Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro organizuojamuose, Vilniaus universiteto archeologo Gintauto Vėliaus vykdomuose tyrimuose Vilniaus Našlaičių kapinėse aptikti 5 asmenų palaikai su šautiniais sužalojimais. Genetiniai tyrimai patvirtino vienų iš jų tapatybę – tai Antano Kraujelio-Siaubūno, paskutinio su ginklu rankose žuvusio partizano, palaikai.
LLKS Žėručio rajono štabo viršininko, kovojusio ir besislapsčiusio Anykščių, Utenos ir Molėtų rajonuose, A. Kraujelio-Siaubūno palaikų buvo ieškoma kelis dešimtmečius.
1965 m. kovo 17 d. būdamas kagėbistų apsuptyje Antanas Kraujelis-Siaubūnas buvo priverstas nusišauti. A. Kraujelio sunaikinimo operacijai vadovavo KGB mjr. Nachmanas Dušanskis, atpažinimo aktą pasirašė KGB jaun. lt. Marijonas Misiukonis – vėliau KGB pulkininkas, LSSR vidaus reikalų ministras, generolas-majoras, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministras.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) ir Vilniaus universitetas (VU) surengė spaudos konferenciją apie tai, kaip buvo ieškota ir surasta legenda tapusio partizano palaikai.
Kaip pasakoja liudytojai, jis ir pats tikėjo, ir kitus drąsino neprarasti vilties: „Bus laisva Lietuva, gyvensime savo tėvynėje“. Nesulaužęs priesaikos ir neieškojęs okupantų malonės, A. Kraujelis tapo paskutiniuoju partizanu, kovojusiu iki galo: sugautas su ginklu, užuot pasidavęs okupantams ir taip pripažinęs pralaimėjimą, nusižudė. Savo jėgomis brolio palaikų ieškojusi šeima ne kartą buvo nukreipta neteisingais keliais.
Kaip pabrėžė konferencijoje kalbėjusi LGGRTC direktorė Birutė Burauskaitė, paskutinio partizano A. Kraujelio-Siaubūno palaikų atradimas yra didelis įvykis, reikšmingas ne tik Lietuvos istorijai.
„Tai didelė pergalė, tačiau taip pat labai skauda“, – pritarė konferencijoje dalyvavusi Antano Kraujelio-Siaubūno sesuo, hab. m. dr. Janina Šyvokienė-Kraujelytė. Ji prisiminė, kokį įspūdį jai padaręs brolis per 1961 m. įvykusį šeimos, jau grįžusios iš Sibiro tremties, susitikimą: „Jis gyveno okupuotoje Lietuvoje, tačiau buvo laisvas.“
„Visa šeima labai norėjome, kad jis būtų su mumis, nematėme jokios išeities, kad jis dar būtų partizanu, prašėme jo… O jis atsakė, kad jis laisvės nesulauks, tačiau mes sulauksime. Jis taip pat prašė surasti jo kaulus. Šiandien jo prašymas įvykdytas…“ – graudinosi partizano sesuo.
Moteris prisiminė, ir kaip nežmoniškai reagavo milicija, išgirdusi kitos sesers prašymą leisti palaidoti brolį: visą dieną prie durų pralaukusią moterį milicininkai tiesiog išstūmė pro duris. Nors jau buvo 1965 m., paskutinio partizano palaikų milicija negrąžino. „Ar tai žmonės? Jų žmonėmis negalima pavadinti. Antanas buvo nebegyvas, bet jo neleido palaidoti“, – apgailestavo J.Šyvokienė-Kraujelytė.
Su A. Kraujelio, tapusio paskutiniuoju kovojančiu Lietuvos partizanu, biografija supažindino Vyriausiasis LGGRTC Memorialinio departamento istorikas Dalius Žygelis. Partizano palaikų nuo 1995 m. ieškojęs istorikas pabrėžė, kad visa didelė Kraujelių šeima – be Antano, augo dar šešios seserys –buvusi miško brolių rėmėja. Iš pradžių buvęs ryšininku partizanu Antanas tapo nesulaukęs pilnametystės.
1955 m. A. Kraujelis vedė – kunigas porą sutuokęs miške, po metų jiems gimęs sūnus. Nors ir labai intensyviai ieškomas partizanas sugebėjo išlikti laisvėje dar visą dešimtmetį. Jo slaptavietę saugumiečiai susekė tik 1965 m. Supratęs, kad šįkart nepavyks ištrūkti, partizanas nusprendęs atimti sau gyvybę.
D. Žygelis papasakojo ir apie klaidinimus – į jį ar partizano artimuosius kaskart kreipdavęsi įvairiausi „liudytojai“ ir paieškas sąmoningai ar ne – nukreipdavę į aklavietę.
