Tiesos.lt redakcija gavo pono Seimo nario Andriaus Navicko laišką, kuriame jis iškėlė klausimą, išsakė prašymą ir išreiškė pageidavimą.
Dėl klausimo
Ponas Andrius Navickas klausia, kokiu pagrindu Tiesos.lt redakcija skaito viešus jo, Seimo nario, pasisakymus Facebooko paskyroje, o perskaičiusi ima ir pasidalija jais su savo skaitytojais suteikdama jiems savo pavadinimą.
Nuoširdžiai prisipažįstame: Tiesos.lt redakcijai atrodo keista, kad tokio savaime suprantamo dalyko klausia būtent ponas A. Navickas, rodos, dar taip neseniai ir ilgiau nei dešimtmetį ėjęs Bernardinai.lt portalo vyr. redaktoriaus pareigas.
Bet jei jau paklausė, atsakome: pono Seimo nario, tegul ir netiesiogiai, o per partijos malonę išrinkto ketveriems metams būti Tautos atstovu, įrašai Facebooko paskyroje yra vieši politiko pasisakymai politiniais klausimais, kuriuos, kaip ir kitų politikų viešus pasisakymus, kiekvienas gali skleisti, komentuoti ir vertinti kaip tinkamas.
Tiesos.lt redakcijos suteikiamas pavadinimas – paprastai į jį iškeliami paties teksto autoriaus žodžiai – yra vertinamojo pobūdžio komentaras, kuriuo redakcija siekia atkreipti skaitytojų dėmesį į politiko pasisakymo turinį, politinę pakraipą, tikslus, politinį, moralinį ir/ar intelektualinį lygį.
Dėl prašymo
Ponas Seimo narys redakcijos prašo pašalinti visus įrašus, kurie įdėti be jo žinios, ir šitą prašymą argumentuoja… nenoru būti siejamam su Tiesos.lt portalu.
Redakcijai nesuprantama, kaip politikas, kuris turi filosofinį išsilavinimą (už disertaciją šiems laikams itin aktualia tema „Žmogaus teisių pagrindimo problema šiuolaikinėje politinėje filosofijoje“ 2006 m. yra gavęs ir humanitarinių mokslų daktaro (filosofija) laipsnį), vadinasi, yra mažų mažiausiai susipažinęs su žmogaus teisių turiniu ir perpratęs logikos discipliną, galėjo sukonstruoti tokią sofistinę ir, tiesą sakant, juoką keliančią argumentaciją. Pagal poną Seimo narį išeina, jog dėl to, kad jo tekstus Tiesos.lt portalas dažniau ar rečiau paskelbia specialioje politikų nusišnekėjimams skirtoje skiltyje, portalo skaitytojai jį ėmė (o gal dar tik gali pradėti) laikyti vienu iš portalo autorių, gal net portalo politikos apžvalgininku, rašančiu skilčiai „Nuo bačkos“!
Situacijos komiškumą didina ir dar viena aplinkybė: politikas prašo pašalinti savo nė kiek neiškraipytus tekstus, kuriuos jis pats urbi et orbi paviešino! Ponas Seimo narys demonstruoja tokio masto alogiškumą, jog kyla klausimas, ar jis iš viso suvokia, ką daro ir kalba.
Tiesa, šiame prašyme yra ir vienas rimtas, visai nejuokingas aspektas. Ponas politikas prašo pašalinti jo pasisakymus, nes jam nepatinka, kaip portalas juos pristato. Negi Seimo narys Andrius Navickas – prisiminkime: jis ir buvęs Bernardinai.lt vyr. redaktorius – pamiršo, ką yra girdėjęs apie viešumą ir skaidrumą, apie žiniasklaidos laisvę ir informacijos reikšmę demokratijai? Negi jis nebeprisimena, kad teisės gauti ir skleisti informaciją yra pamatinės žmogaus teisės, įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje – toje pačioje, kurios laikytis ir kurią ginti jis ir pats yra davęs priesaiką?! Ir kaip toks pono politiko prašymas dera su Konstitucijoje įtvirtintais demokratinės santvarkos principais? O jeigu analogišką prašymą išreikštų įtakingas politikas? Ką apie tai rašytų pats ponas Navickas? Ir ką jis darytų, jei analogišką prašymą išreikštų konkuruojančios politinės grupuotės atstovas, tarkim, R. Karbauskis ar prezidentas G. Nausėda?..
Redakcija, atsižvelgdama į tai, kad Seimo narys nesugebėjo nurodyti jokio rimto pagrindo savo prašymui pagrįsti, ir į tai, kad politiko prašymas paslėpti nuo skaitytojų jo pasisakymus, yra visiškai nesuderinamas su demokratijos, viešumo bei skaidrumo principais ir, žinoma, niekaip neatitinka viešojo intereso – padėti portalo skaitytojams, t.y. rinkėjams, geriau pažinti, kokias pažiūras išpažįsta ir kokiomis moralinėmis nuostatomis vadovaujasi jiems atstovauti pasišovę asmenys, šį prašymą tenkinti atsisako.
Dėl pageidavimo
Laiške redakcijai ponas Seimo narys išreiškė ir pageidavimą, kad Tiesos.lt portale viešinama kritika jo atžvilgiu būtų grindžiama ne jo paties teksto visuma, perpublikuojama iš viešos jo Facebooko paskyros, bet autoriniais portalo bendradarbių tekstais, kuriuose būtų skelbiama ir vertinama tik dalis jo teksto, t.y. atskiros jo mintys ar žodžiai.
Šį politiko pageidavimą tenkiname iš dalies: paties Seimo nario paviešintus teksto dydžio nusišnekėjimus, jei tokių dar bus, ir toliau skelbsime skiltyje „Nuo bačkos“, o pasitaikius progai pateiksime ir autorinius portalo bendradarbių komentarus.
Šįkart dr. Andriaus Navicko – Seimo nario, išrinkto pagal Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos sąrašą – politinės veiklos pobūdį aptaria Tiesos.lt politikos apžvalgininkas dr. Laisvūnas Šopauskas.
Laisvūnas Šopauskas. Kam Andrius Navickas „konservatoriams“, arba Kaip religijotyrininkas, filosofas, buvęs Bernardinai.lt redaktorius tapo politikos juokdariu
Pono Seimo nario laiške esantys nelogiškumai atskleidžia ne tik nuovokos stoką, bet ir nerimą. Turbūt nesuklysime pasakę, kad šiaip protingas ir išsilavinęs žmogus tokių kvailysčių šiaip sau nerašinėja.
Nerimauti Andriui Navickui iš tiesų yra dėl ko – šiomis dienomis sparčiai griūva pasaulėlis, kuriame šis ponas jau spėjo pagyventi ir vis mažiau galimybių lieka atlikti tą vaidmenį, į kurį jis, atrodo, taip įsijautęs, kad, rodos, net suaugęs.
Kaip visiems žinoma, A. Navickas į Seimą pateko kaip „konservatorių“ partijos atstovas. Čia keletą žodžių dera tarti apie šios partijos pobūdį. „Konservatorių“ partija, kaip ir visos kitos Lietuvos parlamentinės partijos, yra kvazipolitinis darinys, siekiantis tenkinti siaurus partijai realiai vadovaujančių asmenų ir artimai su jais susijusių verslo grupuočių interesus. Skirtingai nuo kitų parlamentinių partijų, „konservatoriai“ save kildina iš Sąjūdžio ir iki dabar išnaudoja Sąjūdžio simbolinį kapitalą. Neatsitiktinai „konservatoriai“ save pristato kaip patriotinę, valstybės interesus ginančią ir tradicines lietuviškas vertybes puoselėjančią partiją. Tarp vertybių ir tradicijų, suprantama, išskirtinę vietą užima krikščionybė. Toks ilgą laiką buvo šios partijos fasadas, tokį vaizdelį ši partija ir toliau norėtų transliuoti nemažai savo elektorato daliai.
Tačiau šis patriotų, valstybininkų ir tradicionalistų partijos įvaizdis vis labau tolsta nuo realybės. Lūžio tašku galima laikyti Lietuvos įstojimą į Europos Sąjungą. Europos Sąjunga žengia federalizacijos keliu, t. y. siekia ją sudarančių valstybių sunaikinimo ir pavertimo naujos valstybės provincijomis, o visos Europos – globalaus nepolitinio valdymo sistemos dalimi. Itin svarbu, kad šis „vienijimosi“ procesas yra grindžiamas neokomunistine ideologija.
Čia verta trumpai paaiškinti, kas yra komunizmas ir kodėl Europos Sąjungos politinio elito diegiama ideologija yra neokomunistinė.
Taigi komunistine laikytina bet kuri ideologija, numatanti siekį sunaikinti religiją, šeimą, tautą ir valstybę. Neokomunistine laikytina bet kuri ideologija, numatanti tuos pačius tikslus, bet atnaujinanti Markso, Engelso, Lenino, Mao ir jų bendražygių receptus šiems tikslams pasiekti. Tiek federacinės Europos Sąjungos, tiek bet koks kitas globalistinis projektas tiesiog privalo būti neokomunistinis, nes religija, šeima, tauta ir valstybė yra esminės kliūtys jam įgyvendinti.
„Konservatorių“ partija susitaikė su Lietuvos pusiau kolonijimiu statusu Europos Sąjungoje, priėmė globalistinę darbotvarkę ir priėmė neokomunistinę ideologiją. Tam pagrįsti užtenka nurodyti į buvusį ministrą pirmininką, premjerą, dabar – europarlamentarą, Andrių Kubilių, Europos federalizacijos ir visos neokomunistinės „pažangos“ šauklį, aiškiai suformulavusį siekiamybę – Lietuvos valstybingumo sunaikinimą tiek savo politiniame credo, tiek ir vyriausybės programoje „Lietuva 2030“.
Ir tapę globalistais bei neokomunistais „konservatoriai“ išliko pragmatikai. Jiems tebereikėjo balsų, o norint neprarasti balsų reikėjo išsaugoti patriotų, valstybininkų ir tradicionalistų partijos įvaizdį. Partija ėmė vykdyti neįtikėtino masto savo šalininkų mulkinimą. Šalininkai turėjo būti kaskart vis įtikinami, kad idėjiniai Lietuvos duobkasiai vis dar yra patriotai ir Tėvynės gelbėtojai. Elektorato akims dumti buvo sugalvotas „dviejų partijos flangų“ žaidimas. Žaidimo esmė tokia. Neišvengiamai kas kažkiek laiko koks nors partijos veikėjas iš vadinamojo „liberalaus“ flango žodžiais išreiškia partijos tikrąją globalistinę, antivalstybinę, antikonstitucinę, „pažangią“ ir daugumai „konservatorių“ elektorato visiškai nepriimtiną poziciją. Kai tik tokį prasitarimą išgirsta tie, kurie 30 metų balsuoja tik už „konservatorius“ ir ima domėtis, kas čia darosi, tuojau į sceną išleidžiami, pavyzdžiui, Kasčiūnas ar Ažubalis iš vadinamojo „konservatyvaus“ flango, o kartais – ir pats Patriarchas, kuris pasisako priešingai, tada elektoratas nusiramina, o partija tęsia globalistinę neokomunistinę antivalstybinę politiką.
Štai čia galime grįžti prie Andriaus Navicko ir paaiškinti, kam jis išvis reikalingas „konservatoriams“. Jis reikalingas dėl tos pačios priežasties, dėl kurios „konservatoriams“ reikalingi šiaip jau nuo visų kitų reikalų nušalinti Ažubalis su Kasčiūnu. T.y. kaip Ažubalis ir Kasčiūnas yra „konservatorių“ partijos patriotizmo vitrina, kurią demonstruodama partijos vadovybė apgaudinėja savo šalininkus vaizduodama patriotų ir valstybininkų partiją, taip ir Navickas yra krikščioniškumo bei tradicionalizmo vitrina, kurią partijos vadovybė demonstruoja savo elektoratui vildamasi, kad šis nepastebės esąs apgaudinėjamas, rodydama, kokios artimos partijai yra krikščioniškos ir tradicinės vertybės.
Tačiau ši funkcija yra tik dalis Navicko vaidmens „konservatorių“ partijoje, galėtume sakyti, „pasyvioji“ dalis. „Aktyvioji“ Navicko funkcija – elektorato „švietimas“. Tai yra, ponas Seimo narys ne tik turi reprezentuoti „konservatorių“ krikščioniškumą ir tradicionalizmą, bet ir stengtis įtikinti elektoratą, kad globalistinė, neokomunistinė, antikonstitucinė, antivalstybinė, prieš šeimą, tautą, religiją nukreipta politika puikiausiai dera su krikščionybe, negana to, tiesiog išplaukia iš krikščionybės mokymo.
Tokiam vaidmeniui ponas Navickas buvo puikiai pasirengęs. Filosofinis išsilavinimas (prisiminkite jo disertaciją), politikos filosofijos išmanymas ir ypač įdirbis, sukauptas daugiau nei dešimt metų vadovaujant portalui Bernardinai.lt, daugeliui skaitytojų nieko blogo neįtariant, sėkmingai propagavusiam neoliberaliąją arba simuliakrinę krikščionybę. Atrodė, viskas einasi kaip iš pypkės: „konservatoriai“ Navickui duoda sinekūrą ir sočią Seimo nario algą, o šis jiems – „paslaugėlę“. Žodžiu, partijai – balsai, o rinkėjams – įvaizdis, ilgą laiką atrodęs autoritetu.
Tačiau šią politinę rokiruotę sugriovė nenumatytos aplinkybės. Ilgametis smegenų plovimas per masinės informacijos priemones, mokyklas bei universitetus 2020 metų rinkimuose sunokino vaisių – į Seimą pateko „Laisvės“ partija, nauja neokomunistinė grupuotė. Ši partija nuo kitų neokomunistinių partijų skiriasi tuo, kad yra ideologiškai išsigryninusi, t.y. ši partija, kitaip nei vadinamosios „konservatorių“, „liberalų“, „socialdemokratų“ partijos, nėra pragmatiška, tai reiškia, kad yra pasiryžusi rizikuoti prarasti balsus dėl kuo greitesnio ir nuoseklesnio neokomunistinės programos įgyvendinimo. Būdama ideologiškai išsigryninusi, „Laisvės“ partija primetė savo darbotvarkę visai koalicijai, taigi ir „konservatoriams“.
„Konservatoriai“ atsidūrė keblioje padėtyje, nes kai „konservatorių“ dominuojama Vyriausybė kelia vieną po kitos neokomunistines ir totalitarines, šeimą ir moralę ardančias, piliečių laisves naikinančias, atvirai antikonstitucines ir antivalstybines iniciatyvas, niekaip nebeišeina žaisti įprasto „dviejų flangų partijoje“ žaidimo. Kai ne tik Anūkas, bet net ir pats Patriarchas atvirai pasisako už genderizmą, net ir užkietėjusiam konservatoriui tampa aišku – čia kažkas ne taip.
Šioje situacijoje iš visos „konservatorių“ partijos į pačią kvailiausią padėtį pateko ne kas kitas, o būtent Andrius Navickas. Jam, vargšeliui, teko neįgyvendinama užduotis parodyti ir įrodyti krikščioniškų ir tradicionalistinių pažiūrų „konservatorių“ elektorato daliai, kad seksualinių mažumų judėjimo politinės programos įgyvendinimas, totalitarinis fundamentalių piliečio teisių į laisvą žodį atėmimas, vienos ideologijos diktatas, ir t.t., ir pan., visi tie „pažangūs“dalykai, kuriuos Lietuvai bando primesti „laisviečių“, „konservatorių“ ir „liberalų“ koalicija, yra… neišpasakytas gėris – ne kas kita, kaip tokia politika, kuriai turi pritarti kiekvienas dorybingas krikščionis.
Panašiai kvailoje padėtyje atsidūrė ir „konservatorių“ partijos „krikdemiškojo sparno“ lyderis Paulius Saudargas bei kiti TS-LKD „krikdemų“ veikėjai. Jų pastangos sugyventi su Navicko tipo „krikščionimis“ atrodo vis keisčiau. Ypač po I. Šimonytės laiško apie konservatizmą, kuriuo siunčiama aiški žinia: TS-LKD yra vietos tik tokiam „konservatizmui“ ir „krikščioniškumui“, kurie neprieštarauja Vakarų pasaulyje mėginamos įvykdyti H.Marcuse‘s skelbtos Naujosios komunistinės revoliucijos teorijai, idealams ir tikslams.
Reikia pripažinti, kad ponas Navickas savo užduotį vykdo stropiai – savo Facebooko paskyroje kas dieną ropščiasi ant bačkos – publikuoja tekstus, kuriuose bando „sukrikščioninti“ tai, kas dažnu atveju yra visiška krikščionybės priešingybė. Dėl savo akivaizdaus veidmainiškumo ir … ypatingo, nepakartojamo komiškumo ši primityvi, kvaila, net guvesniam mokinukui nesunkiai perprantama sofistika prašyte prašosi ir jos verto atlygio – skilties „Nuo bačkos“. Ir nieko asmeniško – politikos juokdariu A. Navicką daro jo paties pasirinkimai, ne skilties pavadinimas.
Manau, ponas Navickas ir pats pajėgus suprasti: „Bernardinų“ portalo laikai praėjo, karnavalas baigiasi – vaidmuo, kuris jam buvo patikėtas ir su kuriuo jis, ko gero, susitaikė, laimei, jau nieko nebeįtikina. Atėjo laikas apsispręsti ir pasirinkti, kam iš tiesų verta tarnauti ir pasitarnauti: iš vienos pusės – krikščionybė, šeima, tauta, Tėvynė, valstybė, moralė, patriotizmas, nacionalizmas, iš kitos – globalizmas, totalitarizmas, demoralizacija, genderizmas, LGBT, „konservatorių“ partija.
Galimybės vaidinti krikščionį intelektualą ir drauge tarnauti neokomunistinei „konservatorių“ partijai yra išsemtos.