Vatikano radijas
Gegužės 28 d. – septintą Velykų sekmadienį (Lietuvoje ir daugelyje kitų šalių tą dieną švenčiant Šeštines – Kristaus Žengimo į Dangų iškilmę) – bus minima Pasaulinė visuomenės komunikavimo priemonių diena. Šiemetinės, jau 51-osios dienos tema: „Nebijok, nes aš su tavimi (Iz 43,5). Skelbti viltį ir pasitikėjimą mūsų dienomis“. Šį antradienį, sausio 24-ąją, Bažnyčios liturginiame kalendoriuje minint žurnalistų dangiškąjį globėją šv. Pranciškų Salezą, buvo paskelbta žiniasklaidos priemonėse dirbančių žmonių dienai skirta popiežiaus Pranciškaus žinia.
Šia proga Vatikano spaudos salėje antradienio rytą vyko diskusija, kurioje dalyvavo Šventojo Sosto Komunikacijos sekretoriato prefektas mons. Dario Edorado Viganò ir Vatikane akredituoti tarptautinės žiniasklaidos atstovai. Po vidudienio monsinjoras Viganò žurnalistų šventės proga aukojo Šv. Mišias Vatikano radijo koplyčioje.
Popiežius Pranciškus, pradėdamas savo laišką žurnalistams ir visiems, kas dirba šiuolaikinėse visuomenės komunikavimo priemonėse, visų pirma, konstatuoja, kad technikos pažangos dėka šiandien daugybė žmonių turi galimybę labai greitai dalintis žiniomis – tiek geromis, tiek ir blogomis.
Tačiau komunikacijos kokybė priklauso ne nuo žinių, bet nuo skelbėjo. Popiežius priminė pirmųjų krikščionybės amžių rašytojo Kasiano Romiečio palyginimą. Žmogaus protas – tai tarsi niekada nesustojančios vandens sukamos girnos. Tačiau malimo rezultatai priklauso nuo malūnininko, kuris gali berti į girnas ir gerus grūdus, ir rauges.
„Labai norėčiau, – rašo Pranciškus – kad ši žinia pasiektų ir padrąsintų visus, kas savo profesinėje veikloje ir tarpasmeniniuose santykiuose kiekvieną dieną „mala“ daugybę informacijos, kad jie galėtų visiems, kas maitinasi komunikacija, kasdien duoti kvepiančios skalsios duonos. Norėčiau visus paraginti, kad komunikacija būtų konstruktyvi, kad atmestų išankstinius nusistatymus kito atžvilgiu, kad ugdytų susitikimo kultūrą, o ji, savo ruožtu, mokytų žiūrėti į pasaulį su sąmoningu pasitikėjimu“.
Popiežius rašo, kad šia savo žinia jis nori padėti kurti naują komunikavimo stilių, kuris būtų atviras ir kūrybingas, kad niekada blogiui nebūtų skiriama svarbiausia vieta, kad šiandien žmones pasiekiančios istorijos vadovautųsi „geros žinios“ logika. Juk žmogaus gyvenimas – tai ne sterili įvykių kronika, bet istorija, kuri turi būti papasakota naudojant patį tinkamiausią interpretacijos raktą arba, sako popiežius, žiūrint į pasaulį pro tinkamiausius „akinius“.
Pasak Pranciškaus, mums, krikščionims, tokie „akiniai“, pro kuriuos matome pasaulio slėpinių prasmę, yra Geroji Naujiena, tai yra pats Jėzus. Ši naujiena yra gera ne dėl to, kad joje nebūtų kančios, bet dėl to, kad ir kančia joje suprantama plačiame kontekste – kaip Tėvo meilės žmonijai dalis. Šitaip Geroji Naujiena sužadina viltį. Viltis tampa pasiekiama visiems, taip pat ir tiems, kuriuos slegia nesėkmių našta.
Mokydamas tokios evangelinės mąstysenos savo mokinius ir visus juo sekusius žmones, Jėzus dažnai Dievo karalystę lygina su grūdu, kuris išlaisvina visas savo gyvybines jėgas tuomet, kai pats miršta žemėje. „Dievo karalystė jau yra tarp mūsų kaip nuo paviršutiniško žvilgsnio paslėptas gūdas, tyliai išleidęs daigą. Kam Šventoji Dvasia atvėrė akis, tas mato daigus ir jo džiaugsmo dėl Karalystės augimo nesugeba nuslopinti čia pat augančios raugės“.
„Viltis yra nuolankiausia iš visų dorybių, pasislėpusi gyvenimo mažmožiuose. Tačiau ji panaši į raugą, kurio dėka visa tešla iškyla“. Popiežius ragina ugdyti savyje viltį skaitant Evangeliją, sekant pavyzdžiu šventųjų – vyrų ir moterų, tapusių gyvomis Dievo meilės ikonomis.
„Ir šiandien Šventoji Dvasia sėja mumyse Karalystės troškimą, kaip gyvais „kanalais“ naudodamasi žmonėmis, kurie istorijos dramoje vadovaujasi Gerąja Naujiena ir tampa mums žiburiais pasaulio sutemose, nušviečiančiais kelionę ir atveriančiais naujus pasitikėjimo ir vilties kelius“.