Akylesni knygų skaitytojai pastebėjo ne taip seniai pasirodžiusią Vilniaus krašto istoriją populiarinančią knygą „Vilnijos lietuviai 1920 – 1939 metais“. Knygą išleido VšĮ „Valstybingumo studijų centras“, o jos autorius – istorikas, Lenkijos lietuvis Bronius Makauskas.
„Dr. Makauskas savo tyrimuose pasižymi dideliu skrupulingumu ir sąžiningumu. Jis, be abejonės, yra ne vien Lenkijos mastu reikšmingas XX a. pirmosios pusės Lietuvos, o taip pat ir Latvijos bei Estijos praeities žinovas“, – taip knygos autorių apibūdino istorikas, Lenkijos mokslų akademijos narys, profesorius Piotras Losovskis (Piotr Lossowski).
Pirmą kartą ši mokslinė studija apie Vilniaus istorijos laikotarpį Lenkijos sudėtyje buvo išleista 1991 metais. Per tris dešimtmečius taip ir neatsirado nė vienos naujos sistemingos aptariamo laikotarpio lietuvių padėties studijos, nors atrasta naujų faktų, šaltinių ir liudijimų, išleistos įvairios atsiminimų knygos.
Studija neprarado mokslinio ir visuomeninio aktualumo net ir per trisdešimt metų. Knyga gausiai dokumentuota ir paremta plačia istoriografija, tad giliai ir visapusiškai atskleidžia, lietuvių padėtį, jų kovą už savo teises Vilniaus krašte. Rašoma apie lietuvišką mokyklą, lietuvišką spaudą Lenkijoje, taip pat žmones, pasiaukojusius lietuvybei.
Knygą sudaro šeši skyriai. Trys skirsto aptariamą temą į o chronologinius laikotarpius, o kiti trys – į lietuvių visuomeninio gyvenimo sritis.
Knygoje dėstomi faktai žinomi jau daugiau kaip trisdešimt metų, tačiau jų kažkodėl nemato daugelis istorikų, jais nesinaudoja ir švietimo sistema. Studijos pratarmėje rašoma, kad „Lietuvos mokyklose nemokoma, o vadovėliuose nerašoma nieko arba beveik nieko apie ženklios lietuvių tautos dalies (įskaitant iki mirties Vilniuje pasilikusio J. Basanavičiaus) gyvenimą Lenkijos okupuotame krašte 1920 – 1939 metais.
Nors lietuvių rezistencija prieš okupaciją ir vykdytą nutautinimą perėjo ir ginkluoto pasipriešinimo, ir taikios kultūrinės rezistencijos formas, o patys gyventojai patyrė grubias represijas, jokie su aptariamu laikotarpiu susiję įvykiai mokyklose nėra aptariami. Tas pats būdinga šalies akademiniam ir viešajam gyvenimui“. O juk Lietuvos statistikos metraštis rašė: „Lenkija okupavo 27 tūkst. km2 Lietuvos teritorijos su 1 mln. gyventojų“.
Knygos leidėjai neginčija gerų santykių su Lenkija svarbos Lietuvai. Tačiau kartu teigia, kad neįmanoma nutylėjimais grįsti iš tiesų gerų santykių tarp dviejų tautų. Tokie santykiai gali remtis tik abipuse pagarba, o ji – tik istorijos pripažinimu ir susitaikymu su ja.
Labai tikėtina, kad ši knyga prisidės prie teigiamų pokyčių ir istorinio sąmoningumo gaivinimo.
