lrt.lt
Pilietybė teikia tik vieną rimtą privilegiją – balsuoti Seimo ir prezidento rinkimuose bei pačiam kandidatuoti. Tokiu būdu pilietis per deleguotus politikus ir jų priimamus įstatymus daro įtaką jam pačiam svarbioms kasdienio gyvenimo sąlygoms. Yra nesuskaičiuojama daugybė, nebūtinai Konstitucijoje minimų, bet kiekvienam gyventojui (ne tik piliečiui) privalomų pareigų – pvz., leisti vaikus į mokyklą, mokėti mokesčius, laikytis kelių eismo taisyklių ir t. t.
Kai asmuo emigruoja į kitą šalį, jo gyvenimo sąlygas apibrėžia valdžia, kurios jis pats nerenka. Tai yra esminis su pilietybe susijęs faktas. Tenka prisitaikyti prie taisyklių, kurias nusistatė tos šalies valdžią renkantys piliečiai. Negali net pretenduoti tas taisykles paveikti, bent netiesiogiai dalyvauti jas keičiant, nes neturi tos šalies pilietybės, o kartu ir teisės balsuoti.
Protinga ir moraliai pagrįsta siekti pilietybės šalies, kurioje gyveni. O valstybių garbinga politika – emigrantams, prisitaikiusiems prie šalyje veikiančios tvarkos, tą pilietybę suteikti. Idealiame pasaulyje kiekvienas žmogus turėtų turėti pilietybę šalies, kurioje jis gyvena, kurioje renka valdžią, laisvai naudojasi jos teikiamomis viešosiomis paslaugomis, bet ir moka mokesčius, laikosi įstatymais nustatytos tvarkos ir net tradicijų.
Realus pasaulis, žinoma, nesutampa su idealiu. Žmonės migruoja, net norėdami nelengvai ar bent jau ne iš karto gali įgyti naujos gyvenamosios šalies pilietybę dėl pretendentui į ją keliamų reikalavimų. Ne visi ir nori naujos pilietybės, nes nėra apsisprendę, nežino ar apsigyveno ilgam, ar tik kol „užsidirbs ir sugrįš“ į tėvynę.
Išplitus tarptautinei migracijai stengiamasi nediskriminuoti gyventojų, kurie neturi šalies pilietybės. Migruojančių žmonių gerovei sudaromos tarpvalstybinės sutartys, kuriamos tarptautinės organizacijos, kuriose įsipareigojama palankiai traktuoti pilietybės neturinčius gyventojus.
Dauguma lietuvių emigrantų gyvena ir Europos ekonominės erdvės (EEE), ir Šengeno erdvės šalyse, kurios be Europos Sąjungos šalių aprėpia lietuviams svarbią Norvegiją, dar Islandiją ir Lichtenšteiną. Bet kurioje ES ir EEE šalyje su vienintele Lietuvos pilietybe lietuviams emigrantams prieinamos visos labai svarbios gėrybės – teisė atvykti, gyventi, dirbti, gauti socialinę ir sveikatos apsaugą. Net ir ne ES šalyse Lietuvos piliečiai turi socialines teises pagal dvišales sutartis (pvz., dėl pensijų su JAV, Kanada). Gali emigruoti, grįžti ir vėl emigruoti nepatirdami nepatogumų, kol galiausiai apsispręs, kurios šalies piliečiu nori būti.
Ką tos kelios pastabos gali duoti artėjant jau paskelbtam referendumui Lietuvoje dėl daugybinės pilietybės? Manau, jomis galima apibrėžti racionalios ir moralios diskusijos lauką – ar išplėtę daugybinę pilietybę artėsime prie norimo idealaus pasaulio, ar nuo jo tolsime? To reikia apsisprendžiant, kaip balsuoti jau paskelbtame referendume dėl pilietybės, nes agitacija neretai daugiaprasmė, paini ir net klaidinanti.
Argi lietuviui emigrantui būtina priimti kitos šalies pilietybę ir būtinai neprarasti savos, kad galėtų vaikus leisti į lietuviškas šeštadienines mokyklėles, burtis į bendrijas, domėtis, vartoti lietuvių kūrinius, pačiam kurti, švęsti lietuviškas šventes?
Jau ilgokai vykstančiose diskusijose galima pastebėti daug painiavos. Labai dažnai teisinė ir politinė pilietybės problema tapatinama su etnine priklausomybe lietuvių tautai, su emocinėmis nuostatomis Lietuvos atžvilgiu, su tarpasmeniniais lietuvių ir Lietuvos piliečių ryšiais, kultūrinėmis veiklomis.
Net Seimas kelia painiavą savo oficialiais dokumentais. Štai, 2023 m. gegužės 23 d. priimtoje rezoliucijoje, agituodamas už Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą priėmus kitos šalies pilietybę, be kita ko, teigia, kad siekiama „stiprinti visame pasaulyje išsibarsčiusios tautos vienybę plėtojant lituanistinį švietimą ir kultūrinį bendradarbiavimą užsienyje“. Argi lietuviui emigrantui būtina priimti kitos šalies pilietybę ir būtinai neprarasti savos, kad galėtų vaikus leisti į lietuviškas šeštadienines mokyklėles, burtis į bendrijas, domėtis, vartoti lietuvių kūrinius, pačiam kurti, švęsti lietuviškas šventes?
Ekonomistai bando įrodyti, kad šalies pilietybę turintieji perveda dosnesnes pinigines perlaidas nei ją praradusieji ir pasirinkusieji emigracijos šalies pilietybę. Lietuvių emigrantų perlaidos per dešimtmetį sumažėjo daugiau kaip keturis kartus, skaičiuojant BVP dalimi – nuo 4,4 iki 1 proc. Tačiau pokyčių pilietybės įgijimo / praradimo srityje tą laikotarpį nebuvo. Perlaidų mažėjimui įtaką daro tai, kad emigrantai įsitvirtina ir nebeplanuoja grįžti, išsiveža pradžioje paliktus šeimos narius, išmiršta jų tėvai Lietuvoje ir nebėra ko remti. Juk perlaidos lemiamos privačių ryšių tarp artimųjų ir giminių, tuo tarpu kai pilietybė yra santykis su valstybe.
Aktyvios daugybinės pilietybės propaguotojos Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė D. Henke ir šios organizacijos aktyvistė Seimo narė D. Asanavičiūtė pasinaudodamos karo Ukrainoje aktualija dvigubą pilietybę sieja net su šalies saugumu. Jų teigimu, lietuviai kitų šalių piliečiai galėtų paveikti tų šalių vyriausybes ginti Lietuvą. Bet ar vietos politikai gali būti labiau paveikti saujelės lietuvių imigrantų nei milijonų ir dešimčių milijonų vietinių rinkėjų?
Panašu, kad ir Seimo vicepirmininkas, valdančiosios Laisvės frakcijos atstovas Vytautas Mitalas išreiškia daugelio kartojamą paramą dvigubos pilietybės idėjai ne tuo, ką pilietybė iš tikrųjų reiškia. Anot jo, yra žmonių, kurie gyvendami svetur nori išlaikyti ryšį su Lietuva ir dėl jų reikia kovoti. Kokiam ryšiui pilietybė padeda ar trukdo, išskyrus minėtą balsavimą Seimo ir prezidento rinkimuose, gyvenant kitur?
Žinoma, nors Lietuvą paliko daug piliečių, tik nedidelė dalis iš jų siekia ir turi kitos šalies pilietybę, o Lietuvoje vykstantiems rinkimams dauguma emigrantų gana abejingi. Ir tai vargiai priklauso nuo to, ar jie turi tik Lietuvos, ar jau ir kitų šalių pilietybes (beje, patikimos informacijos apie jų skaičių ir dvigubos pilietybės kontrolės nėra). Todėl nėra didelio pavojaus, kad jų balsai lems rinkimų rezultatus ir kartu kad nuo jų nuomonės priklausys, tarkime, valstybės biudžeto paskirstymas, mokesčiai, įvairiapusis kasdienio gyvenimo reglamentavimas, kuriam privalo paklusti tik gyvenantys Lietuvoje.
Tačiau moraliniu požiūriu tos įtakos ir nereikėtų siekti. Ir priešingai, Lietuvoje gyvenančių piliečių politiniai įsipareigojimai turėtų būti tvirtesni. Reikėtų daugiau rūpintis jų aktyvumu rinkimuose. Tuo tarpu pagrindinis rūpestis emigrantų atžvilgiu turėtų būti jų susigrąžinimas į Lietuvą, o ne pilietybės išsaugojimo formalumai liekant svetur.
Daugiau skaitykite: https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/2168894/romas-lazutka