Šeštadienį, gegužės 15-tą, visa Lietuva pajudės į Vilnių. Besibodintys patosu ir mėgstantys tikslumą, išsyk pataisytų: ne visa, o kita Lietuva. Ta Lietuva, kurios Vilniuje niekas nelaukia. Atvirkščiai, iš Vilniaus į tą kitą Lietuvą buvo spjaudoma siera ir ugnimi. Elito atstovai, ištikti paroksizmo, plūdosi paskutiniais žodžiais. Sostinės aukštuomenei „Didysis šeimos gynimo maršas“ sukėlė visuotinę frustraciją, todėl iš anksto jo organizatoriams ir dalyviams paskelbė anatemą. Tačiau viskas veltui: kita Lietuva jau už vartų.
Šie prakeiksmai ir grūmojimai tik dar labiau pabrėžė, kad yra dvi Lietuvos, kurios jau seniai negirdi viena kitos. Situacija kartojasi kaip „paksogeito“ ar Garliavos įvykių laikais, kai protestuojantys piliečiai buvo pravardžiuojami minia, užribiu, marginalais, radikalais, populistais, o juos parėmę politikai statomi prie gėdos stulpo, visam gyvenimui priklijuojant jiems etiketes „paksistas“, „patvorinis“ ar „violetinis“. Jau politologine kliše virtęs kaltinimas, neva prezidentas Rolandas Paksas ir Garliava sukiršino, supriešino, suskaldė visuomenę. Neteisybė, tai tebuvo vykdytos politikos ir valstybės valdymo pasekmė, tereikėjo dingsties, paskutinio lašo, kuris perpildytų visuomenės kantrybės taurę.
Kaip ir nūnai maršo tema yra dienos aktualijos – Stambulo konvencija, Partnerystės įstatymas, valstybės šeimos politika. Tačiau tikrasis akstinas, vėl sukėlęs ant kojų kitą Lietuvą – Ingridos Šimonytės Vyriausybės arogancija ir nekompetencija,neįgalumas, kurį ypač išryškino pandemija, valdančiosios daugumos ekonominė-socialinė politika, užuot mažinusi socialinę atskirtį, dar labiau ją didinanti, tartum Tauta gyventų dviejose Lietuvose.
O juk Sąjūdžio aušroje profesoriaus Kazimiero Antanavičiaus lūpomis Tautai buvo pažadėta, kad po išsivadavimo ji netruks gyventi kaip Švedijoje. Šiuos lūkesčius tartum patvirtino profesoriaus mokinio Gedimino Vagnoriaus Vyriausybės energingai pradėta masinė valstybės turto čekinė privatizacija,nes žmonės, apdalinti investiciniais čekiais, tapo gamyklų, valstybinių įmonių bendrasavininkais, pasijuto mažne „kapitalistais“. Atrodė, skandinaviškas „liaudies kapitalizmas“ ranka pasiekiamas. Tai, žinoma, buvo iliuzija.
Po netikėtai pasibaigusių 1992 m. Seimo rinkimų atėjusios LDDP Adolfo Šleževičiaus Vyriausybės pratęsta privatizacija, siaučiant hiperinfliacijai, dar nesustiprėjus teisėsaugai ir neseniai įkurtoms valstybės institucijoms, be minimalios valstybės turto apskaitos, virto įžūliausiu nebaudžiamu valstybės turto grobstymu ir masiniais bankrotais. 1992–1996 m. privatizacija, kurią nežinomas šmaikštuolis taikliai pakrikštijo „prichvatizacija“, baigėsi visiška katastrofa, turėjusia ilgalaikių pasekmių, tempiančių Lietuvą pagal svarbiausius socialinius rodiklius į Europos Sąjungos (ES) dugną net iki šiol.
Lietuvos, kaip ir kitų pokomunistinių kraštų, perėjimas iš planinės į rinkos ekonomiką vyko pagal neoliberalų valdomų tarptautinių finansinių institucijų nurodymus ir rekomendacijas, kurioms svarbiausia buvo reformų greitis ir gylis, o ne socialinės garantijos. Iš čia ir „šoko terapijos“ terminas.
Bet Tautai teko atlaikyti ne tik reformų sukrėtimus. Lietuvos žmonėms, paliktiems be socialinės apsaugos, visos be išimties Vyriausybės užkrovė ir 1995–1996 m. masiškai bankrutavusių (išvogtų) Lietuvos bankų, ir 1998 m. Rusijos krizės, ir 2008 m. pasaulinės finansų krizės padarinius. Šią „šoko be terapijos“ tradiciją sėkmingai pratęsė ir dabartinė I.Šimonytės Vyriausybė, palikusi pandemijos ir karantino paraližiuotą krašto vidutinį ir smulkų verslą, darbą ir pajamų šaltinius praradusius žmones likimo valiai.
Ilgą laiką nepriklausomybę atgavusios Lietuvos nesėkmės, ypač išplitusi korupcija, buvo siejama su senąja nomenklatūra, buvusiais komunistais. Tai buvo dar viena iliuzija – naujasis pokomunistinis elitas pasirodė ne mažiau godus ir korumpuotas. „Mažeikių naftos“ skandalingas privatizavimas buvo generalinė repeticija, po kurios konservatoriai iš energetikos sektoriaus nepasitraukė (jų aukso puodas, be abejo, tapo suskystintų dujų terminalas „Independence“). Jau po „Mažeikių naftos“ „pardavinmo“ (atidavimo už dyka) aferos buvo galima konstatuoti, kad Tautai pažadėta ateitis pavogta. Ji niekad neateis.
Lietuva lygiavosi į Švediją, tačiau tapo, anot profesoriaus Zenono Norkaus metaforos, Baltijos kraštų Urugvajumi su žemės ūkio latifundijomis, kelių žmonių rankose sutelktais krašto turtais ir masėmis nuskurdusių piliečių. Šio bene žymiausio Lietuvos sociologo ir pokomunistinių trasformacijų tyrinėtojo nuomone, toks Lotynų Amerikos tipo politinis oligarchinis kapitalizmas įsivyravo Lietuvoje, kai žmonės kenčia ir nuo sentimentų nepripažįstančios rinkos, ir nuo valdžios klaidingų ar korumpuotų sprendimų. Nekontroliuojamos valstybinės ir privačios monopolijos bei oligopolijos išnaudoja ne tik darbuotojus, spausdamos iš jų už grašius paskutinį prakaitą, bet ir vartotojus plėšikiškomis kainomis (lietuviški atlyginimai ir europietiškos kainos).
Iš šio pragaištingo skurdo rato Lietuvai nepadėjo ištrūkti ir galingiausias postūmis – narystė ES su jos atsivėrusiais fondais ir NATO, be kita ko, suteikusi patikimą apsaugą užsienio investicijoms. Tačiau gražiai augantis BVP ir kiti rodikliai, ES finansinė parama menkai paveikė nuskurdusią Tautos daugumą, užuot socialinę atskirtį sumažinusi, ją net padidino. Visai kaip dabartiniai ES pandemijos nuostolių kompensavimui ir ekonomikos gaivinimui skirti milijardai, kuriuos I.Šimonytės Vyriausybė nukreipia verslo rykliams, tik ne smulkiems rinkos žaidėjams, regionams – kitai Lietuvai.
Skaudus paradoksas: narystė ES, „suprekinusi“ darbo jėgą, sukėlė masinę emigraciją, dėl kurios Lietuva prarado daugiau nei milijoną žmonių. Iš pradžių iš Lietuvos, o paskui – ir iš Tautos. IŠLIETUVIAI. Niekas neskaičiavo, kiek praradome tokių išlietuvių. Tai didžiausias oligarchinio valdymo nusikaltimas Tautai.
Šis politinis oligarchinis kapitalizmas ypač suklestėjo per dvi prezidentės Dalios Grybauskaitės kadencijas, nors ji ir deklaravo kovą su oligarchais. D.Grybauskaitės valdymo laikotarpį aš pavadinčiau prarastu dešimtmečiu.
Ypač nukentėjo krašto politinė raida ir partinė sistema. Valdžioje įsitvirtinęs politinis elitas tapo nepajudinamas, jam nekelia grėsmės jokia rimta opozicja. Mat, pakeitus partijų ir rinkimų kampanijų finansavimo įstatymą, potenciali opozicija buvo izoliuota nuo finansinių išteklių. Valdančiajam elitui nereikia bijoti ir nukraujavusios nacionalinės žiniasklaidos, kuri iš valdžios sarginio šuns virto jaukiai murkiančiu katinu.
Tad nors Konstitucija ir tarptautinės konvencijos leidžia, suteikia teisę, tačiau Lietuvoje kritikuoti valdžią, viešai protestuoti, rengti piketus, taikius susirinkimus yra bemaž gėda, nepadoru.Tai puskvailių, keistuolių, išsišokėlių, nevertų garbingo piliečio vardo, užsiėmimas. Šiuos ramybės drumstėjus pirmiausia viešai nuplaks žiniasklaida, o jeigu to bus negana, neklaužadų perauklėjimu užsiims valstybė, užgriūdama juos savo visa represine galybe.
Pamojavusi Lietuvos vėliava lituanistė mokytoja buvo uolios policininkės sulaikyta ir nuvežta į nuovadą, o tą policininkę internete pašiepusi visuomenininkė turėjo gintis administracinėje byloje. (Ar tai nebuvo smurtas prieš šias žavias moteris?) Po teismus už taikių susirinkimų organizavimą ar dalyvavimą juose buvo tampomi Kovo 11-osios Akto signatarai Romualdas Ozolas ir Bronius Genzelis, buvęs užsienio reikalų ministras Povilas Gylys, taip pat ir šių eilučių autorius. Žiniasklaidoje jau pasirodė užuominų, neva kitose šalyse „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ organizatoriai būtų teisiami.
Tos dvi Lietuvos seniai nesimatė, jeigu jų būsimas susitikimas iš anksto sukėlė šitiek nerimo ir aistrų. Kita vertus, lietuviška demokratija rimtai pasiligojusi, jeigu visuomenininkų taiki pilietinė iniciatyva valdančiajam elitui dingojasi kaip pabaisų, monstrų ar demonų paradas, kuriuo vienas Seimo narys net gąsdina vaikus.