtų būti puikus viktorinos klausimas.
Bet mūsų moteriausybei dabar tenka spręsti kiek rimtesnį galvosūkį – kaip vykdyti anoje Seimo kadencijoje bendru partijų sutarimu nerūpestingai prisiimtus tarptautinius globalios migracijos įsipareigojimus ir tuo pačiu nepradėti jėga tramdyti protestuojančias ir įsibaiminusias vietos bendruomenes, kurioms įgyvendinti jie ir nuleidžiami ant galvos.
Įspūdingi kadrai, kuriuose matėme į Dieveniškes su vėjeliu lekiančią policijos riaušių malšinimo ekipažų vilkstinę, žinoma, negalėjo nesukelti atsakomosios reakcijos. Eilinis dar tik devynis mėnesius Lietuvoje šeimininkaujančių valdančiųjų neatsakomybės, nekompetencijos, cinizmo ir vartymosi iš gaidžio prisidirbus pavyzdys dar labiau kursto augantį visuomenės nepasitenkinimą. Šiai valdžiai neatimsi nuoseklumo perženginėjant to, kas priimtina ir leidžiama, ribas vieną po kitos.
Visus tuos metus Lietuvoje šiaip ar taip galiojęs tylus piliečių susitarimas su valdžia: jūs ten korumpinatės, bet paliekat ramybėje mūsų namus, lovas ir galvas, leidžiat mums verstis, kaip išgalim ir išmanom – imtas pažeidinėti vos tik suformavus valdančiąją koaliciją. Teisybės dėlei, būtina prisiminti, kad šiuo keliu jau buvo pasukę ir žal(a)valstiečiai, įteisinę plynus girių kirtimus ir vaikų atiminėjimą, bet dar nespėję jo paversti tokia išplėtota programa. Tuo tarpu LGBT ir kitų genderistinių „teisių“ stūmimas buldozeriu, narkotikų legalizavimo siekiai, žodžio laisvės gniaužimas, drakoniški karantino ir ekstremalios padėties suvaržymai, atviras terorizavimas skiepytis, o dabar dar ir tuščiagalviškos užsienio politikos fiasko padarinių permetimas ant pasienio savivaldybių pečių atskleidė nebeslepiamą valdančiųjų norą savo pačių gausiai kuriamas problemas spręsti ne protu, bet jėga.
Nors čia nemelavo. Pamenat, premjerė, liaudyje taikliai pavadinta PIŠ, rinkiminėje kampanijoje žadėjo „Daugiau jėgos!“? Matyt, ir bando vykdyti rinkiminius pažadus… Tačiau visuomenė vis menkiau bepasirengusi pritarti tokiai politikai ar, tiksliau, jos nebuvimui. Bet bėda ta, kad panašiai kaip plynai šniojami miškų plotai, taip pat plynai mūsų viešoji erdvė per visus tuos nepriklausomybės metus buvo išvalyta nuo lyderystės. Jos dar reikėjo rengiantis stoti į ES ir NATO, bet ne vėliau, kai pakako tik uoliai vykdyti nurodymus iš Briuselio ar Berlyno, kas, kad jie ne visuomet buvo palankūs Lietuvos interesams.
Ar, nepaisant formaliųjų kredencialų, galime lyderiais vadinti Prezidentą, premjerę, ministrus, Seimo pirmininkę, parlamentinių ir neparlamentinių partijų vadovus, bent ką iš oficialiosios opozicijos? Jie, kaip tiksliai įvardino Šeimų sajūdis, šiandien tėra tik Lietuvos teritoriją administruojantys asmenys (LTAA), o ne kompleksinę krizę (virusas, vertybinis visuomenės sukiršinimas, atbėgėliai, kiaura siena, valstybės ir visuomenės saugumo iššūkiai) gebantys adekvačiai suvokti ir spręsti politikai. Nesugeba, nes tam niekada nebuvo ruošti nei patys ruošėsi. Nes išmoko kaip vietininkai administruoti teritoriją, įsisavinti iš metropolijos siunčiamas lėšas mainais atgal tiekiant žmogiškuosius išteklius, o ne valdyti ir ginti savą valstybę, strateguojant ir planuojant jos ateitį šimtmečiams į priekį. Tai satrapo, o ne suvereno mentalitetas.
Prasidėjusi visuomenės sąmoningiausios dalies konsolidacija valstybei (kiek dar jos likę) ir savo šeimoms ginti dabar pradeda budinti ir paprastai įpratusius miegoti arba viskuo nusivylusius. Imama suprasti, kad tiesiog nebėra kito būdo apsaugoti save ir savo artimuosius. Tik buriantis ir aktyviai veikiant kartu, padedant vieni kitiems, iškeliant iš savo tarpo naujus lyderius, naujas idėjas.
Svarbiausia – atmetant godumo, cinizmo ir nesiskaitymo su žmonėmis „vertybes“, vietoj jų puoselėjant bendrystę, nesavanaudišką veikimą, atjautą.
Tai ir baisios padėties, kurioje atsidūrėme nustojus veikti įprastinėms politinio gyvenimo taisyklėms, konstatavimas ir kartu viltis.
Kai pokaryje Bernardas Brazdžionis rašė garsiąsias savo „Šaukiu aš tautą“ eilutes, jo ten minima GPU reiškė Glavnoje Političeskoje Upravlenije (Vyriausioji politinė valdyba) – NKVD paveldėtoja ir KGB pirmtakė. Bet gal šiandien šią santrumpą jau derėtų iššifruoti kitaip?