1. Nors Mindaugas laikomas Lietuvos valstybės įkūrėju, eiliuotoji Livonijos kronika rašo, kad jo tėvas jau buvęs „tiek galingas, kad neturėjęs sau lygaus“. Vėlesni Lietuvos metraščiai vadina jį Rimgaudu (Ringolt, Ringaud). Strijkovskio kronikoje jis tituluojamas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Pagal XIII a. šaltinius, gali būti daroma išvada, kad Lietuvos valstybei užuomazgą davė dar XII a. pabaigoje Mindaugo tėvas.
2. Rusų metraščiai apie XIII a. Lietuvą (vadina ją Litva) rašo kaip apie šalį, garsėjančią tolimais karo žygiais. Anot Henriko Latvio, „rusai bėgdavę ir nuo mažo lietuvių skaičiaus, kaip sprunka kiškiai, pamatę medžiotoją“. Iš kronikose sužymėtų 42 žygių 1200–1236 m. laikotarpiu, 23 buvo į Livoniją, 15 – į rusų žemes ir 4 – į Lenkiją. Tie puolimai, kurių metu lietuviai įgydavo daug vertingo grobio ir belaisvių, liudijo apie aukštą lietuvių karinį ir organizacinį potencialą, kariuomenei vadovaujančių kunigaikščių ir karių darnų susiklausymą, nepaprastai aukšto lygio tiems laikams logistiką. Prisiminkime, kad ir šiais laikais, tolimesnės nei 500 km kariuomenės tiekimo ir aprūpinimo linijos jau yra problemiškos. O prieš 800 metų!?..
3. Mindaugo vainikavimas karaliumi galėjo turėti politinę reikšmę, konsoliduojant sąjungininkų gretas ir skaldant priešininkus. Man apie tai labai įdomiai kovo mėn. Niujorke pasakojo istorikas Valdas Buožys, gerai įsigilinęs į tą laikotarpį. Politinė to meto konjunktūra Lietuvos istoriografijoje nėra tinkamai išnagrinėta, likę daugybė neatsakytų klausimų. Ypač susijusių su karalienės Mortos vaidmeniu, valdant valstybę. Valdas kėlė įdomiausias versijas, istoriografijoje neminimas, bet jų nedrįstu čia kartoti, nes šio laikotarpio detalių ir daugelio niuansų nežinau.
4. Po krikšto, užsitikrinęs saugumą iš Ordino pusės, Mindaugas antaujino žygius į rusų žemes. Jo kariuomenės puldinėjo ir Lenkiją. Po Saulės mūšio iki Mindaugo mirties (1237–1263) iš 33 žinomų lietuvių karo žygių 20 buvo įvykdyta į rusų žemes, 8 – į Lenkiją, 5 – į Ordino valdas. Apie 1255 m. Mindaugas atgavo valdžią Polocke, užėmė naujų žemių Diepro-Černigovo ir Briansko kunigaikštystėse.
5. Mindaugas 1261 m. nutraukė sąjungą su Livonijos ordinu, bet ar tuo pačiu jis atkrito ir nuo krikščionybės, iki galo išaiškinta nėra. Lietuviams nepalankus Ipatijaus metraštis rašo, kad Mindaugo „krikštas buvo apgaulingas. Jis slapta aukodavo savo dievams… degino mirusiųjų kūnus ir viešai išpažino pagonybę“. Tuo metu popiežius Klemensas IV Čekijos karaliui Otokarui II rašė apie Mindaugą, kaip apie „šviesaus artminimo vyrą, kuris, gavęs krikštą, buvo Apaštalų Sosto vardu vainikuotas karaliumi, tačiau nuožmiai nužudytas piktos valios sūnų.“
6. Pasak Zenono Ivinskio, Lietuvos istorija būtų pasisukusi visai kitu keliu, jeigu nebūtų buvęs nužudytas karūnuotas valdovas. Eidami Mindaugo pėdomis ir viešai palaikydami krikščionybę, jo įpėdiniai būtų galėję Lietuvai išsaugoti karališką karūną. Pasibaigus kryžiaus karams prieš lietuvius, kitaip būtų susiklostę santykiai su Ordinu, o vėliau – ir su Lenkija. Greta jos Lietuva būtų stovėjusi kaip lygus karūnuotas partneris, nes „karūna karūnon neįjungiama“. Krikščioniškosios Vakarų Europos civilizacija Lietuvą būtų pasiekusi žymiai anksčiau.
Nuotraukoje – skulptoriaus Valdo Bubelevičiaus „Mindaugas, Lietuvos karalius“.