Aras Lukšas | „Lietuvos žinios“
Prieš 64 metus per Raguvos girioje surengtą čekistinę operaciją žuvo nepaprasto talento poetas Bronius Krivickas. Tai pačiai plunksnos brolių plejadai kaip ir Kazys Bradūnas, Alfonsas Nyka-Nyliūnas ar Vytautas Mačernis priklausęs B. Krivickas svajojo paskirti savo gyvenimą kūrybai, tačiau karas ir sovietinė okupacija privertė poetą stoti į kario kelią.
„Nes man ruduo yra kaip tikras brolis/Nes laukiam mes abu likimo to paties/Ir lapų auksu, putinų karoliais/Papuošime dienas, netekusias vilties.“ Taip viename savo eilėraštyje rašė Bronius Krivickas. Rašė, tarsi nujausdamas, kad ir jam bus lemta žūti drauge su rudeniu. Gimęs niūrų ir pilką lapkritį, poetas krito kovoje rugsėjį – kaip ir tame eilėraštyje, auksu besidengiant pamiškėms, kuriose lyg kraujo lašai raudonavo putinų uogos. Krito, taip ir nesulaukęs savo 33-iojo gimtadienio.
Ir šis, ir daugelis kitų brandžiausių B. Krivicko eilėraščių gimė miškuose, tamsiuose ir drėgnuose bunkeriuose ar nuošaliuose vienkiemiuose. Matyt, toji kūrybos branda buvo dėsninga – suvokdamas, kad bet kuri gyvenimo minutė gali būti paskutinė, poetas buvo itin atidus kiekvienam būties mirksniui. Taigi būtent tuomet, 1948–1949 metais, jau žuvus broliui Juozui ir kritus dar vienam talentingam partizanų poetui Mamertui Indriliūnui, B. Krivickas sukūrė gražiausius savo sonetus ir išvertė pluoštą vokiečių literatūros klasiko Johanno Wolfgango von Goethe’s eilėraščių.
B. Krivickas iš tiesų buvo kitoks nei daugelis pogrindžio kovotojų, kuriuos šiandien galime matyti išlikusiose tų dramatiškų laikų nuotraukose. Kitoks ir savo būdu, ir išvaizda. Nedidelio ūgio, kiek pliktelėjęs, stamboką nosį „pabalnojęs“ akiniais, vilkintis ne uniforma, o paltu, galvą prisidengęs ne kariška kepure, bet skrybėle, jis miškuose atrodė lyg miesto inteligentas, atklydęs čionai pailsėti nuo kasdienio šurmulio ir įkvėpti gurkšnį tyro oro. Tačiau po šiuo apvalkalu slypėjo ir drąsa, ir vyriškumas, ir tas ypatingas dalies lietuvių inteligentų pasiryžimas stojiškai ir be iliuzijų pasitikti visai mūsų tautai skirtą lemtį.
Tad kas iš tiesių buvo B. Krivickas: kovojantis poetas ar eiliuojantis karys? Ir kas lėmė jo apsisprendimą paimti į rankas šautuvą ir išeiti į miškus?
Galbūt tai, kad šis literatas priklausė jauniausiai to meto inteligentų kartai, atėjusiai į universitetų auditorijas 1939-aisiais. O šioji, pasak literatūrologės Vandos Zaborskaitės, „Vytauto Mačernio karta“ pasižymėjo ypatingu, nesumeluotu patriotizmu ir gebėjimu drąsiai pasitikti įvairiausius išbandymus. Šiai kartai priklausė ir daugiau jaunų literatų, nacių okupacijos metais susispietusių į Vinco Mykolaičio-Putino globojamą neoficialų būrelį: ten buvo ir V. Mačernis, ir A. Nyka-Nyliūnas ir Gediminas Jokimaitis, ir K. Bradūnas, ir Eugenijus Matuzevičius. Tačiau nė vienas iš čia paminėtų poetų nepasirinko aktyvios ginkluotos kovos. V. Mačernis 1944-aisiais žuvo nuo atsitiktinio artilerijos sviedinio skeveldros, kiti sugebėjo kažkaip prisitaikyti prie niūrios sovietinės realybės, dar kiti pasirinko emigranto dalią.
Apie pastarąjį variantą svarstė ir B. Krivickas. Tačiau atėjus lemtingai akimirkai poetas taip ir nepasitraukė į Vakarus. Kodėl? Galimas dalykas, dėl savotiško naivumo. Kaip pamatysime vėliau, B. Krivickas leidosi įtikinamas, kad sovietiniai okupantai, 1940-aisiais beatodairiškai naikinę ir prievartavę lietuvių tautą, dabar, baigiantis baisiausiam žmonijos istorijos karui, staiga taps humaniški ir nebeengs mūsų žmonių. Pamatysime ir tai, jog toks tikėjimas buvo žiauri klaida: poetas mėgins kažkaip susigyventi su sovietine sistema, tačiau pakaks vos kelių mėnesių suprasti, kad dabar belieka tik vienas – ginkluoto pasipriešinimo – kelias. Šį kelią pasirinks ir du B. Krivicko broliai. Ir abu sulauks tos pačios lemties.
Staipsnio tęsinį skaitykite portale lzinios.lt ČIA.