Tomas Viluckas. In Memoriam sesei Nijolei

laikmetis.lt

Kai Viešpaties Prisikėlimo dieną išgirdau žinią apie seselės Nijolės išėjimą į amžinybę, nesugebėjau ištarti: „Amžinąjį atilsį…“ Išsyk kilo mintis, kad ji meldžiasi už mus, o ne mes turėtume maldauti Dievo būti jai galestingam.

Esu giliai įsitikinęs, kad Velykų rytą Lietuva Danguje įgijo dar vieną užtarėją. Ne vien todėl, kad sesuo Nijolė iškeliavo per Velykas (sena krikščioniška tradicija teigia, kad visi, net didžiausi nusidėjeliai, mirę per Velykas, patenka tiesiai į Dangų). Ji buvo tikrąja to žodžio prasme šventoji – be pompastikos, stebuklų šleifo ar dirbtinės povyzos. Tik – gyvenimiškas paprastumas.

Šventuosius įsivaizduojame švytinčius Dievo šlovės auksu, tokius juos vaizduojame paveiksluose ar tiražuojame kortelėse. Sukūriame nuo gyvenimo ir kasdienybės atitolusius vaizdinius. Tuomet Dangus, kaip giedama senovinėje kantičkoje, atrodo tolimas.

Pagal Biblijos išmintį vien Dievas yra šventas. Žodis „šventas“ hebrajiškai skamba kaip kadoš, ir reiškia „išskirti“, „padėti į šoną“. Verčiant Senąjį Testamentą į graikų kalbą, jis buvo išverstas žodžiu hagias, kuris reiškia „atskirtas nuo žemės“. Dažnai lotyniškoje tradicijoje vartojamas žodis sacrificare reiškia „pašventinti“, t. y. išskirti Dievui. Kaip matome, visose pagrindinėse Biblijos kalbose „šventas“ reiškia daugmaž tą patį – išskirtinumą.

Tad ir šventasis yra tarsi „paimtas“ iš minios žmogus, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad kalbama apie nuo šio gyvenimo atsiribojusį žmogų. Pašventinti reiškia atskirti, padėti į šoną, bet ne tam, kad jis būtų abejingas šiam pasauliui, o užmegztų autentišką santykį su Dievu ir su Jo mylimais žmonėmis.

Tokia buvo sesuo Nijolė. Ji tikrai buvo „paimta“ iš šitos visuomenės, kad jai galėtų paliudyti meilės žmonėms radikalumą. Pakanka prisiminti protu nesuvokiamą jos kreipinį į savo persekiotojus ir kankintojus: „Broliai, kėgėbistai“. Iš jos lūpų niekada nesigirdėjo keikimų, neapykantos ar paniekos žodžių. Jei kažkas sesei nepatikdavo, ji tik gūžtelėdavo pečiais ir žvelgdavo nustebusiu veidu.

Nieko keista, kad ji jau nepriklausomoje Lietuvoje tapo „atskirta“. Ji nebuvo glamūrinė, todėl netiko žiniasklaidai, visada kalbėdavo tiesiai, jai visai nerūpėjo, ką apie ją ir jos poziciją vienu ar kitu klausimu pagalvos kiti.

Ji tikrai buvo „paimta“ iš šitos visuomenės, kad jai galėtų paliudyti meilės žmonėms radikalumą.

Beje, šio likimo susilaukė ne vienas sovietmečio disidentas Lietuvoje. Ko gero, esame viena iš retųjų posovietinių valstybių, kuri parodė tiek nepagarbos savo didvyriams, priešinusiems okupaciniam režimui kaip tai vyksta mūsų šalyje. Atrodytų oficialiai jiems įteikiame premijas ir apdovanojimus, tačiau tikrovėje jų nuomones nustumiame į šalį ir šiuos žmones padarome marginaliniais veikėjais.

Tokio likimo susilaukė ir Nijolė Sadūnaitė. Jos pozicija galimais žmogaus teisių pažeidimų atvejais susilaukdavo pasmerkimų žiniasklaidoje ar iš viešų intelektualų. Prisiminkime Garliavos atvejį, kurio dviprasmiškumus disidentė bandė iškelti atsiimdama Laisvės premiją Seime. Tuomet ji buvo tiesiogiai išvadinta patvorine ir melage.

Kitas plačiai nuskambėjęs atvejis, kai sesuo Nijolė gynė Eglę Kusaitę. Dabar ši istorija nugulė į užmarštį, tačiau laikas parodė, kad kovotoja už mūsų laisvę buvo teisi. Šiais laikais sunkiai įsivaizduotume aplinkybes, kad Rusijos saugumo tarnybų agentai Lietuvos kalėjime galėtų tardyti merginą, o prokurorai keltų jai bylą už galimą teroristinę veiklą Rusijos teritorijoje. Jos gynėja viešai buvo sesuo Nijolė, tuomet sulaukusi eilinės etiketės, kad yra teroristų gynėja.

Dar tektų prisiminti ir jos norą apginti vieno Medininkų žudynių vykdytojų teisę į nešališką gynybą, kas vėl sukėlė pasipiktinimą, kad esą ji stojasi už Lietuvos priešą.

Visais atvejais disidentei svarbiausia buvo žmogaus teisės, kurios yra neatsiejama mūsų orumo, kylančio iš Dievo atvaizdo, dalis. Tokią jos poziciją galime suprasti pažvelgę į Nijolės Sadūnaitės gynimosi kalbą 1975 m teisme. Ten yra tokia mintis: “Meilė žmonėms – visų didžiausioji meilė, o kovoti dėl žmonių teisių – gražiausioji meilės daina. Tegu ji skamba visų širdyse, tegu niekad nenutyla!”

Manau, kad šie jos žodžiai, kurių ji laikėsi nuosekliai visą gyvenimą, yra tikras testamentas mums visiems. Jei jų laikytumėmės, šventumas būtų toks pat paprastas kaip ir sesuo Nijolė.

5 6 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top