Jūsų dėmesiui siūlome Atviros Lietuvos fondo vadovės Sandros Adomavičiūtės ir valdybos pirmininkės Mildos Ališauskienės LRT radijo laidai „Kultūros savaitė“ balandžio 22 dieną duotą interviu „Vox populi XXI a. Lietuvoje: Didžiausia svajonė – laisvė“ (skaityti ČIA).
Po devynerių metų atsikuriančio sambūrio viešieji asmenys pasipasakojo, tiesa, kažkaip labai jau aptakiai, o vietomis – ir nerišliai, ir apie numanomas atsikūrimo priežastis, ir apie numatomas veiklos kryptis, atsikūrimo aplinkybes. Net „išdavė nedideles paslaptis“ apie savo fundatoriaus ir pagrindinio sponsoriaus George Soroso apsilankymą Vilniuje, ir iš jo gautas lėšas. Pasipasakota ir apie tai, kas nenurodytomis šių metų balandžio dienomis atsidūrė direktorės užrašų knygutėje ir kas, pasirodo, ją veža ir gal net „turėtų vežti dar ilgai“: tai – „užvaldytoje savivaldybėje“ nugirsta citata apie laisvę, kuri yra atvirai pasipasakoti panorusio žmogaus didžiausia svajonė.
Ne mažiau suglumina ir M. Ališauskienės išsakyti fondo tikslai – pasirodo, atviros visuomenės idėją propagavusi organizacija norėtų „su įvairių visuomenės grupių atstovais ieškoti bendro požiūrio taško“. Tiesa, čia pat „pasitaiso“: „Nors suprantame, kad šiuolaikinėje visuomenėje vienintelio požiūrio nėra ir neturi būti, vis dėlto sieksime diskusijos, polilogo kultūros“. Bet dviprasmybė lieka. Kaip ir klausimas bei jo grėsminga prielaida: kuo bus laikomi tie, kurie nepriims tokio iš anksto žinomo bendro požiūrio ir norės išsaugoti savo atskirąjį?
Visame tame atskirų teiginių kaleidoskope į akis krinta dar viena detalė. Interviu kelis kartus – ne primygtinai, bet vis dėlto pakankamai atkakliai – pakartojama anksčiau negirdėta atsparios Lietuvos idėja. Tiesa, tai, kaip M. Ališauskienė paaiškina, kas tas atsparumas yra (jos supratimu, tai – „gebėjimas įsivardyti problemas ir jas spręsti“), trikdo: kasdieniam žodynui priklausanti sąvoka apibrėžiama labai jau specifiškai, tarsi perprasminama. Kodėl? Ir kaip ruošiamasi „įsivardyti“ nepalyginamai sudėtingesnius dalykus – vis dar aktualias „socialinio teisingumo, socialinės atskirties, nelygybės, nepasitikėjimo valstybės ir savivaldos valdžios institucijomis temas“, jei taip nutolstama nuo įprastų žodžių reikšmių? Kam išvis laisvoje Lietuvoje reikalinga tokia naujakalbė?
Ta pačia proga norisi priminti ir portalo bernardinai.lt publikaciją – Povilo Aleksandravičiaus straipsnį pavadinimu „Ar reikia bijoti atviros visuomenės?“ (skaityti ČIA), siūlantį „iš pagrindų apmąstyti, kas yra atvira visuomenė“, mat „[š]iuo metu visose Vakarų visuomenėse, taip pat ir Lietuvoje, vyksta rimtas nesusipratimas dėl sąvokos „atviras“ reikšmės“. Skaitytojas ne juokais pasergstimas: „atvirumas nėra kiaurumas – šią skirtį yra būtina šiandien įsisąmoninti ir tuo pagrindu permąstyti atviros visuomenės sąvoką“…
Nori nenori sukirba abejonė: kodėl atviros visuomenės idėją bei Atviros Lietuvos fondą bent jau naujojo sambūrio viešieji būrėjai gaivina taip neatvirai, tarsi per aplinkui, o svarbiausia – kodėl kalbėjimą apie idėjas pakeitė kalbėjimas apie žodžius ir sąvokas? Prof. Alvydo Jokubaičio atlikta atviros visuomenės kritinė analizė, išsakyta praėjusių metų gruodžio 3 dieną minint Atviros Lietuvos fondo 25-metį, taip ir liko be atsako (skaityti ČIA).