Teisingumo problemų sprendimas pokomunistinėse šalyse buvo vykdomas skirtingai, nors teisėjų sudėtis buvo visur likusi sovietinė. Pagal Kalininą, jie visi – geriausi komunistai.
Daugumoje posovietinių valstybių prieš formuojant teismų sistemą buvo atlikta teisėjų liustracija. Viena iš tokių valstybių, sėkmingiausiai atlikusi teismų reformą, tapo Estija. Liustruodama sistemą ji didelę dalį sovietinių teisėjų atleido į užtarnautą poilsį.
Vengrijoje nauja Konstitucija įsigaliojo tik 2012 m. Iki naujos Konstitucijos įsigaliojimo nebuvo jokios teismų liustracijos. Naujojoje Konstitucijoje, siekiant sumažinti sovietinį palikimą teismuose, buvo sutrumpintas teisėjų išėjimo į pensiją amžius – nuo 70 iki 62 metų. Taip susidarė realios galimybės pasinaudoti Estijos pavyzdžiu. Už tokią liustraciją jos nekritikavo netgi daug pretenzijų reiškusi Venecijos komisija – čia nėra diskriminacijos.
Atsižvelgiant į tai, kad posovietinėse valstybėse, išskyrus Lietuvą, išliko visuomenės atstovų-tarėjų institucija, be to, daugelis iš jų įvedė konstitucinio skundo institutą, visa tai sudarė prielaidas normaliam šių valstybių vystymuisi.
Lietuvoje viskas buvo daroma kitaip. Iniciatyvą teismų pertvarkos reikalu į savo rankas perėmė sovietiniai teisininkai. Tam susidarė palankios sąlygos, nes aukščiausius valdžios postus užėmė buvusieji su Mykolu priešakyje. 1995 m buvo duotas nurodymas Teisingumo ministerijai parengti tokį Teismų įstatymą, kuris nemaišytų teismams kurti „geresnę“ Lietuvą – panašią į tą, kokią dabar turime. Tam reikėjo iš teismų sistemos pašalinti visuomenės atstovus. Tai ir buvo padaryta.
Motyvų tokiam žingsniui pradžioje buvo labai mažai. Vienas iš tokių – gana universalus, taikomas visai Lietuvai: Lietuvos visuomenė nesubrendusi dalyvauti vykdant teisingumą. Tai teismų elito neginčytina nuomonė – jų nevalia painioti su nesusipratėliais, šių tėra tik apie tris šimtus tūkstančių.
Toks „demokratinių“ teismų kūrimo procesas neliko nepastebėtas visuomenės. Ji suprato, kas į savo rankas ima vieną iš pagrindinių valdžios struktūrų – Teismą.
Lietuvos Sąjūdis, tada dar atstovavęs „nesubrendusiai“ visuomenei, ėmėsi žygių. Jis inicijavo klausimo dėl visuomenės atstovų dalyvavimo vykdant teisingumą įtraukimo į Nacionalinį žmogaus teisių rėmimo ir apsaugos veiksmų Lietuvos Respublikoje planą. Planas buvo patvirtintas Seimo nutarimu 2002 m. lapkričio 7 d. Nr. IX-1185.
Plano 14 skyriaus antrajame skirsnyje buvo aiškiai suformuluoti du veiksmai.
Pirmuoju veiksmu buvo numatyta:
„Sudaryti LR Seimo laikinąją komisiją, kuri, dalyvaujant mokslo institucijų ir nevyriausybinių organizacijų atstovams, parengtų ir pateiktų Seimui svarstyti išvadas dėl tarėjų instituto įvedimo (jo formos, įvedimo laiko, etapų ir t. t ).“
Antruoju veiksmu buvo numatyta:
„… parengti ir pateikti priimti teisės aktų papildymus ir pataisas. Prireikus – naujų teisės aktų projektus, reikalingus Seimo priimtai koncepcijai įgyvendinti.“
Nuspręsta:
„Vykdo: LR Seimo Žmogaus teisių komitetas, Seimo kontrolierių įstaiga, LR Vyriausybė kartu su nevyriausybinėmis organizacijomis. Terminas 2005 m. balandžio 1 d.“
Atrodo, kad visi taškai ant „i“ sudėti, – tereikia laukti rezultatų. Tuo labiau, kad buvo skirta ir lėšų šiam reikalui.
Bet reikalai pakrypo kita linkme, kai Seimas užsakė studiją, t. y. sumokėjo 5 tūkst. litų Teisės institutui, kad šis įrodytų, jog visuomenės atstovai teismuose yra didžiausias blogis. Pirmiausia finansiniu požiūriu. Šio instituto mokslininkė I. Mačernytė-Panomariovienė suskaičiavo, kad išlaidos sudarytų iki 70 mln. Lt. metams. Vien mantijoms – 14 mln. Lt. Nors, tiesą pasakius, mantijų tarėjai nevilki.
Galutinai studijos paskirtis išaiškėjo atsiskaitant už Plano įvykdymą. Buvo atspausdinta ataskaita, pavadinimu „Žmogaus teisės Lietuvoje“, Vilnius, 2005 m. Čia vienas iš instituto mokslininkų ir parašė: „Nei pagal Konstituciją, nei pagal šalies tarptautinius įsipareigojimus, nei pagal galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus piliečiai neturi jokių galimybių tiesiogiai dalyvauti teisingumo vykdyme (žinoma, išskyrus galimybę tapti teisėju).“
Bet kiekvieni Seimo rinkimai partijų funkcionieriams kelia vis daugiau rūpesčių – mat ne visi rinkėjai dar pasinaudojo Teisės instituto rekomendacija tapti teisėjais.
Šiuo reikalu visos sisteminės partijos sutarė – problemą spręsti rinkiminiais pažadais. Toks sprendimas tapo priimtinas pasitikint rinkėjų užmaršumu.
Pagrindinių sisteminių partijų įsipareigojimai rinkimų programose dėl teismų sistemos pertvarkos Lietuvoje.
TS-LKD
2009 m. kadencijos pradžioje:
„Visuomenei reikalaujant, taip pat siekdami stiprinti žmonių pasitikėjimą teismais, pirmaeiliu uždaviniu laikome įvykdyti teismų reformą pertvarkant juos pagal demokratinių valstybių pavyzdį: konstituciniu lygiu įteisinsime teismų sistemoje tarėjų institutą, sieksime, kad mūsų frakcijos Seime jau pateikta Konstitucijos pataisa būtų kuo greičiau priimta. Priėmus konstitucinę pataisą numatome papildyti Teismų įstatymą, kad teismų taryboje būtų atstovaujamas ir tarėjų institutas.“
Pasibaigus kadencijai partijos lyderis ir Premjeras randa išeitį. 2012 m. birželio 20 d. Vyriausybė priima nutarimą Nr. 727, kuriame tarėjų institutas vertinamas kaip padedantis suvienyti profesionalus ir neprofesionalus bendram siekiui.
Bet nutarime toliau nurodoma, kad norint įgyvendinti numatytą įsipareigojimą būtina keisti Konstitucijos 147 straipsnį, tačiau Vyriausybei siūlyti Konstitucijos pakeitimą teisė nėra suteikta.
Nutarimą pasirašė Ministras Pirmininkas A. Kubilius ir Teisingumo ministras R. Šimašius.
Dabar nauji rinkimai – 2016 m. Naujas pasižadėjimas toks:
„Teismų sistemoje po ilgai užsitęsusių diskusijų ir svarstymo būtina pagaliau įteisinti visuomeninių teisėjų-tarėjų institutą.“
Šią frazę dedikuoja ilgametis Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas S. Šedbaras.
LSDP
2007 m. Inicijuoja individualaus konstitucinio skundo instituto įtvirtinimo koncepciją (J. Sabatauskas).
Seimo 2007 m. liepos 4 d. nutarimas Nr. X-1264
2012 m. kadencijos pradžioje:
„Mes sieksime: atkurti žmonių pasitikėjimą teisine sistema, įvesti teismuose tarėjų visuomeninių teisėjų institutą. Įtvirtinti individualaus kreipimosi į Lietuvos Konstitucinį Teismą teisę kiekvienam Lietuvos Respublikos piliečiui.“
Kas padaryta šiuo reikalu? Nieko. Tiesa, koncepcija prisiminta, bet ne ta, kuris 2007 m. buvo priimta ir Seimo patvirtinta, pagal kurią reikėjo įvykdyti savo įsipareigojimą dėl individualaus konstitucinio skundo, bet atkartota pirmiau minėtame Plane, kuris patvirtintas Seimo nutarimu 2002 m. lapkričio 7 d. Nr. IX-1185: „… parengti ir pateikti priėmimui teisės aktų papildymus ir pataisas. Prireikus – naujų teisės aktų projektus, reikalingus Seimo priimtai koncepcijai įgyvendinti.“
Eidama į šiuos rinkimus LSDP dabar vėl siūlo:
„Siekiant teismų atvirumo ir žmonių pasitikėjimo teisingumo sistema, bus įteisintas visuomenės teisėjų (tarėjų) lygiavertis su teisėjais statusas.
Bus įtvirtinta galimybė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą kiekvienam Lietuvos Respublikos piliečiui.“
DARBO PARTIJA
2012 m.:
„Atversime teismų sistemą visuomenei, demokratizuosime pagrindinę valdžios instituciją-teismą.“
2016 m.:
„Perimsime demokratinių valstybių praktiką, kai teismai neįsivaizduojami be visuomenės atstovų. Integruosime visuomenės atstovus į šią sistemą, tam numatant papildomas lėšas valstybės biudžete; įteisime teismų sistemoje tarėjų institutą.“
Apibendrinant galima teigti, kad ateinančiuose rinkimuose vienintelis išsigelbėjimas – tik rinkėjų užmaršumas. Bet nereikia pamiršti, kad melas, o tuo labiau – melas politikoje, palieka gilius randus, kurių kosmetinėmis priemonėmis, be chirurginės operacijos, neužmaskuosi.
Juk mes likome vienui vieni su savo politiniais randais, pertvarkydami vieną iš pagrindinių valdžios institucijų posovietinėje Rytų Europoje. Traukinys nuvažiavo. Tiesa, bėgdami iš paskos mūsų elito atstovai dar bando jį stabdyti – tai KT pirmininko D. Žalimo, prof. L. Donskio pusiau cenzūriniai pasisakymai dėl Lenkijos ir Vengrijos teismų reformos gali sukelti tik šypseną. Lenkija abejojantiems demokratija jų šalyje siūlo pasitikrinti sveikatą. Matyt, tai liečia ir juos.
Kas lieka daryti mums? Tik esminės Konstitucijos pataisos gali išgelbėti situaciją. Orientuotis turime į ką – Estija. Įvertinus kai kurias klaidas, dėl kurių Venecijos komisija kritikavo, pvz., Vengrija buvo kritikuojamas už tai, kad pataisos nepriimtos referendumu.
Mums tai vienintelis kelias, bet laiko liko tikrai nedaug.