Sunkiu atodūsiu pradedu ne vieną dieną. Mėginu save drąsinti: baik, juk tau viskas gerai, būk dėkinga. Beveik niekuomet nepadeda.
Manęs vėl laukia darbo diena klinikose. Sunkūs pokalbiai, galbūt ir konfliktai. Kartais kas nors ima ir paliečia mano širdyje esančią žaizdą.
Kartais tai būna tik smulkmenos, kurios mane erzina. Menkutės smulkmenos. Vis dar nebaigtas rašyti pranešimas, dukters ašaros praėjusį vakarą.
Vienok: dieną pradedu ryžtingai nusiteikusi. Susitepu sumuštinį, prisipilu termosą arbatos. Pakeliui į darbą automobilyje jungiu radiją. Dėl neaiškių priežasčių kažkur dingo iš meniu nuoroda, kuri padeda surasti mano mėgstamas žinias. To dar betrūko. Priešais mane velkasi automobiliai, negalintys lenkti traktoriaus. Iš po ratų tykštąs sniego ir purvo mišinys apdrabsto mano mašinos langus.
Netikėtai aptinku kažkokią bangą ir tarsi iš kito pasaulio ataidi muzikos garsai. Iš didelio koncertinio fortepijono sklindanti skaidri šviesa užlieja sodria vasaros žaluma spindinčią lapiją. Ji krinta kaskadomis pro senovinio pastato langus.
Tai visai ne kitas pasaulis. Jis mano. Nuo seniausių laikų mano. Vaizdai, dalelytei sekundės vėl iškilę atmintyje, pakeičia manyje viską iš karto. Slegiantį sunkumą – į lengvą nerūpestingumą.
Staiga suvokiu, kad esu gyva. Dingsta baimė ir nerimas. Jie tarsi ištrinami. Gera būti dalimi tos mįslingos ir begalinės poezijos, kuri vis atgyja – muzikoje, meilėje, minčių ir prisiminimų gausoje.
Kokia neišpasakyta laimė, kad jos nesusijusios su erdve ir laiku. Kad jos dabar čia, nors sėdžiu ne už aukštų senovinio pastato langų, o savo automobilyje. Nors lauke – ne vasariška lapija, o plikos medžių šakos.
„Tu mano dejonę pavertei šokiu“, – džiūgauja maldininkė psalmių knygoje. Kai kuriomis dienomis man sunku patikėti šiais jos žodžiais. Staiga suprantu – tai tikra.
Bet kurią kasdienybės dieną mano dejonė paverčiama šokiu.
Ką tai keičia? Nieko. Tačiau kartu ir viską. Rachmaninovo muzikos garsai jau seniai nuskambėjo. Aš atvykstu į savo darbovietę klinikose. Užuodžiu pritroškusį orą ir dezinfekcines medžiagas. Kitomis akimis žvelgiu į žmones, einančius pro šalį. Kokiomis mintimis nešini jie vaikšto? Kokiais prisiminimais? Kas jie tokie? Kokiu vardu jie vadina šitą gyvenimo slėpinį, esantį už erdvės ir laiko, kurį aš kartais vadinu Dievu.
Ar žinome, kaip įvardinti visa tai, kas mus gąsdina? Ar įsivaizduojame, kas mus gelbsti? Ar prisiminame garsus, tonus, balsus? Juk viskas taip svarbu. Tai – kiekvieno mūsų istorija. Ir ne tik.
Toje begalinėje mūsų gyvenimo knygoje yra scenų, kurias mes visi kartu rašome. Kurių autoriai esame. Kiekvieną dieną.
Nežinau, kodėl. Galbūt dėl to, kad yra nevaržoma jėga, kuri kitaip negali, kaip tik augti. Milijonus kartų. Gyvenimuose ir istorijose. Paveiksluose, scenose ir tonuose. Dejonėje. Šokyje.
Iš vokiečių k. išvertė A. Raudienė