Aidanas Praleika | „Lietuvos žinios“
Konservatyvių dešiniųjų pažiūrų rinkėjai Europoje ir JAV vis labiau nusivilia tradicinėmis partijomis ir žvilgčioja į radikalais vadinamus politikus. Vieni teigia, kad šis nusivylimas kyla dėl tradicinių dešiniųjų partijų polinkio į liberalizmą, kiti – kad tai dirbtinai formuojama ir tikrovės neatitinkanti nuomonė.
Apie tai, kokia yra konservatyvios dešinės politinės minties padėtis ir ateitis Vakarų pasaulyje, LŽ kalbėjosi su politologais Vyčiu Jurkoniu ir Vytautu Sinica.
Ar yra dabartinėje ir ateities Europoje vieta konservatyviai dešiniajai (kad ir krikdemiškai) minčiai?
(V. Sinica) Žiūrint į partijas, jau XXI amžiuje spėjo įvykti 3 etapai. Pirmasis, kai vadinamieji „krikdemai“ ir konservatoriai (šios partijos Europos Parlamente yra susibūrusios į EPP grupę) kurį laiką dar mėgino atlikti savo funkciją, tačiau galiausiai nustojo tai daryti. Visuomenėje atsirado vakuumas. Turiu omeny konservatyvius, tradicionalistinių pažiūrų žmones. Politiškai jų niekas neatstovavo ir prasidėjo antrasis etapas – vadinamosios kraštutinės dešinės iškilimas. Šiuo metu vyksta trečiasis etapas ir matome, kad „tradicinė“ dešinė, atkreipusi dėmesį į „radikaliosios“ dešinės sėkmę, ėmė periminėti kai kurias pastarosios idėjos. Tai gerai matosi Vokietijoje ir Prancūzijoje.
Kartais šios skolinamos idėjos yra populistinės. Tarkime, Vokietijoje buvo paskelbta, kad šalis nebepriima pabėgėlių iš Šiaurės Afrikos – Magrebo – valstybių, nes jos laikomos saugiomis. Tačiau tai tik fasadinis veiksmas, nes į Vokietiją migraciją iš šių šalių yra nedidelė.
(V. Jurkonis) Konservatyvi dešinė buvo yra ir bus Europoje, todėl tokia klausimo formuluotė mažų mažiausiai keista. Krikščionybė yra didžiausia religija pasaulyje, apimanti apie 31,4 proc. žmonių, „Pew Research Center“ tyrimo „Pasaulio religijų ateitis“ duomenimis krikščionys Europoje sudaro beveik tris ketvirčius visų gyventojų, vienas iš Europos Sąjungos įkūrėjų yra krikščionis demokratas Konradas Adenaueris, tad nesaugumo jausmas, ir ypač Europoje, yra sunkiai suprantamas. Ar kas nors grasina Europos dešiniesiems, gal uždrausta dalyvauti rinkimuose ar debatuose krikščionims demokratams? Atrodo tarsi kažkas yra taip įtikėjęs prieš dvidešimt metų parašyta Samuelio Huntingono „Civilizacijų konfliktas“ knyga, jog jau šiandien ruošiasi Armagedonui ir dirbtinai eskaluoja įtampą.
Žinoma yra įvairių jautrių klausimų kaip eutanazija, abortai, partnerystė, pastaruoju metu ietys laužomos dėl (ne)atvirumo migrantams. Daugeliu atveju Bažnyčia turi gana aiškią poziciją šiais klausimais, nors nelygu apie kurią valstybę kalbame. Pavyzdžiui, Lenkijoje Bažnyčia yra gana aktyvi politinio gyvenimo dalyvė ir neretai linkusi pro ausis praleisti net popiežiaus balsą iš Vatikano. Ne vienas kolega Lenkijoje teigia, jog riba žyminti „kas ciesoriaus – ciesoriui“ yra peržengta. Noriu tikėti, kad kryžiaus žygių laikai jau praėjo ir krikščionybė kelią skinsis ne kalaviju ar įstatymais, bet širdimi.
Galbūt didžiausias nepasitikėjimo / netikrumo šaltinis yra tai, jog pati konservatyvi dešinė ir ypač krikščionys jaučia, kad nemaža dalis bendruomenės viena deklaruoja, o visai kitaip gyvena. Parodomosios vertybės, paviršutiniškas ar paradinis tikėjimas yra rimti iššūkiai, tik būtų neteisinga juos spręsti visos visuomenės sąskaita ieškant atskalūnų, kaltųjų ar net priešų už tikinčiųjų bendruomenės ribų.
Kokia situacija klostosi JAV?
(V. Sinica) Amerikoje padėtis visai kita. Vidurio kelio niekas neieško. Demokratų partiją eina į „progresyviuosius“ kraštutinumus, o respublikonai ėmėsi atstovauti nepatenkintąją elektorato dalį. Atotrūkis yra didžiulis ir kompromisų niekas neieško. Ypatingai tai pasakytina apie pralaimėjusiąją pusę, kuri nerodo jokių ketinimų susitaikyti su tuo, kad dabar šalis vadovausis kitokia politika. Jei konservatyvioji visuomenės dalis anksčiau susitaikė su Baracko Obamos pergale ir jiems nepriimtina jo politika, neatrodo, kad demokratai būtų linkę taip pat susitaikyti. Nenustebčiau, jei ši priešprieša išvirstų į didesnius neramumus.
(V. Jurkonis) Sudėtinga lyginti JAV ir Europą mažų mažiausiai todėl, jog lyginame vieną valstybę su keliomis dešimtimis. Tas pats „Pew Research Center“ tyrimas teigia, jog krikščionių dalis JAV yra šiek tiek didesnė nei Europoje, bet projekcijos 2050-iesiems rodo, kad visuomenė taps sekuliaresnė, o krikščionys sudarys tik du trečdalius visuomenės.
Kalbėti apie politines tendencijas turėtų būti paprasčiau, nes, lyginant su ES, Valstijose paprastesnis atskaitos taškas. Visgi respublikonų kandidato pergalė prezidento rinkimuose būtų apgaulingas įspūdis, nes dabartinis prezidentas vargu ar yra doro ir nuoseklaus krikščionio pavyzdys. Buvę respublikonų kandidatai Benas Carsonas ar Tedas Cruzas, iš pirmo žvilgsnio, turėjo būti artimesni religingam rinkėjui, o Marco Rubio turėjo būti kur kas patrauklesnis ispanakalbiams nei sienas statantis Donaldas Trumpas. Pastarojo komandoje, tiesa, yra radikalios dešinės atstovu vadinamas Steve’as Bannonas, kuris skelbia karą islamui ir kovą su sekuliarizmu. Ne vienam respublikonui šis žmogus yra ne tik antipatiškas, bet atrodo ir keliantis grėsmę. Tad klausimų dėl ateities užtenka žiūrint vien į respublikonų partiją. Akcentai , suprantama, skirtingi, bet pagrindinis – susitelkimo ir vienybės – iššūkis išlieka panašus.
Dešinysis rinkėjas aiškiai vis labiau nusivilia „tradiciniais“ dešiniaisiais ir dreifuoja link Le Pen, Orbano, etc. ar neatsitiks taip, kad politiniame spektre liks tik kraštutinė dešinė ir labai plati liberal-centro-kairė?
(V. Sinica) Konservatyvaus dešiniojo rinkėjo niekas neatstovauja. Manau, kad tai, kas dabar vyksta Europos šalių rinkimuose – „radikalių“ dešiniųjų jėgų sėkmė – per artimiausius 5 ar 10 metų gali baigtis tuo, kad „radikali“ pozicija nebebus laikoma tokia jau radikalia. Tai, kas dabar vadinama „nuosaikia“ pozicija, bus vadinama kaire, o tai, kas dabar vadinama „radikalia“ pozicija, bus vadinama dešine. Nepaisant didelių pokyčių politikoje, įvykusių per pastaruosius 300 metų, kairės ir dešinės sąvokos išlieka. Nebus taip, kad politiniame spektre dešinė užims tik kraštelį, o viską kitką užims kairė.
Kai po Prancūzijos didžiosios revoliucijos modernus pasaulis pasiūlė tokius naujus iššūkius, kaip klasė arba sekuliari politika, atsirado konservatizmas, liberalizmas, socializmas. Jie turi ideologinių skirtumų, tačiau kuo toliau mes judame į postmodernų pasaulį, kuriame žmogus kuria pats save, tuo labiau tie skirtumai nyksta.
(V. Jurkonis) Neskubėčiau daryti tokios griežtos išvados. Abejoju politikų žadančių greitus ir paprastus sprendimus ilgalaike ir tvaria sėkme, nebent jie lygiagrečiai riboja konkurenciją, taiko apribojimus žiniasklaidai, eliminuoja diskusiją. Galų gale, net ir autoritariniai režimai vėliau ar anksčiau žlunga, nes žmonės yra skirtingi, todėl statyti monolitinę visuomenę neigiant įvairovę yra ne tik neteisinga, neprotinga, bet ir netoliaregiška.
Praėjusį rudenį teko kalbėti apie demokratiją ir laisvę Liberalų klube Londone. Vakarienės metu viena baronienė netikėtai paklausė, „o kaipgi mūsų, daugumos, teisės“. Šį klausimą užduoda nemažai tų, kuriems atrodo, kad šiandieną saugomos tik mažumų teisės, jie nemato ar nejaučia, kad valstybė saugo, rūpinasi ir daugumos gerove. Iš tiesų, keista, kaip žmogaus teisės ar teisinė valstybė kai kuriose valstybėse tapo išskirtinai liberalų žodyno dalimi, o žodis demokratija vos ne demonizavimo objektu. Tarsi visa tai būtų svetima krikščioniškai ir Europos tradicijai.
Straipsnio tęsinį skaitykite lzinios.lt portale ČIA.