Tomas Viluckas. Kas leidžiama Andriui Navickui, tas (ne)leidžiama br. Pauliui Vaineikiui?

laikmetis.lt

Seimo narys, vienas iš Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos ideologų Andrius Navickas eilinį kartą praleido progą patylėti. Savo feisbuko paskyroje jis paskelbė klausimus Telšių vyskupui Algirdui Jurevičiui ir Lietuvos pranciškonų provincijos ministrui Algiui Malakauskiui. Šie klausimai sukosi apie vieną asmenį – brolį pranciškoną kunigą Paulių Vaineikį.

Bendrai paėmus, tokie klausimai nebūtų kažin koks įvykis, nes Bažnyčios bendruomenėje verta ir būtina diskutuoti pačiais įvairiausiais klausimais. Tačiau šiuo atveju kyla daug abejonių dėl intencijų skaidrumo ir tikslo, dėl kurio klausimai keliami. Taip pat stebina ultimatyvus tonas, arogancija ir patyčios, besiliejančios A. Navicko paskyroje.

Vertėtų priminti, kad A. Navickas yra ne šiaip katalikų bendruomenės narys, o valdančiosios partijos parlamentaras, politikas, kurio rankose yra sutelkta veikimo galia. Tai gerai žino ir pats jau odioziniu tarp katalikų tapęs politikas, kurį pats Gabrielius Landsbergis yra pavadinęs savo mokytoju. Todėl jis, užbėgdamas įvykiams už akių skelbia: „Rašau ne kaip politikas, bet kaip Katalikų Bažnyčios narys“.

Deja, šią perskyrą politikoje atlikti yra neįmanoma. Rubikonas jau peržengtas. Politikas, nesvarbu ar jis būtų budistas, induistas ar krikščionis, būdamas galios pozicijose, negali kištis į Bažnyčios vidaus gyvenimą ir nurodinėti jos vadovybei, kokius sprendimus vienu ar kitu atveju ji turėtų priimti. Tai reikštų Bažnyčios ir valstybės atskirumo principo pažeidimą. Tik taip galima vertinti A. Navicko „klausimus“ Bažnyčios atsakingiesiems.

Tiesa, A. Navickas leidžia sau daryti perskyrą tarp buvimo kataliku ir politiku. Panašią perskyrą daro ir kiti politikai, pavyzdžiui, JAV prezidentas Joe Bidenas. Kai jiems naudinga būti katalikais, jie pamiršta savo politinę tapatybę, o kai naudinga būti politikais – katalikišką. Šita tapatybių ekvilibristika leidžia balsuoti ar proteguoti įstatymus, priešingus Katalikų Bažnyčios mokymui (ką sėkmingai daro A. Navickas), o, atėjus laikui, visiems aiškinti kaip jam rūpi Katalikų Bažnyčios įvaizdis visuomenėje, ir kokia ji turėtų būti.

Ko siekia A. Navickas?

Jis apkaltina br. P. Vaineikį melu ir reikalauja ne tik jo suspendavimo, bet net „automatinės ekskomunikos“! Sunku būtų daryti prielaidą, kad daug metų katalikiškai žiniasklaidos priemonei vadovavęs žmogus nežinotų Katalikų Bažnyčios Kanonų teisės normų, kokiomis aplinkybėmis taikomos jo minimos bausmės katalikams ir dvasininkams. Net jei br. Paulius meluotų, tai jokiu būdu nebūtų priežastis jį šitaip nubausti. Esu įsitikinęs, kad Navickas tai žino, tačiau akivaizdu, kad jis yra paprasčiausias manipuliatorius, siekiantis kiršinti, skaldyti ir erzinti Lietuvos krikščionis.

Negana to, būdamas filosofinio išsilavinimo, jis užsiima tolesne sofistika, darydamas prielaidą, kad nereaguodami į br. P. Vaineikio pasisakymus, A. Jurevičius ir A. Malakauskas prisijungia prie menamo br. Pauliaus melo ir viešai nusideda. A. Navickas nuodėmėmis kaltina visus, kurie palaiko br. Pauliaus veiklą. Lieka retoriškai paklausti, kuo save laiko A. Navickas?

A. Navickas, kai jam patogu, sau leidžia atskirti politinę ir katalikišką tapatybes, tačiau br. P. Vaineikiui jis nori uždrausti būti pilietišku. Kaip sovietinių laikų ateistinis propagandistas, jis nori apriboti dvasininkų veiklą tik pamokslais apie gražų ir niekam nepavojingą Jėzų, šiukštu neleisdamas reikšti jiems savo pozicijų visuomenei svarbiais klausimais. Ypač, jei tai neatitinka jo mylimos partijos politinės darbotvarkės.

Ši darbotvarkė dabar nukreipta į vieną tikslą – paskiepyti kuo daugiau Lietuvos gyventojų. Šis tikslas pateisina visas priemones, įskaitant tai, kad žlunga kai kurių Lietuvos piliečių gyvenimai, kyla pavojus tiek jų fizinei, tiek psichinei sveikatai.

Vyresnės kartos šalies piliečiai gerai prisimena laikus, kai sovietų propaganda kalbėdavo apie planavimą, raportuodavo apie nuveiktus darbus ir tarybinės liaudies pasiekimus. Iki šleikštulio dabartinė valdančiųjų propaganda ir siekiamybės paskiepyti 90 % mūsų šalies gyventojų primena anų gūdžių laikų tikslus ir veikimo metodus. Dabar tik pasikeitė šeimininkai, kurie sėdi ne Kremliaus koridoriuose Maskvoje, bet patogiuose Briuselio foteliuose.

Nebijokite, šių eilučių autorius tikrai nėra antivakseris. Paprasčiausiai, norisi diskusijos, argumentų, faktų, mokslinių medicininių debatų skiepų tema. Akivaizdu, kad esame didelio eksperimento dalyviai ir žmonės turi teisę žinoti kiek įmanoma daugiau, kad galėtų pasirinkti. Juk kalbama apie pamatines žmogaus teises į jo gyvybę, sveikatą, privatumą. Vietoje to, turime politinius sprendimus, kurie nepaiso šių pamatinių vertybių.

Kai kurie Lietuvos dvasininkai, tarp kurių yra ir br. Paulius, netyli ir savitu būdu prabyla apie visas šias problemas. Vieni juos palaiko, kitiems jų retorika yra nepriimtina, tačiau jie turi teisę ir pareigą kalbėti. Ir niekas, joks A. Navicko sukirpimo politikas ar koks influenceris neturi teisės užčiaupti jų.

laikmetis.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
12 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
12
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top