2016 m. spalio 30 d.
Laisvos Lietuvos valdžia įslaptino Sovietų Sąjungos valstybės saugumo komiteto (KGB) agentus, o Valstybės saugumo departamentas griežtai saugo juos nuo visuomenės. Asmenų, slapta bendradarbiavusių su KGB, tapatybės atskleidimas yra neteisėtas Lietuvos valstybės paslapties atskleidimas. Lietuvos prokuratūra ir Valstybės saugumo departamentas kaip mat pradėtų asmens, atskleidusio visuomenei informaciją apie KGB agentą, baudžiamąjį persekiojimą. Kuo reikšmingesnį darbą valstybėje dirba buvęs KGB agentas, tuo energingiau bus persekiojamas visuomenei jį paviešinęs asmuo.
Panagrinėkime KGB agentų liustracijos ypatumus Lietuvoje.
Pagal įvairius viešojoje erdvėje pateikiamus duomenis, per visą Sovietų Sąjungos gyvavimo laikotarpį Lietuvoje KGB turėjo apie 100 tūkstančių slaptų bendradarbių. 1990 m. Lietuvoje buvo apie 25 tūkst. agentų.
Visų dokumentų apie KGB agentus ir jų veiklą Lietuvoje nėra. 1989 metais KGB darbuotojai, vykdydami nurodymą iš Maskvos, dalį, matyt, vertingiausių KGB agentų bylų išvežė į Rusiją. Lietuvos valstybė, perėmusi KGB pastatą, nesugebėjo užtikrinti jo saugumo. Privatūs asmenys galėjo į jį įeiti ir iš jo išsinešti slaptus dokumentus. Remiantis žmonių, kurie tuo metu buvo šiame pastate, pasakojimais, daug dokumentų iš tiesų buvo išnešta. Kiek agentų bylų su savimi išsinešė iš KGB rūmų pasitraukę KGB darbuotojai, taip pat nežinome. Šie procesai vyko įvairių Lietuvos miestų KGB skyriuose ir poskyriuose. KGB darbuotojai išsineštas bylas sunaikindavo arba tiesiog pasidėdavo kokioje nors saugioje vietoje: garaže, namo rūsyje ar kur kitur. Žodžiu, Lietuvoje dokumentų apie KGB agentus liko nedaug. Dauguma jų buvo sunaikinti arba išvežti į Rusiją.
KGB slaptųjų bendradarbių liustracija prasidėjo 1990 metais. Tačiau iki 2000 m. ji vyko chaotiškai ir tik pusiau formaliai, nes net nebuvo įteisinta įstatymu.
1990 m. kovo 27 d. Aukščiausioji Taryba išplatino pareiškimą, kuriuo siekė paskatinti su KGB bendradarbiavusius žmones nutraukti savo tarnybą ir išreikšti lojalumą Lietuvos valstybei. Buvo teigiama, kad „dabar toks bendradarbiavimas nei juridiškai, nei morališkai nesaisto. Todėl Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba kviečia kiekvieną asmenį – buvusį TSRS valstybės saugumo komiteto informuojantį bendradarbį – iki š. m. kovo 31 dienos apsispręsti ir nebeteikti pagalbos TSRS valstybės saugumo komiteto organams.“
Aukščiausioji Taryba taip pat pažadėjo, kad nė vienas asmuo nepatirs „nei moralinių, nei teisinių, nei jokių kitokių Respublikos valdžios persekiojimų“ dėl bendradarbiavimo su KGB fakto, o „slaptų informatorių sąrašuose esančios jų pavardės niekada nebus oficialiai skelbiamos ar patvirtinamos, jeigu viešumon iškiltų kokiu kitu būdu.“
Daugelis žmonių patikėjo šiuo kvietimu ir asmeniškai kreipėsi į tuometinę Aukščiausiosios Tarybos laikinąją komisiją Sovietų Sąjungos KGB veiklai Lietuvoje ištirti, kuriai vadovavo Balys Gajauskas. Kai kurie buvę KGB agentai kreipėsi asmeniškai į tuometinius pripažintus autoritetus – Kazimierą Motieką, Vytautą Landsbergį, B. Gajauską. Tačiau informacija apie šiuos asmenis nebuvo sisteminama ir saugoma, nebuvo ir įstatymo ar kito teisės akto, nurodančio, kaip su šia informacija elgtis.
1991 m. priimtas įstatymas „Dėl deputatų, įtariamų sąmoningu bendradarbiavimu su kitų valstybių specialiosiomis tarnybomis, mandatų patikrinimo“. Iš pradžių buvo atlikti keli tyrimai, ir trys deputatai pripažinti bendradarbiavusiais su KGB. Tačiau po 1992 m. įvykusių Seimo rinkimų, šis įstatymas iš esmės nebebuvo taikomas. Pritrūko politinės valios, o galbūt tų agentų Seime buvo apstu, tad niekas nenorėjo „drumsti“ vandens ir kelti nereikalingų bangų. Įstatymas galiojo iki 1997 m.
1990–1992 m. „Lietuvos aide“ buvo paskelbtas B. Gajausko komisijos nario Algirdo Endriukaičio straipsnių ciklas „Voratinklis“, kuriame buvo skelbiamos galimai KGB dirbusių asmenų pavardės ir nagrinėta jų veikla.
1999 m. lapkričio 23 dieną LR Seimas priėmė įstatymą „Dėl asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos“. Įstatymas priimtas Konservatorių partijos daugumos balsais. Tuo metu LR Seimą valdė konservatoriai, o Lietuvos Vyriausybei vadovavo Andrius Kubilius.
Įstatymo pagrindinis tikslas – „Kurti nacionalinio saugumo sistemą, ginančią valstybę ir jos gyventojus, žmogaus ir piliečio teises, laisves bei asmens saugumą, apsaugant nuo užsienio specialiųjų tarnybų poveikio, šantažo ir verbavimo ar bandymo įtraukti į neteisėtą veiklą“. Seimo nariai viešai deklaravo, kad šiuo įstatymu jie siekia apsaugoti žmones nuo šantažo, o Lietuvos visuomenę – nuo pasekmių, kurios galimai atsirastų, jeigu šitie žmonės užimtų kokias svarbias pareigas, dirbtų visuomenei, valstybei reikšmingus darbus ir būtų šantažuojami.
Pagal įstatymą, buvę KGB agentai privalėjo nuo įstatymo įsigaliojimo datos per 6 mėnesius Valstybės saugumo departamentui prisipažinti, užpildyti specialias anketas ir išsamiai papasakoti apie savo darbą KGB. VSD prisipažinusius KGB agentus privalėjo įtraukti į įskaitą. Pagal įstatymą, nuo prisipažinimo momento informacija apie buvusį KGB agentą tapdavo Lietuvos valstybės paslaptimi, o Valstybės saugumo departamentas privalėjo užtikrinti šių asmenų saugumą.
Įdomiausia tai, kad Lietuvos valstybės paslaptimi automatiškai tapo ne tik tie asmenys, kurie prisipažino, bet ir visas KGB agentų archyvas. Be Valstybės saugumo departamento leidimo niekas nebegalėjo susipažinti su archyve esančia informacija, nors tai nėra valstybės paslaptis, tačiau ši informacija saugoma kaip valstybės paslaptis.
Liustracijos procesas Lietuvoje nedavė įstatyme numatytų rezultatų. O gal tikrieji, tačiau nedeklaruoti rezultatai buvo pasiekti? Kas galėtų paneigti? Panagrinėkime, koks gi yra oficialusis tokios liustracijos rezultatas, o vėliau aptarsime ir realias pasekmes.
Liustracijos komisijos narių vertinimu, liustracijos rezultatai yra menki. Lietuvai atgavus nepriklausomybę šalyje gyveno ir dirbo apie 25 tūkst. slapta su KGB bendradarbiavusių asmenų. 2000 metais prisipažino tik 1589 asmenys. Kalbama, kad ankstesnei B. Gajausko komisijai prisipažino apie 800 asmenų, tačiau duomenų apie juos nėra išlikę. Todėl pridėti juos prie prisipažinusiųjų liustracijos metu būtų nesąžininga.
Liustracijos komisijos darbą galima padalinti į tris etapus, nes keitėsi liustracijos komisijos nariai. 2000–2005 m. Liustracijos komisija peržiūrėjo tik 2 bylas. 2005–2008 m. komisija svarstė 136 bylas ir bendradarbiavusiais pripažino 54 asmenis. Iš jų 19 komisijos sprendimą apskundė teismui. 11 bylų buvo laimėta. 2009–2011 m. Liustracijos komisija nagrinėjo 326 bylas ir 14 asmenų pripažino slapta bendradarbiavusiais su KGB. Tad iš viso iki 2012 metų Liustracijos komisija svarstė 464 bylas, bet tik 68 asmenys pripažinti slapta bendradarbiavę su KGB. Beveik visi jie dirbo nereikšmingus arba menkai reikšmingus valstybei darbus, dauguma buvo senatvės pensijoje.
Kai asmenys, pripažinti bendradarbiavę su KGB, apskųsdavo tokius sprendimus teismui, Liustracijos komisijos nariai tegalėdavo pateikti tuos įrodymus, kuriuos jiems suteikdavo Valstybės saugumo departamentas, todėl teisme jie iš esmės buvo bejėgiai.
Kiek buvo asmenų, kurių veikla pagal šį liustracijos įstatymą buvo apribota, duomenų nėra. Tikriausiai tokių nebuvo nė vieno, nes asmenys, oficialiai pripažinti kaip slapta bendradarbiavę su KGB, nedirbo valstybei reikšmingų darbų.
Liustracijos procesas nenagrinėjo KGB rezervo karininkų, nes jie nebuvo įtraukti į liustracijos įstatymą. Iki šiol nėra aišku, dėl kokios priežasties? Ar Seimo nariai ir liustracijos įstatymo rengėjai paprasčiausiai užmiršo įtraukti rezervistus, ar jie tai padarė sąmoningai, siekdami KGB rezervą nuslėpti, nes galbūt tarp jų buvo daug įtakingų asmenų? Vėliau kelis kartus Lietuvos Seimas bandė ištaisyti šią klaidą ir rezervistus įtraukti į Liustracijos įstatymą, tačiau visais atvejais Seimo narių dauguma naująsias įstatymo pataisas atmesdavo. Net Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus viešai tvirtino, kad jeigu įstatymo pataisos dėl KGB rezervo karininkų veiklos apribojimo bus priimtos, tai jis jas vetuos.
Dabar panagrinėkime realius liustracijos rezultatus. Aptarkime tik vieną valstybės aparato dalį – Lietuvos Respublikos diplomatinį korpusą.
2007 m. rudenį buvęs Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento kontržvalgybos vadovas, pulkininkas, buvęs Liustracijos komisijos pirmininkas Vytautas Damulis LNK laidoje „Savaitės panorama“ teigė, esą dalis Lietuvos užsienio reikalų ministerijos pareigūnų, šiuo metu užimančių ambasadorių postus Europos Sąjungoje, NATO šalyse, „liustraciją praėjo“ tuometinių VSD vadovų kabinetuose. Kai kurie diplomatai neperėjo liustracijos proceso ne dėl savo kaltės, o tuometinio departamento direktoriaus Mečio Laurinkaus ir jo pavaduotojo Dainiaus Dabašinsko valia – „tiesiai šviesiai man, kaip (Liustracijos komisijos) pirmininkui, buvo pasakyta, kad su tais žmonėmis aš pakalbėsiu, ir nėra ko jų į komisiją siųsti. Ir tie žmonės yra žinomi, ir netgi atstovauja Lietuvai NATO valstybėse“. (Teisingumo dėlei reikėtų pasakyti, kad M. Laurinkus dėl šių V. Damulio žodžių kreipėsi į teismą. Po kelių teismo posėdžių V. Damulis atsiėmė savo žodžius. Juk jis negalėjo, dirbdamas Saugumo departamente, eiti pas generalinį direktorių su „mikrofonu“ kišenėje, galvodamas, kad galbūt prireiks įrodinėti savo žodžius teisme. Tačiau visa tai palikime M. Laurinkaus ir V. Damulio sąžinei. Jie tikrai žino, kokia yra tiesa.)
Ne paslaptis, kad asmenų, kurie dirbo Lietuvos diplomatais ir slapta bendradarbiavo su KGB, archyvinė medžiaga buvo Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus pavaduotojo D. Dabašinsko žinioje. Be jo leidimo kontržvalgyba ar kita saugumo valdyba neturėjo teisės šiais dokumentais naudotis. D. Dabašinskas ir jo kuruojama valdyba buvo atsakinga už diplomatams išduodamus leidimus dirbti su valstybės paslaptį sudarančia informacija. Pagal įprastą tvarką, šiuos leidimus išduodavo kita Valstybės saugumo departamento valdyba. Dėl kokių priežasčių D. Dabašinskas perėmė šią itin svarbią asmenų patikimumo patikrinimo funkciją, neaišku. Galima tik spėlioti.
Ištrauka iš LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto Valstybės saugumo departamento veiklos parlamentinio tyrimo 2006 m. spalio 9 d. posėdžio:
Klausimas. (…) Ar buvo tokių atvejų, kad jūs gaudavote nurodymą arba duodavote nurodymą nepateikti Liustracijos komisijai medžiagos, ir apskaita KGB archyvų pas jus (…)
Atsakymas. Čia labai jautrus klausimas, kai jūs pasakėte, ar buvo, ar nebuvo. Bet komiteto nariai… Gal vadovai geriau galėtų atsakyti, nes dar prie Mečio Laurinkaus buvo tokių atvejų, kai aukšti pareigūnai privalėjo vykdyti tą patį Liustracijos įstatymą, ir dar direktorius Laurinkus sakydavo: atneškite man, jeigu jam reikė kažką užpildyti, atneškit pas mane užpildyti, kiek aš įsivaizduoju, jis sakė, aš su jais pasikalbėsiu, tuo ir baigė. Ar jis pasikalbėdavo su jais, ar ne, aš nežinau. Bet jeigu pasikalbėdavo, tai gal žmonės tikrai nekalti, ir jie galvoja, kad jie atėjo, pasikalbėjo su Laurinkumi, ir jie įvykdė įstatymą. Bet šiandien situacija tokia, kad yra pakankamai daug aukštų pareigūnų, kurie dėl tokių kažkokių priežasčių neįvykdė įstatymo, ir tai gali būti kitas skandalas, žinant, kad dar labai daug tokios medžiagos. (…).
Ilgametis ambasadorius Venesueloje ir Ispanijoje Vytautas A. Dambrava patvirtino V. Damulio pasisakymus. Teigė, kad kelis tokius žino: „Bent penkis su sovietais bendradarbiavusiuosius, kurie atstovauja Lietuvai ir šiuo metu. Kodėl nieko nedaroma, kad ši padėtis keistųsi? Pas mus dauguma personalo ne tik URM, bet ir kitose institucijose buvo ir yra „raudoni“, net ne „rožiniai“, o dabar vaidina patriotus, – sakė V. A. Dambrava. – Manau, kad daugiau nei pusė mūsų diplomatų yra buvę komunistai, kagėbistai ar GRU veikėjai. Jie veikia vieningai, nes veikdami išvien gali apsiginti nuo jiems kylančių pavojų.“
V. A. Dambrava tvirtino, kad Užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas savo metu „turėjo visus slapyvardžius, visą medžiagą, bet nieko esminio neįvyko“. Jis nenorėjo arba neturėjo pakankamai galių eliminuoti šiuos veikėjus iš diplomatinės tarnybos. Lietuvoje, kaip sakė V. A. Dambrava, „kuo didesnę šunybę padarai, tuo greičiau paaukštinimą gauni“.
Keletas faktinių duomenų.
Žurnalistas Tomas Dapkus yra surinkęs duomenis apie brolius dvynius Dalių ir Giedrių Čekuolius, dirbančius aukštuose Lietuvos diplomatijos postuose. Pagal tuos duomenis, į JT postą kandidatavęs 53-ejų Dalius Čekuolis – buvęs Sovietų Sąjungos (SSRS) diplomatas, dirbęs vadinamojoje Lietuvos SSR (LSSR) užsienio reikalų ministerijoje (URM), SSRS ambasadoje Gvinėjoje, baigęs Maskvos valstybinį tarptautinių santykių institutą (MGIMO). Kaip rašo T. Dapkus, LSSR KGB 1-ojo (žvalgybos) skyriaus operatyvinių bylų kartotekoje išlikusi agento, pseudonimu „R. Leipus“, kortelė (F. Nr. K-1, Ap. 61, Nr. 86). Bylos registracijos numeris 1831. Joje nurodoma, kad agentas pseudonimu „R. Leipus“ užverbuotas 1983 07 08 LSSR KGB majoro Prano Sinkevičiaus. Kitas dokumentas – jau paties KGB majoro P. Sinkevičiaus darbo sąsiuvinis Nr. 398. Ten yra agentų sąrašas, o jame įrašas: „R. Leipus – Dalius Čekuolis“ (F. Nr. K-1, Ap. 49, B. 603, L. 25). LSSR KGB Žvalgybos skyriaus operatyvinių bylų kartotekoje nurodoma, kad iš majoro P. Sinkevičiaus agento 1983 m. gruodžio 12 dieną bylą perėmė, o drauge ir kuruoti agentą ėmėsi KGB papulkininkis Stanislovas Donaldas Medekša, o 1986 m. rugpjūčio 22 dieną – KGB majoras Vidmantas Kuolelis. LSSR KGB karininko V. Kuolelio darbo sąsiuvinyje Nr. 552 yra jo agentų sąrašas ir įrašas: „R. Leipus (asmens byla Nr. 1831) – Dalius Čekuolis, Rimtauto, dirba Lietuvos URM, Šeškinės g. 21–51“ (F. Nr. K-1, Ap. 49, B. 563, L.17). Valstybės saugumo departamento (VSD) Kontržvalgybos valdybos pažymoje apie ambasadorių D. Čekuolį nurodoma, kad jo tėvas yra Rimtautas, o pats D. Čekuolis 1986 metais buvo LTSR URM pirmuoju sekretoriumi. Lietuvos ypatingajame archyve saugomi ir kiti dokumentai, susiję su D. Čekuoliu.
Tie patys klausimai kyla ir dėl G. Čekuolio, D. Čekuolio brolio dvynio, rašo T. Dapkus. Jis tuo metu buvo Lietuvos nuolatinės atstovybės prie Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos (ESBO) vadovu. Šis Lietuvos diplomatas taip pat turi ką slėpti. Lietuvos SSR KGB 1-ojo (žvalgybos) skyriaus operatyvinių bylų kartotekoje, saugomoje Lietuvos ypatingajame archyve, išlikusi agento, pseudonimu „Arvydas Kalnėnas“, bylos registracijos Nr. 1826 kortelė (F. Nr. K-1, Ap. 61, kortelė Nr. 86). Sovietinės žvalgybos agento kortelėje yra įrašas, kad byla registruota 1983 metų gegužės mėnesį, ir bylą pradėjo Lietuvos SSR KGB majoras Vytautas Bitinaitis. KGB majoro Prano Sinkevičiaus darbo sąsiuvinyje Nr. 398 yra agentų sąrašas, kuriame įrašyta „Kalnėnas – Čekuolis G., R. 1959, dirba „Tėviškės“ draugijoje“ (F. Nr. K-1, Ap. 49, B. 603, L.17). Valstybės saugumo departamento Kontržvalgybos valdybos pažymoje apie ambasadorių G. Čekuolį nurodoma, kad jo tėvas yra Rimtautas, jis gimęs 1959 metais, nuo 1982 metų iki 1987 metų dirbo Lietuvos kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje draugijoje „Tėviškė“ (irgi susijusioje su KGB). Ypatingajame archyve taip pat saugomas LSSR KGB majoro Vidmanto Kuolelio darbo sąsiuvinis Nr. 551, jame yra agentų sąrašas ir įrašas: „Kalnėnas, gimęs 1959, dirba „Tėviškės“ draugijoje (F. Nr. K-1, Ap. 49, B. 571, L44)“. Pavardė dokumente užbraukta. Archyve saugomas ir agento „Arvydas Kalnėnas“ (reg. Nr.1826) paskatinimų registracijos lapas. Jame yra įrašai, kad agentas 1985 m. spalio 2 dieną ir 1986 m. gegužės 26 dieną buvo vaišinamas, o 1986 m. balandžio 23 dieną gavo 60 rublių vertės dovanų. Atkreiptinas dėmesys, kad LSSR KGB Žvalgybos skyriaus agentų, komandiruotų į užsienį, sąraše nurodyta, kad sovietinės išorinės žvalgybos skyrius agentą „Kalnėnas“ išsiuntė į Prancūzijos Respubliką su užduotimi jau 1989 metų vasario 16 dieną.
Ambasadoriai G. Čekuolis ir jo dvynys brolis D. Čekuolis, oficialiai niekada nesikreipė į VSD dėl savo galimo bendradarbiavimo. G. Čekuolio bylą Liustracijos komisijai VSD Kontržvalgybos valdybos 3-iojo skyriaus pareigūnas Valdas Zagorskas pradėjo formuoti tą pačią dieną, kaip ir jo brolio D. Čekuolio, tai yra 2009 m. lapkričio 11 d. 2010 m. kovo 15 d. VSD skyriaus viršininkas, vadovaujantis prie Liustracijos komisijos veikiančiai darbo grupei, kaupiančiai ir tikrinančiai duomenis apie buvusius slaptus KGB bendradarbius, G. Baradinskas pateikė archyvuose saugomus duomenis apie G. Čekuolio galimą bendradarbiavimą su KGB (tą pačią dieną ir atskirą bylą apie brolį D. Čekuolį). VSD dokumentai rodo, kad kovo 29-ąją, dalyvaujant trim iš penkių Liustracijos komisijos narių, nusprendžiama, kad G. Čekuolis slapta nebendradarbiavo su KGB. Tokią išvadą pateikia tie patys trys komisijos nariai – komisijos pirmininkas Algimantas Urmonas, VSD skyriaus viršininkas Vytas Lengvenis ir prokurorė Rita Vaitiekūnienė. Tą pačią dieną tie patys trys nariai priima analogišką sprendimą ir D. Čekuolio atžvilgiu.
Retas atvejis, kai Liustracijos komisiją pasiekė KGB archyvo dokumentai apie reikšmingus valstybei darbus dirbančius asmenis. Tačiau, kaip pastebėjote, šie duomenys Liustracijos komisiją pasiekė 2010 metais, kai Valstybės saugumo departamente nedirbo D. Dabašinskas, kuris iš pareigų atleistas 2009 m. rugpjūčio mėnesį. Komisijos narių dauguma nepripažino brolių Čekuolių bendradarbiavusiais su KGB. Nežinau, dėl kokių priežasčių. Jos gali būti paprastos. Komisija neturėjo pakankamai įrodymų pripažinti Čekuolius slapta bendradarbiavusius su KGB, o eiti į teismą pabijojo, nes pagal nusistovėjusią praktiką suprato, kad turint tik šalutinius dokumentus (didesnė KGB vertingų agentų bylų dalis yra išvežta į Maskvą arba jos sunaikintos) teisme įrodyti faktiškai neįmanoma. O gal Liustracijos komisijos nariams neužteko įrodymų?
Dėl buvusio VSD kontržvalgybos vadovo ir Liustracijos komisijos pirmininko pulkininko V. Damulio pareiškimo apie diplomatus, galimai bendradarbiavusius su KGB ir neprisipažinusius, LR Seimas išreiškė susirūpinimą ir parodė ryžtą sukurti laikinąją komisiją bei pradėti šios informacijos tyrimą.
Tokią situaciją liberalas Algis Kašėta pavadino skandalinga: „Tai, kad Seime stringa naujas Liustracijos įstatymo priėmimas, negali apsaugoti buvusių KGB bendradarbių. Dabartinis įstatymas privalo būti vykdomas. Jei V. Damulio žodžiuose yra tiesos, ir Liustracijos komisijai neprisipažinę buvę KGB slaptieji bendradarbiai iš tiesų atstovauja Lietuvai Europos Sąjungoje, NATO šalyse, tai tokia skandalinga situacija turi būti keičiama“.
Seimo narys, LR Seimo užsienio reikalų komiteto narys Audronis Ažubalis teigė: „Manau, kad tikrai kažkoks tyrimas turėtų vykti, bet pirmiausia į tas viešai paskleistas žinias turi sureaguoti ne kas kitas, o pats Valstybės saugumo departamentas, nes čia tyla tikrai neatsipirksi“.
Diplomatų skandalas įgavo pagreitį. Seimo nariai A. Ažubalis ir Henrikas Žukauskas pateikė 70 įtarimų keliančių pavardžių, vėliau jie šį sąrašą susiaurino iki dešimties asmenų. Dalis Seimo narių reikalavo atlikti tyrimą apie šiuo metu Lietuvos diplomatinėje tarnyboje dirbančius diplomatus ir kitus asmenis, kurie galbūt bendradarbiavo ar turėjo kitokių ryšių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, tačiau įstatymo nustatyta tvarka apie tai neprisipažino.
Tik Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Justinas Karosas ramino kolegas ir sakė, kad šį klausimą turi aiškintis ne Seimas ir ne politikai, o teisinės institucijos. „Tikrai nematau prasmės tokių dalykų daryti Užsienio reikalų komitete, nes tai yra dalykai susiję su teisiniais-kriminaliniais tyrimais, ir tai turėtų aiškintis tos institucijos, kurioms pagal kompetenciją priklauso, o ne A. Kašėta, ir apskritai ne politikai. Kai parlamentarai dedasi viską išmanančiais ir lenda ne į savo reikalus, ne į savo veiklos sritį – tai kompromituoja ir valstybę, ir pačius politikus. Ir apskritai tos klišės, susijusios su VSD ir KGB, yra per daug naudojamos,“ – žurnalistams teigė socialdemokratas J. Karosas, ne vieną kartą spaudoje aprašytas kaip asmuo, esą turėjęs ypatingus ryšius KGB.
LR Seimo nariai nusprendė užklausti valstybės įstaigų apie diplomatus, neprisipažinusius KGB agentus. Štai kokius atsakymus iš valstybės institucijų jie gavo.
Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius Povilas Malakauskas pareiškė, kad VSD, išnagrinėjęs prašymą, tegali pranešti, kad „pagal Liustracijos įstatymą tik Liustracijos komisijai yra suteikta teisė ir tuo pat metu pareiga vertinti, ar konkretus asmuo slapta bendradarbiavo su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, ir dėl to priimti atitinkamus sprendimus“. VSD funkcija šiame liustracijos procese esąs tėra tik informacinis-techninis Liustracijos komisijos aptarnavimas.
Kitame savo atsakyme P. Malakauskas teigė, kad „galiojantys teisės aktai nesuteikia VSD teisės teikti spėjimais bei prielaidomis grindžiamų žinių ir nustatyti konkretaus asmens slapto bendradarbiavimo su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis teisinio fakto“.
Liustracijos komisijos pirmininkas Algimantas Urmonas rašte pareiškė, kad „komisija nėra įgaliota rinkti informacijos apie asmenis, galėjusius slapta bendradarbiauti su KGB“.
Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA) direktorius Ovidijus Lėveris atvirai atsakė, kad „ atliekant paiešką nustatyta, kad dokumentuose, kuriuose minimi kai kurie prašymuose nurodyti žmonės, yra agentūrinės operatyvinės informacijos, atskleidžiančios asmenis, slapta bendradarbiavusius su SSRS specialiosiomis tarnybos“. Kadangi priėjimas prie šių dokumentų ribojamas, LYA kreipėsi į VSD dėl sutikimo pateikti parlamentarams jų kopijas. VSD „nesugeba“ suregzti atsakymo.
Valstybės įstaigos, į kurias nurodė parlamentarams kreiptis LR Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas J. Karosas, parodė LR Seimui špygą ir atsisakė suteikti informaciją. Štai taip baigėsi Seimo narių beveik metus trukę bandymai išsiaiškinti, ar Lietuvos diplomatiniame korpuse dirba buvę KGB agentai, kurie pagal Liustracijos įstatymą apie bendradarbiavimą neprisipažino, ar ne? Valstybės saugumo departamentas apgynė KGB agentus Užsienio reikalų ministerijoje nuo kilusių problemų atsisakydami suteikti informacijos LR Seimo Užsienio reikalų komitetui bei Lietuvos Ypatingajam archyvui.
Galiu drąsiai teigti, kad buvo sukurta sistema, sauganti buvusius vertingus KGB agentus nuo Lietuvos visuomenės. Sistema protinga, apgalvota ir visiškai garantuojanti buvusiam KGB agentui saugumą.
Išvadas darykite patys, susipažinę su šiomis teisinėmis kliūtims:
Pirma, galimai KGB agento bylos ar informacijos apie jį archyvuose nerasite, nes ji yra sunaikinta arba išvežta į Rusiją.
Antra, jei archyvuose apie KGB agentą yra užsilikusių kokių nors duomenų, tai tik nuo VSD vadovybės priklausė, ar visus šiuos duomenis, ar tik jų dalį pateiks Liustracijos komisijai, turinčiai įvertinti ir pripažinti, kad asmuo slapta bendradarbiavo su KGB, ar visiškai tų duomenų neduos.
Trečia, tik Liustracijos komisijos nariai vertindavo informaciją ir spręsdavo, ar asmuo slapta bendradarbiavo su KGB. Liustracijos komisijos nariai yra žmonės, ir jų nedaug, tad reikiamu metu ir juos galima „spustelėti“.
Ketvirta, įsijungia teismų karuselė – be galo ir be krašto. Teismai reikalauja įrodymų, kartais reikia jiems pateikti asmens pasirašytą raštelį, kad jis sutinka slapta bendradarbiauti, ir tame raštelyje turi būti asmens parašas. Kartais ir to raštelio neužtenka, reikia KGB agento asmens bylos ir darbo bylos originalų. Žodžiu, teismas be rimtų įrodymų žmonių nekaltins.
Kodėl Lietuvoje buvo sugalvotas toks liustracijos procesas? Siūlau į šį klausimą atsakyti Jums patiems.