Bernardinai.lt
Po daug triukšmo sukėlusio „Brexit“ viskas, regis, nurimo, gyvenimas daugiau ar mažiau grįžo į seną vagą. Neįvyko jokio didelio sukrėtimo, jokios staigios griūties, ir permainos, ko gero, bus ne tokios greitos ir įspūdingos. Kaip ES keisis, plėsis ar trauksis, ar iširs, prognozių esama įvairių, bet, kaip kažkas yra taikliai pasakęs, prognozuoti sunku, ypač ateitį. Dažnai sunku eiti į ateitį dar ir dėl to, kad praeitis nėra aiškiai įsisąmoninta. Amerikiečių istorikas T. Snyderis sako, kad mes perdėm lengvai praeities įvykius laikome kažkuo tolimu ir nekaip nesusijusiu su mumis. Čia pateikiama jo paskaita, skaityta 2014 metais Osle, kur jis apžvelgia prabėgusio šimtmečio istoriją, bandydamas parodyti, kaip mes atėjome į dabartinę situaciją.
1914 metų pasaulis buvo ne tautų ir ne valstybių, bet imperijų pasaulis. To meto europinės ir pasaulinės galios žlugo palengva. Ir pirmosios pradėjo byrėti žemyninės imperijos – valstybės, kurių sostinės buvo Europoje ir kurios valdė vientisas teritorijas Europos ir Azijos žemynuose. Kalbėdami apie imperijų žlugimą dažniausiai galvojame apie karą ir po jo susiklosčiusią situaciją. Tačiau dar prieš tai įvyko kažkas labai svarbaus. Ir tai būtina suvokti, kad suprastume dabartinius procesus. Kur būtent prasidėjo pasaulio dekolonizacija? Pačioje Europoje, Osmanų imperijoje, ir tai yra Pirmojo pasaulinio karo priešistorė.
Kaip buvo prieita prie karo? Per visą XIX a. Osmanų imperija pamažu silpo. Pavyzdžiui, Graikijos revoliucija, kuria taip žavisi romantikai, iš tikrųjų buvo tokios dekolonizacijos pavyzdys, kai viena tauta išsivaduoja iš platesnės imperijos. Tačiau raktinis vidinės europinės dekolonizacijos pavyzdys yra serbų revoliucija. Mano nuomone, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Europos įvykių centre yra būtent serbų tauta. Mat kai serbai pradėjo sukilimą prieš Osmanus, jie tai darė vien tik savo pačių vardu, tautos vardu. Ir tai darydami jie įsteigė kažką visiškai nauja Europos istorijoje – tautinę valstybę. Jie sukūrė naują valstybingumo idėją – valstybė yra skirta tautai. Galėtumėte paklausti: o kaipgi prancūzai? Argi Prancūzijoje nebuvo revoliucijos? Argi jie nesukūrė savos prancūziškos valstybės? Prancūzų revoliucija buvo universali, ji buvo grįsta principais, kurie, revoliucijos sumanytojų įsitikinimu, turėjo apimti ir perkeisti visą Europą. Tai nebuvo toks tautinis judėjimas, kaip serbų tautinis judėjimas. Serbija tapo modeliu šiuolaikinėms tautinėms valstybėms.
Taigi XIX a. Serbija ir kitos Balkanų šalys, pasekusios serbų pavyzdžiu ir paskelbusios nepriklausomybę, iškėlė keletą pamatinių suverenumo dilemų. Pirmoji dilema – tautinė politinė ekonomija. Paskelbdamos nepriklausomybę, šios valstybės pasitraukė iš platesnės ekonominės erdvės. Vienintelis būdas turėti platesnę ekonominę erdvę, surinkti pakankami mokesčių yra turėti kuo didesnę teritoriją. Kaip turėti daugiau teritorijos? Belieka įtikinti žmones, gyvenančius kitame upės krante ar už artimiausio kalno, kad jie yra tautiškai giminingi, pavyzdžiui, kad jie irgi serbai, jie irgi bulgarai, jie irgi rumunai… Tokiu būdu politinė ekonomija ir nacionalizmas labai elegantiškai veikia išvien. Antroji suverenumo dilema buvo tai, kad tos tautinės valstybės iš tikrųjų buvo ne visai savarankiškos valstybės, bet greičiau protektoratai, valstybės-klientės. Britanijos, Rusijos ar Vokietijos požiūriu, Serbija ar Rumunija nebuvo nepriklausomos šalys – tai buvo klientai Balkanuose. Atrodo, kad yra vienas sprendimas abiem šioms dilemoms išspręsti. Tas sprendimas mums gali pasirodyti ne itin gražus – tai militarizmas. Reikia skirti milžinišką biudžeto dalį kariuomenei, leistis į tarptautinę prekybą, susitaikyti su biudžeto deficitu ir daugelį metų kariauti, kad įgytum daugiau teritorijų. Tai buvo serbų ypač pamėgtas metodas.
Naujosios Balkanų valstybės padarė du labai įdomius dalykus. Pirmiausia jos išvarė Osmanų imperiją iš Europos. Antra, jos tai darė mesdamos iššūkį didžiosioms politinėms galioms. Visi jiems sakė šito nedaryti, bet jie neklausė. Kaip tik tada Balkanų valstybės tapo iš tikrųjų nepriklausomos – jos lėmė įvykių raidą, jos darė, ką norėjo. Jos kariavo tarpusavyje, ir 1914 metais įvyko gerai žinomas incidentas Sarajeve, kuris iš tikrųjų buvo III Balkanų karo pradžia. Serbai mėgino atsikariauti dalį teritorijos iš Habsburgų vadovaudamiesi ta pačia logika, kaip ir atiminėdami teritorijas iš Osmanų. Tai buvo dar vienas bandymas, siekiant tautinių tikslų, ardyti imperijas. Tačiau dėl priežasčių, kurių serbai negalėjo nė įsivaizduoti, III Balkanų karas peraugo į Pirmąjį pasaulinį karą.
Įdomiausia tai, kad Pirmasis pasaulinis karas baigėsi intelektualine serbų pergale. Kai karas baigėsi, kai nusėdo dulkės ir taikos sutartys buvo pasirašytos, serbų idėja apie tautinį apsisprendimą triumfavo. Paties karo metu serbai laimėjo intelektualinį, idėjinį mūšį. Visos kariaujančios pusės buvo priverstos kalbėti apie tautinį apsisprendimą. Dažnai pamirštama, kad viena iš Pirmojo pasaulinio karo išdavų buvo 1918 m. Brest-Litovsko sutartys, kuriomis buvo įkurta keletas naujų valstybių – Baltijos šalys, Baltarusija, Ukraina. Jos turėjo tapti valstybėmis-klientėmis pagal tradicinį europietišką modelį. Pati svarbiausia iš jų – Ukraina, kuri tuomet buvo, kaip ir šiandien yra, viena derlingiausių teritorijų pasaulyje. Vokiečių planas buvo panaudoti Ukrainos žemes, maitinti jų derliumi savo kariuomenę bei civilius ir tokiu būdu laimėti karą Rytų fronte. Šis projektas nebuvo įgyvendintas.
Daug sėkmingesnės buvo Versalio taikos sutartys, suorganizuotos prancūzų, anglų ir amerikiečių. Jos taip pat buvo grįstos apsisprendimo principu. Baigėsi senųjų imperijų laikai ir buvo sukurtos naujo tipo tautinės valstybės – Lenkija, Čekoslovakija, Austrija. Ironiška yra tai, kad serbai pradėjo karą, kuris daugeliu požiūriu buvo tikra katastrofa, bet jo pasekmė buvo idėjinė serbų pergalė ir pačios Europos balkanizacija. Balkaniškasis, serbiškasis tautinės valstybės modelis išplito į Centrinę Europą. Dabar jau buvo ne tik Serbija, Rumunija, Bulgarija, Jugoslavija, bet ir nepriklausoma Čekoslovakija, Vengrija, Austrija, Lenkija, trys Baltijos valstybės. Atsirado pulkas smulkių tautinių valstybių, kokios anksčiau neegzistavo. Kartu su nauju valstybės modeliu paplito ir suverenumo dilemos. Tai buvo ekonomiškai silpnos valstybės, kurios negalėjo būti visiškai savarankiškos. Ir nors tai nebuvo marionetinės valstybės, jos turėjo būti didesnių politinių galių klientės. Nei Čekoslovakija, nei Austrija, nei Lenkija negalėjo išgyventi be stipriųjų valstybių paramos, būtent karą laimėjusių galybių – Britanijos ir Prancūzijos.
Per Pirmąjį pasaulinį karą didžiosios žemyninės imperijos pralaimėjo. Jos pralaimėjo arba kare, kaip Habsburgai ar Osmanai, arba dėl revoliucijų – kaip Rusija. Didžiosios žemyninės imperijos liovėsi egzistavusios. O štai jūrinės imperijos, pirmiausia Britanijos ir Prancūzijos, laimėjo karą, ir jų imperinė istorija tęsėsi. Tačiau joms nepavyko sukurti stiprių, tvarių santykių su naujomis tautinėmis valstybėmis. Trečiojo ir ketvirtojo XX a. dešimtmečių Europos politinė sistema priklausė nuo šių dviejų jūrinių imperijų, bet jos nesugebėjo apginti naujųjų nepriklausomų valstybių Rytų Europoje. Čia iškilo pora rimtų problemų. Viena jų buvo bendrų sienų problema. Sudėtinga turėti karinę sąjungą su šalimi, su kuria neturi bendrų sienų. Kita problema – ekonomika. Tai tapo ypač aišku didžiosios depresijos metu. Prancūzija tuomet pasitraukė iš žaidimo palikdama Rytų Europą kapstytis iš situacijos savo jėgomis.
Kaip tik tuo metu dvi kitos sistemos ėmė atrodyti visai neblogai – Nacių Vokietija ir Sovietų Sąjunga. Tai buvo naujo tipo kolonijinės galybės, funkcionavusios Europos viduje. Abi jos turėjo labai savitų, stiprių interpretacijų apie tai, kas atsitiko per Pirmąjį pasaulinį karą. Akivaizdu, kad be to karo nė viena šių valstybių nebūtų iškilusi. Beje, tuomet visi turėjo rasti paaiškinimą, kas buvo ir ką reiškė ką tik praūžęs pasaulinis karas. Juk žuvo tiek daug žmonių. Tai nebuvo tas įvykis, apie kurį galėtum pasakyti: na taip, tai įvyko, bet dabar tai praeitis, tai neturi jokios reikšmės dabar. Pirmasis pasaulinis karas, kaip ir bet kuris įvykis, kuriame žūsta milijonai, palieka prasmės tuštumą, kuri turi būti užpildyta idėjomis.
Sovietai turėjo savą paaiškinimą, ką reiškė Pirmasis pasaulinis karas. Jie teigė, kad tai buvo imperializmo kaip tokio pabaiga. Leninas aiškino, kad imperializmas yra paskutinė kapitalizmo stadija, o imperializmas kaip toks žlugo. Tad Pirmasis pasaulinis karas buvo kapitalizmo pabaiga, proga didžiajai pasaulinei revoliucijai. Jie pradėjo revoliuciją Rusijoje ne todėl, kad manė ją esant pasirengusią revoliucijai. Visiems marksistams buvo aišku, kad Rusija buvo atsilikusi šalis, kurioje net nebuvo darbininkų klasės. Jie tikėjosi, kad Rusijos revoliucija bus kibirkštis, nuo kurios įsiliepsnos pasaulinė revoliucija. Ir kai toji revoliucija neprasidėjo, o Sovietų Sąjungoje valdžia perėjo Stalinui, jie susidūrė su keliomis rimtomis problemomis. Jie įvykdė darbininkų revoliuciją, tikėdami, kad kapitalizmui atėjo galas. Tačiau kapitalizmas nesibaigė, ir sovietai buvo visiškai izoliuoti. Todėl jie pradėjo vykdyti naują politiką, kurią Stalinas labai tiksliai pavadino vidine kolonizacija. Kadangi jie neturėjo priėjimo prie užsienio teritorijų, reikėjo išnaudoti savo teritorijas ir savo tautas. Sovietų Sąjunga siekė tapti modernia valstybe pasinaudodama tuo, ką turėjo po ranka. Tai visų pirma buvo agrarinės teritorijos ir valstiečiai. Kolonizacija vyko žemės ūkio kolektyvizacijos pavidalu. Ji buvo vykdoma greitai, prievarta ir galiausiai baigėsi dideliu nusivylimu. Dėl plano nesėkmės buvo kaltinami vietiniai gyventojai, ypač ukrainiečiai. Kadaise vokiečiai tikėjosi, kad derlingos Ukrainos žemės padės jiems laimėti karą, dabar sovietai tikėjosi, kad jos padės jiems modernizuoti valstybę. Rezultatas buvo katastrofiškas – 1933 metų golodomoras.
Kaip tik tais metais Hitleris atėjo į valdžią. Vokiečiai taip pat turėjo labai stiprią Pirmojo pasaulinio karo interpretaciją. Tai buvo karas, kurį Vokietija galėjo laimėti, bet nelaimėjo. Ir tas pralaimėjimas turėjo būti kažkaip paaiškintas. Reikėjo meta-istorinio, kone antgamtinio paaiškinimo. Hitlerio versija buvo tarptautinis žydų sąmokslas. Jo požiūriu, jeigu aukštesnė rasė pralaimi, tai turi būti kažkaip susiję su žydų sąmokslu. Savo knygoje „Mein kampf“, kuri, beje, dabar yra bestseleris (nežinau, ką tai sako apie dabartinį pasaulį), Hitleris apeliuoja į serbiškąjį modelį, serbiškąjį militarizmą kaip būdą atkurti nacionalinę didybę. Reikia nepaisyti vidinės politikos, sukurti milžinišką biudžeto deficitą, skolintis daug pinigų ir sukurti didžiulę armiją. Žinoma, Hitleris peržengė moralinio serbų pasiūlyto modelio ribas. Jo tikslas nebuvo nacionalinis likimas ar nacionalinis teisingumas. Jis siekė kai ko labiau grandiozinio. Tai buvo rasių kova už tai, ką jis vadino gyvybine erdve.
Pasak jo, kiekviena tauta nusipelno tiek gyvybinės erdvės, kiek sugeba pasiimti. Tai nebuvo moralinė kova, čia nebuvo taisyklių ar principų. Vokiečiai nusipelno tiek, kiek jie paims, ir jie turi tai paimti. Hitlerio vaizduotėje toji gyvybinė erdvė turėjo labai konkrečią geografinę išraišką. Jo supratimu, teritorija, kurią vokiečiai turėjo pasiimti, kad kompensuotų Pirmojo pasaulinio karo nuostolius ir atkurtų savo nacionalinę didybę, buvo būtent Ukraina. Vokietija buvo perdėm industrializuota, tad vienintelis būdas išspręsti problemą buvo sukurti didžiulę rytinę imperiją, kurios centras būtų derlingosios Ukrainos žemės.
Šie naujo tipo kolonistai Europoje, naciai ir sovietai, atrodė turį atsakymą į tautinių valstybių pažeidžiamumo problemą ir į santykių tarp tautinių valstybių ir jūrinių imperijų problemą. Ir, svarbiausia, jie atrodė galį išspręsti ekonominius sunkumus. Kai kapitalizmas išgyveno krizę, naciai ir sovietai turėjo alternatyvą kapitalistinei sistemai. Bent jau taip atrodė ketvirtojo dešimtmečio pradžioje. Abu buvo didelio masto vizionieriai, abu norėjo pakeisti pasaulio tvarką. Ir išties jie labai pakeitė visą Europos sutvarkymą.
Tarp 1938 ir 1941 metų po Pirmojo pasaulinio karo nusistovėjusi taikos tvarka buvo iš esmės sugriauta. Valstybės, kurios susikūrė po to karo kaip naujos tvarkos pagrindas, buvo viena po kitos sunaikintos. Austriją ir Čekoslovakiją sunaikino Vokietija, o Lenkija ir Baltijos valstybės buvo sunaikintos bendradarbiaujant Vokietijai ir Sovietų Sąjungai. Šeši politiniai dariniai dingo nuo žemėlapio mažiau nei per trejus metus. Ką tai reiškė Europos istorijos struktūrai? Pirmiausia tai buvo jūrinių imperijų pralaimėjimas, nes jos nesugebėjo išsaugoti tvarkos, kurią rėmė. Tuo pat metu tai atrodė kaip pačių tautinių valstybių pralaimėjimas – jos nepajėgė savęs apginti ir žlugo susidūrusios su pirma rimta grėsme. Buvo akivaizdu, kad senoji tvarka sugriauta, ir 1940–1941 metais pagrindinis klausimas buvo, kokia bus nauja tvarka. Šis klausimas buvo iškeltas pačiu radikaliausiu būdu, kai naciai nutraukė sąjungą su sovietais ir pradėjo prieš juos karą.
Pagrindinis šio karo tikslas buvo Ukrainos kontroliavimas. Sovietams Ukraina buvo jų imperijos kertinis akmuo, Hitleriui ji buvo naujos gyvybinės erdvės pagrindas. Tiems, kas pažįsta Ukrainą, aišku, kad priversti ukrainiečius vykdyti kitų valią nėra lengva užduotis, tačiau Hitlerio planai buvo būtent tokie. Jam rūpėjo ne tik agrarinis savipakankamumas grynai technine prasme. Jo tikslas buvo paversti Vokietiją pasauline galybe.
Kokia situacija susiklostė po Antrojo pasaulinio karo? Nauja tvarka buvo atsakymas tiek į Pirmojo, tiek ir į Antrojo pasaulinių karų dilemas. Paprastai po karo reformas daro pralaimėjusieji. Nugalėtojui visada atrodo, kad jam nereikia prie nieko taikytis ar ką nors permąstyti. Taigi, vienas iš pokarinio laikotarpio planų buvo sovietinio modelio plėtimasis Rytų Europoje. Visos naujos tautinės valstybės, susikūrusios po Pirmojo pasaulinio karo, išskyrus Austriją, pateko į Sovietų Sąjungos teritoriją arba buvo jos kontroliuojamos. Tautinės valstybės eksperimentas virto sovietinių satelitų eksperimentu.
Sovietinis vidinės kolonizacijos modelis buvo problemiškas. Viena pamatinė problema buvo tai, kad tai buvo modelis besivystančioms valstybėms. Tai buvo ekonominio vystymosi modelis, skirtas pirmiausia agrarinėms valstybėms, kurios nori paspartintu būdu pasiekti kapitalistinių šalių masinės industrializacijos lygį. Bėda ta, kad visos po Antrojo pasaulinio karo sovietų perimtos valstybės buvo žymiai turtingesnės nei pati Sovietų Sąjunga. Čekoslovakija, ypač Bohemija, išvis buvo viena turtingiausių šalių Europoje. Tad sovietų siūlomo modelio ribotumai labai greitai pasidarė matomi.
Kita problema buvo bendros sienos su Vakarų Europa. Kai sovietinis modelis buvo pritaikytas Centrinėje Europoje, jis atsidūrė tiesioginėje Vakarų integracijos modelio kaimynystėje. Tad Rytų Europos gyventojai galėjo gana nesunkiai palyginti savo šalių būklę su tuo, kas vyko Vakaruose. Turiu priminti, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą nebuvo tokio skirstymo kaip Rytų ir Vakarų Europa. Šie terminai atsirado po 1945 m. Prieš karą Rytai nebuvo skurdesni už Vakarus.
Tai susiję su Europos ekonominės erdvės projektu tarp 1945 ir 1989 m. Mąstant apie europinės ekonominės integracijos projektą po Antrojo pasaulinio karo, mane sukrečia tai, kad jis prasidėjo ten, kur kolonizacija patyrė nesėkmę. Kam nepavyko kolonizacijos planas? Didžiausiai europinei valstybei – Vokietijai. Jos planas užimti vakarinę Sovietų Sąjungos dalį žlugo nusinešdamas milijonus gyvybių. Tauta, kuri pralaimėjo ir kuri suprato, kad pralaimėjo, buvo labiausiai suinteresuota ekonomine Europos integracija. Tai buvo vienintelė didelė Europos valstybė, kuri ne tik neturėjo kolonijų, bet ir neturėjo jokios vilties jų įgyti. Antroji tauta, suinteresuota tokia integracija, buvo prancūzai, kurie, būkim atviri, taip pat pralaimėjo Antrąjį pasaulinį karą.
Taigi, europinės integracijos projektą pradėjo Vokietija, Prancūzija ir Beneliukso šalys. Šio projekto augimas sutapo su jūrinių imperijų žlugimu. Jūrinės imperijos laimėjo Pirmąjį pasaulinį karą, Britai laimėjo ir Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau po karo prasidėjo dekolonizacija. Kuo daugiau jūrinės imperijos prarado teritorijų ir kuo aiškiau joms buvo, kad jos žlunga, tuo labiau jos buvo suinteresuotos ekonominiu bendradarbiavimu Europoje. Ir kuo didesnė buvo tokia imperija, kuo ilgiau ji nyko, tuo mažiau ji buvo suinteresuota dalyvauti Europos Sąjungoje. Pavyzdys yra Britanija. Bet tokios šalys kaip Prancūzija, Nyderlandai, Portugalija, Ispanija, kurios tradiciškai buvo jūrinės galybės, tapo naujojo europinio projekto partnerėmis kaip tik tada, kai ėmė netekti savo užjūrio teritorijų.
Dekolonizacija, kuri prasidėjo pačioje Europoje graikų ir serbų revoliucijomis, baigėsi aštuntajame XX a. dešimtmetyje, kai pagrindinės Europos valstybės įsijungė į bendros ekonominės erdvės projektą. Apžvelgę visa tai, ką galime pasakyti apie 2014 metų Europą? Ką mums dabar, po šimto metų, reiškia 1914-ieji? Kokie neregimi ryšiai mus sieja su tuo laikotarpiu? Istorija dažnai gali atrodyti kaip kažkas egzotiško. Tai buvo prieš šimtą metų! Tokie dalykai negalėtų atsitikti šiandien. Viskas gali atrodyti perdėm tolima. O aš noriu pasakyti, kad 1914-ieji yra dabartinių įvykių centre.
1989 m. ES buvo iš esmės buvusių jūrinių imperijų sąjunga. Tačiau paskui ES pasipildė naujomis narėmis, kurios niekada nebuvo jokios imperijos. Tai buvo tautinės valstybės, susikūrusios po Pirmojo pasaulinio karo. Per Antrąjį pasaulinį karą jos buvo okupuotos arba tapo sovietų satelitėmis. Naujausias jų karjeros etapas – narystė ES. Tai labai pakeitė pačią ES. Dabar ES tarytum sugrįžo į tą situaciją, kuri buvo susiklosčiusi po Pirmojo pasaulinio karo. ES plėtimasis išsprendžia kai kurias tautinių valstybių problemas. Jos per mažos ir negali būti ekonomiškai sau pakankamos. Ir joms būtina bendra siena su kokiu nors gynėju, kad galėtų išgyventi. Dabar ES yra tokia vieta, kur susiburia buvusios imperijos, netekusios savo kolonijų, ir tautinės valstybės, suvokusios, kad negali išgyventi vienos. Tačiau ši sąjunga turi ribas.
Kadangi ES nėra imperija, tai nėra valstybė, ji neturi aiškios koncepcijos ir neturi užsienio politikos. Dabar ES apima visas šalis, kurios kadaise susiformavo iš Vokietijos, Habsburgų ir Osmanų imperijoms priklausiusių teritorijų. Tačiau joje nėra nė vieno metro iš tų teritorijų, kurios priklausė Sovietų Sąjungai, kokia ji buvo savo įsikūrimo metais – 1922-aisiais. Atrodo, kad tai yra reali riba. Ir būtent šiuo požiūriu po Pirmojo pasaulinio karo įvesta tvarka vis dar tebegalioja.
Tad turime prisiminti, kad egzistuoja kontra-modelis, savotiška atsvara Europos Sąjungai – tai Eurazijos Sąjunga. Kokia ji taps, dabar niekas nežino, bet kai kurie pamatiniai principai jau atpažįstami. Tai individo laisvės pajungimas valstybei, demokratijos mechanizmų ritualizavimas, valstybių hierarchija, o ne jų suverenumo pripažinimas. Tai taip pat visiškai kitoks Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų aiškinimas. Vakarų ir Centrinėje Europoje abu karai studijuojami stengiantis iš jų pasimokyti. Istorija eina pirmyn tiek, kiek mes pasimokome iš praeities. Eurazijos Sąjungoje istorija aiškinama ganėtinai postmoderniškai. Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai pateikia įvaizdžių ir fragmentų, kuriuos galima panaudoti, kaip tik norisi, kaip patogiau vidaus ar užsienio politikoje. Pavyzdžiui, visi, kurie nepriima Eurazijos projekto, vadinami fašistais.
Ukraina yra labai įdomi vieta vertinant sąsajas tarp 1914 ir 2014 metų. Tai vienintelė šalis, kurioje mėginimas jungtis į ES virto mitingais, protestais ir netgi kraujo praliejimu. Sakytume, Ukrainoje kaip tik kilo konfliktas tarp šių dviejų sąjungos projektų – Europos ir Eurazijos. Ir štai Rusijos propaganda tuos žmones, kurie norėjo jungtis į ES ir kovojo prieš savo pačių vyriausybę, vadina fašistais. Tai išties savitas būdas panaudoti sąvokas, paimtas iš Europos istorijos, ne konstruktyviai, bet destruktyviai. Eurazijos modelio esmė yra dezintegruoti, kad paskui galima būtų integruoti. Europietiškasis modelis teigia, kad reikia turėti tautinę valstybę, kad galėtum įstoti į ES. Tai būtina sąlyga. Tiesiog teritorija ar žmonių grupė negali tapti ES nare. Eurazijos modelyje, atrodo, siekiama dezintegruoti nacionalines valstybes, kad jos galėtų būti platesnėje sąjungoje.
Maždaug iki 2014 m. Europa save suvokė kaip atsakymą į pokario laikotarpiu iškilusius iššūkius ir problemas. Tačiau ji turi vieną silpnybę – jos ateities perspektyvos nėra labai aiškios. Didžiausia problema, iškylanti konkuruojant dviem sąjungų modeliams, yra tai, kad jie turi bendrą sieną. Jie ne tik yra šalia vienas kito, jie egzistuoja tarytum susipynę Europoje. Rusijos imperijos galia, paremta naftos ir dujų ištekliais, taip pat turtų koncentracija, darosi vis svarbesnė pačioje ES per įvairias įtakos sferas. Manau, kad ateityje, kai istorikai kalbės apie 2014-uosius, ši kova tarp dviejų konkuruojančių sąjungų Europoje bus aiškinama kaip viena iš tų povandeninių srovių, kurios nulemia įvykių eigą.
Iš anglų kalbos vertė Edita Janulevičiūtė