Siūlome susipažinti su Vidmanto Valiušaičio Veidaknygėje pristatyta lrytas.lt publikacija, parengta pagal dienraščio „Gazeta Wyborcza“ žurnalisto Mareko Luszczynos knygą „Nedidelis nusikaltimas. Lenkiški koncentracijos lageriai“ (ČIA) apie tai, kad hitlerinės Vokietijos koncentracijos lageriuose Lenkijoje po karo buvo kankinamos totalitarinio režimo pasmerktos aukos. Šie faktai publikacijoje nekritiškai vadinami „gėdinga Lenkijos praeitimi“, o lageriai – „lenkiškomis kankinimo ir kalinimo įstaigomis“.
Svarbus straipsnis. Ir drauge – geras pavyzdys, kaip totalitarinių režimų slapti ar atviri simpatikai bando imti „dvigubą derlių“ ir savo įvykdytus nusikaltimus paversti šantažo priemone šiuolaikinėms visuomenėms.
Pirmiausiai pavergtąsias visuomenes kankino, geriausius ir šviesiausius žmones kišo į koncentracijos stovyklas, padugnes įtraukinėjo į nusikaltimų vykdymą ir jais dangstėsi. Praėjus dešimtmečiams, jų įvykdytais nusikaltimais bandoma kaltinti ir šantažuoti tautas: tuo pat metu tikriesiems nusikaltimų organizatoriams – naciams ir bolševikams – liekant tarsi šešėlyje, prigesinant savo atsakomybę, o pagrindinę kaltinimų ugnį nukreipiant į pačias tautas, kurias jie išnaudojo, kankino, žudė ir sugniuždė.
Schema ta pati: tuo pačiu būdu puolami lenkai, tuo pačiu būdu kaltinami ir lietuviai. Skirtumas nebent tas, kad lietuviai po karo neturėjo nė to tariamo savarankiškumo laipsnio, kurį turėjo komunistų pavergta Lenkija.
Svetimųjų užvaldytose ir karo suniokotose šalyse šeimininkavo naciai ir bolševRogeris Moorhouse’asikai. Tiek vieni, tiek kiti į savo nusikaltimus stengėsi įtraukti kiek galima daugiau vietinių žmonių (klasta, apgaule, šantažu, mirties pavojaus sąlygomis, neišskiriant nė „karjeros“ išsitarnavimo ar pralobimo skriaudžiamųjų sąskaita atvejų), o praėjus dešimtmečiams tie „iešmininkai“ daromi centrinėmis figūromis. Tačiau nusikaltėliška totalitarinių režimų esmė ir žmonių bei visuomenių sugniuždymo mechanizmai lieka neatskleisti.
Šiuo atveju pasakojama apie sadistą Salomoną Morelį ir kai kuriuos kitus, bet susidaro įspūdis, kad tokie dalykai vyko dėl to, kad pasitaikė tokių iškrypėlių. Kai esmė čia yra visiškai kita: totalitariniai režimai tokiais iškrypėliais ir rėmėsi, kėlė juos į atitinkamas pozicijas, suteikė įgaliojimus, kad jų rankomis būtų vykdomi makabriški planai ir jie pridengtų tikruosius nusikaltimų organizatorius ir Europos „rekonstrukcijos projektus“, pagal tų „konstruktorių“ išsigimėlišką vaizduotę.
Yra dvi knygos, kurias būtina perskaityti, kad teisingai suprastum tokius straipsnius kaip šis. Tai britų istoriko Rogerio Moorhouse’o „Velniška sąjunga“ (apie Molotovo-Ribentropo paktą) ir amerikiečių istorikės ir žurnalistės Ann Applebaum (ji, beje yra bvusio Lenkijos UR ministro Radoslavo Sikorskio žmona) „Rytų Europos sugniuždymas“.
Jos daug padeda suprasti. Gaila, kad Lietuvoje apie istoriją rašantys autoriai tuos veikalus paprastai išleidžia iš akių.