Nelabai patogus skaitymas, bet internete šito teksto nėra, tad įkeliu bent nuotraukomis.
Čia apie kontekstą, kuris bandomas ignoruoti svarstinėjant karo meto klausimus. Kartu pirmąsyk plačiau prieinamoje spaudoje skelbiamas itin svarbus dokumentas „Trijų memorandumas“ – prezidento Griniaus, ministrų Krupavičiaus ir Aleknos pareiškimas generalkomisarui von Rentelnui.
Už šitą memorandumą visi trys garbūs vyrai nacių buvo represuoti.
Vokiečių okupacijos laikotarpis buvo žymiai sudėtingesnis ir daug tragiškesnis istorijos tarpsnis, negu dabar populiariai bandoma vaizduoti, lyg kokį nacių ir lietuvių „slaptą susimokymą prieš žydus“. Tai iškreiptas ir labai neteisingas įvykių aiškinimas.
Memorandume Grinius, Krupavičius ir Alekna Rentelnui sako: „Šiandien lietuvių tauta yra pastatyta į tokias sąlygas, kuriose ji neturi jokios oficialios institucijos, jokios visuomeninės organizacijos, kuri galėtų pareikšti jos nusistatymą opiais ir svarbiais lietuvių tautai klausimais. Dėl to mes, žemiau pasirašiusieji, esame priversti pasisakyti šiuo skaudamu klausimu. Esame visiškai įsitikinę, kad mūsų nuomonė šiuo klausimu pilnai atitinka ir plačiosios lietuviškosios visuomenės nusistatymą.“
Tuo metu Jakilaitis šiandien vėl žais „futbolą“ į vienus vartus. Patraukus vartininką ir lošiant penki prieš vieną lengva būti „Ronaldo“ (laidą žiūrėti ČIA).
Tekstas pirmąkart paskelbtas knygos „PASSPORT“ antrajame tome (2018).
Lietuvą pristatančios mozaikos „PASSPORT“ – tai išskirtinio turinio ir dizaino leidinys lietuvių kalba, pažvelgęs į Lietuvą nauju rakursu. Leidinyje esantys interviu, fotopasakojimai, apžvalgos ir esė nenuobodžiai sujungia žmogaus ir Lietuvos istorijas.
„Lietuva yra demokratijos pasienis ir kaip toks priešinasi ir hitlerizmui, ir komunizmui“,
– 1941 m. liepą teigė JAV diplomatas Owenas Noremas.
„Svarbu pabrėžti faktų istoriją, nes mums brukamos interpretacijos“ [1], – yra pastebėjęs Vytautas Landsbergis, komentuodamas tragiškąjį Antrojo pasaulinio karo metų Lietuvos istorijos tarpsnį.
Būtent šio laikotarpio istorijos aiškinimuose vyrauja interpretacijos. Faktų istorija pristatoma rečiau. Arba kalbama tik apie „dalies faktų“ istoriją. Imami paskiri faktai. Atsiejami nuo istorinio konteksto. Ir komentuojami iš dabartinio mūsų žinojimo aukštumų. Ignoruojant tai, kad žmonės, kurie tada veikė, darė apsisprendimus, ėmėsi atsakomybės ir rizikos, nežinojo ir negalėjo žinoti to, ką žinome dabar mes, praėjus trims ketvirčiams amžiaus po tų įvykių.
Istorikas Augustinas Idzelis, kuris taip pat yra ir teisės mokslų daktaras, neseniai sakė: „Pasakysiu kaip advokatas: mes per daug reaguojam į kaltinimus ir pamirštam savo pačių naratyvą, savo pačių pasakojimą. Mes tinkamai nepristatom savo istorijos, bet mes visa laiką reaguojam. Reikia mažiau reaguoti, bet reikia daugiau ir giliau tyrinėti šį laikotarpį ir pradėti kalbėti faktais. […] Mes turime patys rašyti savo istoriją ir ją pristatyti pasauliui, ne nuolat teisintis. Mes, pavyzdžiui, šiandien tiksliai nežinome kiek buvo 1941 m. sukilėlių, kiek jų žuvo, kiek jų nukentėjo nuo komunistų, nuo NKVD, o kiek nuo nacių Gestapo. Šiandien daug kas net nesusimąsto, kad dalis tų žmonių, kurie dalyvavo sukilime Kaune, nukentėjo nuo Gestapo. Mes nukentėjome ne tik nuo Maskvos, mes nukentėjome ir nuo Berlyno. Bet apie tai mes nekalbame.“[2]
Prezidento Kazio Griniaus ir ministrų Mykolo Krupavičiaus bei Jono Aleksos memorandumas vokiečių generaliniam komisarui Kaune yra vienas iš tų itin reikšmingų istorinių faktų, kurie ne tik liudija, kokią aukštą kainą lietuviams teko sumokėti už priešinimąsi vokiečių imperialistinei ir kolonijinei naikinimo politikai, bet ir padeda geriau suprati tą laikmetį bei jo tragizmą.
Už šį memorandumą signatarai sumokėjo aukštą kainą. Visi trys buvo suimti, iškvosti ir ištremti. Prezidentas K. Grinius, įvertinus jo garbų amžių (tuo metu buvo 75-erių), išsiųstas į Sasnavos bažnytkaimį, Marijampolės apskrityje, o 56-erių M. Krupavičius ir 62-iejų J. Aleksa – į Rytprūsius. Jie ten sėdėjo kalėjimuose ir buvo tardomi toliau. Vėliau ištremti į Vokietiją. Visi trys atiduoti Gestapo nuožiūrai.
Ką pasakė šie garbūs Lietuvos valstybės vyrai, kas taip užrūstino okupantą? Jie pasakė tiesos žodį: „Šiandien lietuvių tauta yra pastatyta į tokias sąlygas, kuriose ji neturi jokios oficialios institucijos, jokios visuomeninės organizacijos, kuri galėtų pareikšti jos nusistatymą opiais ir svarbiais lietuvių tautai klausimais. Dėl to mes, žemiau pasirašiusieji, esame priversti pasisakyti šiuo skaudamu klausimu. Esame visiškai įsitikinę, kad mūsų nuomonė šiuo klausimu pilnai atitinka ir plačiosios lietuviškosios visuomenės nusistatymą.“[3]
Pažvelkime į istorinį kontekstą, kuriame tas memorandumas pasirodė. Štai tik žiupsnis to meto faktų bei amžininkų liudijimų.
Povilas Žadeikis (1887–1957), Lietuvos atstovas Vašingtone, 1941 m. rugsėjo 3 d., jau po Laikinosios vyriausybės nušalinimo, įteikė notą JAV valstybės sekretoriui Cordelliui Hullui. Šį dokumentą amerikiečiai suprato ir įvertino vienareikšmiškai – kaip „nuostabų Lietuvos pozicijos pristatymą“ („excellent presentation of Lithuanian position“).
Žadeikis notoje rašė: „Sovietinis okupacinis režimas savo teroristiniais valdymo metodais ir priverstine sovietizacija, pasižymėjo visos žemės ir privačios nuosavybės nacionalizavimu, blogu valdymu ir grobimu, masiniais įkalinimais bei ištrėmimais į Sibirą, buvo nesibaigiantis košmaras visų sluoksnių žmonėms, – taip buvo siekiama išnaikinti visą lietuvių tautą. Toks užsienio įsibrovėlių negailestingumas galiausiai sukėlė spontanišką gyventojų sukilimą daugelyje vietovių. 1941 m. birželio 23 d. sukilimas, kurio metu sukilėliai patyrė didelių nuostolių, sudarė rizikingas sąlygas skelbti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą dar prieš įsiveržiant antrajam užgrobėjui. Lietuvos sukilėlių dvasia buvo nukreipta prieš abu įsibrovėlius: atsitraukiančias sovietines jėgas ir besiartinančias vokiškąsias. Šis sukilimas buvo pavojingas ir atkaklus bandymas atgauti laisvę. Esant tokiom sąlygom bandymas žlugo, tačiau dvasia išliko.“[4]
„Lietuviai yra prieš abu – ir raudonuosius, ir nacius“, – 1941 m. liepą pareiškė buvęs JAV pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lietuvoje Owenas J. C. Noremas[5]. Jis sakė, kad „Lietuva yra demokratijos pasienis ir kaip toks priešinasi hitlerizmui, taip pat ir komunizmui.“ Amerikos diplomatas pridūrė, kad „Lietuva yra prieš didžiulį iššūkį. Pasveikinti išsivadavimą iš Rusijos, net ir atsidūrus Vokietijos rankose, buvo natūralus jausmas. Tačiau tiesa yra ta, kad Lietuva, kaip ir daugelis mažų tautų, trokšta išsivaduoti nuo užsienio šalies, kuri dabar kontroliuoja jos teritoriją.“
Pasak O. Noremo, „Lietuva trokšta laisvės ir teisės gyventi kaip nepriklausoma tauta. Per savo nepriklausomą egzistencijos laikotarpį Lietuva pasireiškė kaip simbolis demokratinės valios išlikti. Ji išlieka kaip demokratijos pasienis ir kaip toks priešinasi: hitlerizmui ir visiems kitiems agresoriams.“[6]
Vokietijoje leistas nacių laikraštis „Schwarze Corps“, paskelbė[7], kad lenkų, lietuvių, latvių ir estų tautos turi būti išnaikintos dėl to, kad vokiečiams reikia tos žemės, kur šios ramios, darbą ir žemę mylinčios, tautos gyvena. Todėl pradžiai teks į tuos kraštus privežti vokiškųjų kolonistų, atiduoti jiems geriausius ūkius, dvarus ir namus. Paskui, kai lietuviai liks be savo žemės ir namų, patys gerinsis vokiečiams, kad galėtų išsilaikyti savo ūkiuose kaip bernai. Lietuvių vaikai privalės lankyti vokiečių mokyklas, išmokti vokiečių kalbą ir palengva virsti „prūsais“. Jų rasė, anot paties Hitlerio, nepagadins vokiškosios, gal net įlies „geresnio kraujo“. Lietuvių tautos suvokietinimui užteks 50 metų, blogiausiu atveju – 100-to. Nepaklusnieji (tokiais laikė inteligentus) bus deportuojami į Sibirą, kurį tikėjosi netrukus įsigyti. Arba išvežami į Vokietiją, tarnauti naciams. Tokiu būdu Rosenbergo vadovaujama Reicho okupuotų Rytų kraštų ministerija buvo suprojektavusi Pabaltijo tautų sunaikinimą: jos turės išgaruoti kaip lašas ant karšto akmens!
1940–1941 metais visa Lietuvos žemė ir kiek didesni namai bolševikų valdžios buvo nusavinti. Laikinoji Lietuvos vyriausybė paskelbė, kad nacionalizacija panaikinama ir žemė grąžinama jos tikriesiems savininkams. Vokiškieji komisarai šį Lietuvos laikinosios vyriausybės įstatymą tuojau atšaukė ir pareiškė, kad žemė, kaip buvo, taip ir tebėra valdžios nuosavybė. Tik šiuo atveju – jau nacių.
Formaliu įsaku vokiečiai pasiskelbė esantys teisėti Lietuvos TSR įpėdiniai. Įpėdiniai ne nepriklausomos Lietuvos valstybės, sovietų okupuotos šalies, kurios ekonominius, socialinius ir politinius pagrindus vos per metus šeiminkavimo metus sovietai visiškai sujaukė.
Jau pirmosiomis nacių okupacijos dienomis jie areštavo visas žaliavas, gaminius, prekes. Vertingesnį turtą grobė ir vežė į Vokietiją. Į jų rankas pateko visas kilnojamasis ir nekilnojamasis Lietuvos turtas, kuris sovietų buvo nacionalizuotas.
Vietoje sovietinių trestų buvo įsteigtos specialios vokiečių bendrovės (Gesellschaften). Lietuviai, kurie buvo palikti ten dirbti, padaryti valdytojais be nuosavybės teisių. Pagaminti produktai privalėjo būti tiekiami okupantams, neretai kainomis, žemesnėmis už jų savikainą.
Šveicarų dienraščio „Neue Zuricher Zeitung“ duomenimis[8], Lietuvos turtą užvaldžiusios vokiečių bendrovės buvo šios:
1. Landbewirtschaftungs–Gesellschaft. Jai atiduoti valstybiniai, išvežtųjų Rusijon, repatriantų lietuvių, žydų ūkiai. Savo žemę dirbantys lietuviai paversti bernais.
2. Zentralhandels–Gesellschaft Ost perėmė skerdyklas, cukraus fabrikus, malūnus, alaus bravorus ir kt. Iš viso apie 300 įmonių, tarp jų – stambiausias Lietuvos įmones „Maistą“ ir „Lietuvos Cukrų“.
3. Grundstück–Gesellschaft Litauen m.b.H[9] perėmė bolševikų nacionalizuotus namus bei sklypus. Ji turėjo 352 skyrius (!) ir valdė dešimtis tūkstančių namų. Tuo tarpu iki 1943 m. rugpjūčio mėn. pabaigos vos apie 100 žmonių buvo atgavę savo namus.
4. Tabakindustrie G.m.b.H. Ostland perėmė apie 50 lietuviškų įmonių.
5. Ostland–Faser G.m.b.H. valdė 74 tekstilės, popieriaus ir panašius fabrikus.
6. Genossenschaftsverband Ostland – per vokietį patikėtinį perėmė Lietuvos kooperatyvus, įskaitant didžiausias ir vienas sėkmingiausių Lietuvos kooperatinių įmonių „Pienocentrą“ bei „Lietūkį“, kurie abu buvo panaudoti prievolėms iš ūkininkų rinkti.
Tai toli gražu nebuvo viskas. Iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuva turėjo pavyzdingai tvarkomą šalies ūkinę bei finansinę sistemą, auksu dengtą valiutą. Litas turėjo 0,150 462 gr gryno aukso[10]. Lietuvos pinigas buvo aukštai vertinama, paklausi, konvertuojama valiuta. 1940–1941 metais bolševikų padaryta didžiulė skriauda Lietuvai, aukso litą įvertinus vos 90 kapeikų. Sunkiu darbu sukauptos darbininkų, tarnautojų ir valstiečių santaupos akimirksniu virto menkaverčiais, vien sovietinei rinkai tinkamais ir tik mažą dalį lito perkamosios galios turėjusiais rubliais. Didesnieji Lietuvos žmonių indėliai, kurie bankuose viršijo 1000 litų, bolševikų valdžios paprasčiausiai buvo nusavinti.
Vokiečiai skriaudą įvykdė pakartotinai. Jie nustatė labai žemą rublio kainą ir dar kartą apiplėšė Lietuvos žmones. Viena vokiškoji markė buvo įvertinta 10 rublių. Lito ir markės santykis iki okupacijos buvo 2,4 Lt už 1 Rm. Nesunku suprasti kas liko iš lito perkamosios galios vieną reiksmarkę prilyginus 10 rublių. Maža to, vokiečiai 1943 m. kovo 8 d. iš Lietuvos Banko išvežė Vokietijon daugiau kaip 30 tonų monetinio sidabro, daugiau kaip 11.000.000 litų vertės[11].
Lietuviai ekonomistai, pramonininkai, inžinieriai, įskaitant ir darbininkus, visomis išgalėmis bandė kovoti prieš šias neteisybes. Visų pirma – teisinėmis priemonėmis. Deja, greit įsitikinta, kad neteisinėje valstybėje teisės nėra ir negali būti. Vokiečiai atkirsdavo: „Jūs nesate vokiečių draugai. Mes naudojamės okupantų teise“[12].
1942 m. rudenį Marijampolės, Tauragės, Kėdainių ir Vilkaviškio apskrityse 2.057 lietuvių šeimos[13] buvo nušalintos nuo jų ūkių vokiečių kolonizacijos reikalui. Su žeme paimtas ir visas jų nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, įskaitant galvijus.
Pogrindžio spaudos duomenimis, per beveik dvejus metus (1942 sausis–1943 spalis) vokiečiai iš Lietuvos ūkininkų prievolėmis paėmė 100 tūkst. arklių, 25 tūkst. vežimų, 31,7 tūkst. tonų kiaulienos, 94 mln. kiaušinių, 550 tūkst. tonų pieno, 254 tūkst. tonų rugių, 94 tūkst. tonų avižų, 38 tūkst. tonų kviečių, 35 tūkst. tonų miežių, 426 tūkst. tonų bulvių[14].
Šie skaičiai neaprėpia kitų natūrinių prievolių: paukščių, veršių, avių, ankštinių javų, linų, šieno ir t.t. Prievolės vokiečiai nustatinėjo atsižvelgdami į taikos meto normalios Lietuvos ekonomikos raidos 1938 m. ūkio rodiklius.
Natūrinės duoklės ir dideli piniginiai mokesčiai sunkiai slėgė Lietuvos ūkininkus. Neįvykdžiusiems prievolių, grėsė žiaurios bausmės: pašalinimas nuo ūkio, išsiuntimas priverčiamiems darbams į Vokietiją, koncentracijos lageris ar net sušaudymas.
Šiandien mums neįsivaizduojama, kad galima būtų žudyti žmogų, neįstengusį sumokėti natūrinių ar piniginių mokesčių. O taip vis dėlto Lietuvoje buvo.
Didžiausias teroras dėl duoklių neįvykdymo vyko Rytų Lietuvoje. Čia naciai vykdė baudžiamąsias ekspedicijas ir rengė ūkininkams „viešuosius teismus“. Kad įbaugintų kitus, beveik kiekviename valsčiuje už duoklių neatidavimą pasmerkdavo mirčiai po keletą ūkininkų. Žiūrėti egzekucijos prievarta varydavo viso valsčiaus gyventojus. Žurnalisto Broniaus Kviklio liudijimu, „nacių nesugraudindavo nei lietuvių moterų ašaros, nuteistųjų žmonų bei vaikų prašymai, alpimai. Negelbėdavo ir geraširdžių kaimynų pažadai atiduoti duoklę nelaimingojo vardu. Nekalto ūkininko, dažniausia mažažemio, gausios šeimos tėvo, kraujas giliai įsisunkdavo į nederlingą žemę, kuri tais metais neužaugino vokiečių valdžios nustatyto javų kiekio.“[15]
Drauge su ekonominiu šalies apiplėšinėjimu, palaikomu militarinio teroro, vokiečiai nustatė darbininkų kontingentą, reikalingą rekrutavimui darbams į Reichą. Iš pradžių tas kontingentas buvo 30.000, vėliau pakeltas iki 100,000.
Siunčiamųjų darbininkų amžius: vyrai nuo 15 iki 55 m., moterys nuo 16 iki 45 mt. Vokiečių okupacinė valdžia paruošė planą paimti iš Lietuvos į Reichą darbams, pradedant 1944 m. kovo 5 d., maždaug po 5,000 žmonių kas savaitę: vyrų tarp 15–55 ir moterų tarp 16–45 metų amžiaus, iš viso 100,000 žmonių[16].
Išleistas specialus potvarkis „Nurodymai darbo jėgoms Reichan surinkti“. Nacių dokumentas nustato, kad šaukiamieji pristatomi prievarta. Jeigu slapstosi, imami įkaitai: „pakaitalas darbo naudojimui į Reichą imamas vienas arba keletas šeimos narių.“ Lietuvos žemės ūkyje buvo paliekama tik viena darbo jėga 15 ha. Kiti turėjo tekti darbams į Vokietiją[17].
1941 m. žiema vokiečių karo mašina užstrigo. Pirmiausiai – prie Maskvos, 1942 m. – prie Stalingrado. Karui tęsti jiems būtinai reikėjo žmonių. Aktyviai karo tarnybai jie užsibrėžė sumobilizuoti Lietuvoje 200–300.000 jaunų vyrų. Visi vokiečių okupuotieji kraštai buvo sudarę tautinius SS legionus. Belgijoje, pavyzdžiui, tokiame tarnavo apie 60 tūkst. vyrų, Prancūzijoje – 100 tūkst. [18]. Jie buvo sudaryti Latvijoje, Estijoje, Norvegijoje, Olandijoje, kitose nacių pavergtose šalyse. Tačiau tik Lietuvoje ir Lenkijoje vokiečiai to padaryti neįstengė.
Šitas boikotas turėjo tiesioginių padarinių. Vokiečių valdžia greitai suprato, kad vieningą, nepalaužiamą lietuvių nusistatymą okupantų atžvilgiu formuoja inteligentija. Per universitetus, švietimo tinklą, pogrindžio spaudą. Gestapo pareigūnai nevengdavo prasitarti, kad reikėtų suimti ir išvežti 30.000 Lietuvos inteligentų. Tada kraštas būtų paklusnus okupantams[19].
Nekalbant apie komunistų ir žydų šaudymą, kurį vokiečiai vykdė vos peržengę Lietuvos sieną, suiminėti jiems neįtinkančius lietuvius jie pradėjo netrukus po okupacijos. Peteris Kleistas, Vokietijos užsienio reikalų ministro Joachimo von Ribbentropo patikėtinis knygoje „Zwischen Hitler und Stalin“ tvirtina, kad gestapas reikalavęs areštuoti Laikinosios vyriausybės narius iš karto, kai tik vokiečių kariuomenė įžengs į Kauną. Kadangi ta vyriausybė buvo paskelbta be vokiečių žinios ir jų sutikimo.
Iš slaptų Reicho dokumentų dabar jau žinoma, kad vokiečių laikysena Laikinosios Vyriausybės atžvilgiu buvo nulemta birželio 24-osios Vokietijos užsienio reikalų ministerijos direktyvos neteikti naujajai Lietuvos vyriausybei jokios paramos. Karinėms institucijoms buvo įsakmiai nurodyta nesikišti į sprendimus, kurie paliekami išskirtinai politinės vadovybės kompetencijai[20].
Suorganizavus voldemarininkų pučą prieš Laikinąją vyriausybę ir liepos 25 d. krašto administracinę kontrolę perėmus Ziwilvarwaltungui, netrukus buvo uždarytas LAF’as ir pradėti suiminėti asmenys, organizavę Birželio sukilimą. Tarp jų – Leonas Prapuolenis, birželio 23 d. per radiją paskelbęs Nepriklausomybės deklaraciją. Jau rugsėjo mėn. Jis buvo suimtas ir išvežtas į Dachau koncentracijos stovyklą. Štuthofo koncentracijos stovykloje atsidūrė Birželio sukilimo vadai inžinierius Pilypas Žukauskas–Narutis, Prahos gen. štabo akademijos auklėtinis, aviacijos pulkininkas Mykolas Mačiokas, Laikinosios vyriausybės teisingumo ministras Mečys Mackevičius, tos pačios Prahos karo akademijos auklėtinis, Lietuvos gen. štabo pulkininkas–aviatorius ir Laikinosios vyriausybės vidaus reikalų viceministras Juozas Narakas, Lietuvos kariuomenės kapitonas Jonas Noreika–Generolas Vėtra ir daugelis kitų. Demokratinių partijų vadovai – buvęs Respublikos prezidentas dr. K. Grinius, buvę ministrai kun. M. Krupavičius ir J. Aleksa, – suimti ir areštuoti, kaip minėta, už jų memorandumą.
Tačiau pirmas masinis lietuvių šviesuomenės suėmimas įvyko 1943 m. kovo 16 d. Tą dieną Kaune, Vilniuje, o taip pat ir kai kuriose kitose Lietuvos vietovėse Gestapas suėmė 46 lietuvius inteligentus, mokslininkus, profesorius, kunigus, visuomenės veikėjus, laisvųjų profesijų žmones bei aukštesnius pareigūnus. Kovo 25 d. suimtieji atsidūrė Stutthofo koncentracijos stovykloje Rytų Vokietijoje[21].
Antras didesnis inteligentų suėmimas įvykdytas 1943 m. balandžio 29 d. Šiuo žygiu Gestapas bandė likviduoti slaptąją lietuvių spaudą. Suimta 16 lietuvių inteligentų – pogrindžio spaudos darbuotojų, žurnalistų. Nuo to laiko masinių ir pavienių suėmimų jau buvo daug.
Dr. Adolfas Damušis, Laikinosios vyriausybės pramonės ministras ir nacių Beiroito, Bavarijoje, kalėjimo kalinys, yra analizavęs Lietuvos gyventojų aukas ir nuostolius Antrojo pasaulinio karo metais[22]. Jo duomenimis, nacių okupacijos laikotarpiu, greta 165 tūkst. nužudytų Lietuvos žydų, dar 45 tūkst. aukų buvo ne žydai – lietuviai, Lietuvos lenkai, baltarusiai, kiti.
Amerikos lietuvių spauda rašė, kad iš rusiškų šaltinių surinktais duomenimis, per visą nacių okupacijos laiką vokiečiai atėmė iš lietuvių 620.000 galvijų, 220.000 arklių, 770.000 kiaulių, 270.000 avių ir ožkų, 760.000 t. grūdų, 485.000 t. kitokių maisto produktų. Vokiečių padaryti nuostoliai Lietuvai siekė 17 milijardų rublių[23].
Nacių politinė vadovybė vykdė Lietuvoje ne specifinę, specialiai kraštui pritaikytą politiką, o bendrą visoms okupuotoms Rytų teritorijoms administravimą ir siekė įgyvendinti tris pagrindinius uždavinius:
1. Palenkti vietos gyventojus visiškam okupacinių jėgų paklusnumui, ryžtingai slopinti mažiausius nenoro taikstytis ar net bandymų priešintis atvejus.
2. Laiduoti užimtos teritorijos ūkio pajungimą vokiečių karinės mašinos palaikymui.
3. Užimtus kraštus naudoti kaip vokiečių karinės pramonės darbo jėgos išteklių, iš dalies – karinio personalo patirtų nuostolių kompensavimo rezervą bei jų pačių kontroliuojamų sukarintų policijos struktūrų potencialą.
1941 m. liepos 25 d. įvedus Lietuvos generalinėje srityje civilinį valdymą, vokiečių Wehrmachto vaidmuo, nuo birželio 25 d., kai vokiečių kariuomenė įžengė į Kauną, kontroliavusio padėtį okupuotame krašte, turėtos reikšmės neteko. Lemiama sprendimų galia perėjo į vietinės Gestapo[24], SD[25] ir SS[26] vadovybės rankas.
Vokiečių slaptoji policija Lietuvos generalinėje srityje „buvo organizuota Trečiojo Reicho pavyzdžiu, tik jos funkcijos buvo platesnės. […] Gestapas ir SD buvo aukščiausioji vokiečių policinė ir politinė valdžia užimtoje Lietuvos teritorijoje.“[27]
Jų niekuo nesuvaržyta valdžia savo rankose turėjo visus svertus minėtiems uždaviniams vykdyti. O Lietuvoje nebuvo jokių pajėgų, išskyrus moralines, kurios šiai nežabotai jėgai būtų galėjusios priešintis.
Tokį moralinį pasipriešinimo gestą trijų signatarų pasirašytasis memorandumas ir atliko. Tuo pačiu patvirtinęs ir Oweno Noremo žodžius: „Lietuviai yra prieš abu – ir raudonuosius, ir nacius“.
Šaltiniai:
[1] V. Landsbergis: „Svarbu pabrėžti faktų istoriją, nes mums brukamos interpretacijos“. – lrytas.lt, 2012 m. rugsėjo 19 d. – Prieiga internetu: https://kultura.lrytas.lt/istorija/v-landsbergis-svarbu-pabrezti-faktu-istorija-nes-mums-brukamos-interpretacijos.htm
[2] Istorikas A. Idzelis: NKVD metodai naudojami ir dabar. – Delfi.lt, 2017 m. lapkričio 2 d. – Prieiga internetu: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/istorikas-a-idzelis-nkvd-metodai-naudojami-ir-dabar.d?id=75931891
[3] Memorandumas vokiečių generaliniam komisarui Kaune. – „Laisvės kovų archyvas“, II t. – Kaunas, 1991, 85 p.
[4] Lietuvos atstovo JAV Povilo Žadeikio nota apie 1941 m. vasaros įvykius. – www.propatria.lt, 2015 m. spalio 20 d. – Prieiga internetu: http://www.propatria.lt/2015/10/lietuvos-atstovo-jav-povilo-zadeikio.html
[5] Lithuanians Are Opposed Both Red And Nazis, Declares Former US Minister To Lithuania Owen J. C. Norem. – „Draugas“, priedas anglų kalba „Jaunimas“, 1941 m. liepos 15 d.
[6] O. Noremo pareiškimo žodžiai originalo kalba: „Lithuania is a democratic frontier and as such opposes Hitlerism as well as Communism, declared Owen J. C. Norem, U. S. minister to Lithuania, during a visit to Chicago last week.
Mr. Norem, who left Lithuania last September by request of the Red Government said:
„Lithuania has faced a great challenge. To welcome deliverance from Russia even at the hands of Germany was natural. However, as is true of many small nations, Lithuania desires deliverance from the foreign nation now in control of her territory.“
„Lithuania desires her freedom and right to live as an independent nation.“
„By virtue of her years of democratic existence, Lithuania is symbolic of the democratic will to survive. It remains a democratic frontier and as such is opposed: to Hitlerism and all other aggressor powers.“
[7] 1943 m. spalio 14 d.
[8] „Neue Zuricher Zeitung“, 1943 m. rugsėjo 2 d.
[9] Santrumpa G.m.b.H. reiškia Gesellschaft mit beschränkter Haftung, t.y. ribotos atsakomybės bendrovė.
[10] Arūnas Dulkys. Lietuviškos monetos kelias. – Lietuvos bankas, 2006.
[11] „Nepriklausoma Lietuva“, 1943 Nr. 11–12.
[12] Bronius Kviklys. Lietuvių kova su naciais 1941–1944 m. Memmingenas, „Minties“ leidinys, 1946. – 14 p.
[13] „Nepriklausoma Lietuva“, 1943 Nr. 9.
[14] Kaip čiulpiama Lietuva. – „Nepriklausoma Lietuva“ 1944 m., Nr. 1 (37).
[15] B. Kviklys. Lietuvių kova su naciais…, 15–16 p.
[16] „Į Laisvę“, 1944 Nr. 4.
[17] Juozas Brazaitis. Vienų vieni. Fotografuotinis leidimas. – Vilnius, 1990. – 90 p.
[18] B. Kviklys. Lietuvių kova su naciais…, 29 p.
[19] Ten pat, 25 p.
[20] Vidmantas Valiušaitis. Kas sankcionavo nusikaltimus prieš žmoniškumą? – Delfi, 2012 m. birželio 14 d. Prieiga internetu: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vvaliusaitis-kas-sankcionavo-nusikaltimus-pries-zmoniskuma.d?id=58924923
[21] V. Sruogienė. Lietuvos įkaitai Stutthofe ir jų likimas. „Draugas“, kultūrinis priedas Mokslas, menas, literatūra, 1981 m. sausio 10 d.
[22] Adolfas Damušis. Lithuania Against Soviet And Nazi Agression. Chicago, The American Foundation for Lithuanian Research, Inc., 1998, 342 p.; Adolfas Damušis. Lietuvos gyventojų aukos ir nuostoliai Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais. – Kaunas, „Į Laisvę“ fondo Lietuvos filialas, 1991, 95 p.
[23] „Naujienos“ 1946, Nr. 283.
[24] Gestapo (vok.) akronimas iš Ge(heime) Sta(ats)po(lizei) – slaptoji policija, vadinamoji „politinė policija“.
[25] SD (vok.) Sicherheitsdienst – Vokietijos valstybės saugumo tarnyba, žvalgybos organizacija, atskaitinga Himleriui ir gestapo pareigūnams.
[26] SS (vok.) Schutzstaffel – apsaugos rinktinė, svarbiausioji sukarinta organizacija, tiesiogiai pavaldi Adolfui Hitleriui ir nacių partijos vadovybei.
[27] Vokiečių saugumo policijos ir saugumo tarnybos (SD) vado institucija Lietuvos generalinėje srityje 1941–1944 metais. – Karo archyvas, XXI t., Vilnius, 2006. – 274 p.
Memorandumas[1] vokiečių generaliniam komisarui Kaune
Ponui Generaliniam komisarui Kaune
Sovietų S-gos kariuomenei okupavus Lietuvos valstybės teritoriją, 1940 m. pabaigoje tarp Vokietijos valstybės ir Sovietų S-gos vyriausybių buvo sudaryta lietuvių ir vokiečių tautybės gyventojų repatriacijos sutartis. Ši sutartis buvo įvykdyta 1941 m. kovo-gegužės mėnesiais. Pagal šią sutartį iš Vokietijos į Lietuvą atvyko 20 000 asmenų ir iš Lietuvos Vokietiją išvyko apie 30 000 asmenų. Dėl Sovietų S-goje įvesto bolševikinio rėžimo ir prasidėjusio Lietuvoje teroro išvykusių į Vokietiją asmenų žymią dalį sudarė lietuvių tautybės asmenys, kurie, gelbėdamiesi nuo bolševikinio persekiojimo, ieškojo prieglaudos Vokietijoje.
Keičiantis repatriantais, dalį jų kilnojamo turto susitarimu buvo leista išsivežti, kita kilnojamo turto dalis ir visas nekilnojamasis turtas perėjo valstybės nuosavybėn ir su mažomis išimtimis buvo paskirstytas atkeltiems į Lietuvą iš Vokietijos repatriantams, kurie jau šiandieną įsikūrė tuose ūkiuose ir susitvarkė taip, kad gali atlikti jiems dedamas prievoles. Tačiau neseniai jų ramus gyvenimas buvo sukrėstas Vokiečių administracijos Lietuvoje sumanymu, grąžinti į Lietuvą 1941 m. išvykusius iš Lietuvos vokiečių tautybės repatriantus ir atiduoti jiems ūkius, iškeliant iš jų dabartinius savininkus. Iškėlimas Lietuvos repatriantų iš jų turimų ūkių buvo pradėtas vykdyti šių metų rugsėjo mėn.
Tik pradėjus vykdyti tą sumanymą, paaiškėjo, kad jis liečia ne tik buvusius repatriantų ūkius, bet apima daug platesnę ūkių kategoriją. Kaip vykdantieji iškėlimą vokiečių organai yra pranešę, iškeliantiems ūkiams iškėlimo pagrindu laikomas protokolas, surašytas generalinio komisaro Kaune. Pagal tą protokolą, grąžinamiems Lietuvą vokiečių tautybės repatriantams žeme aprūpinti, be jų prieš repatriaciją turėtų ūkių, imami dar šie ūkiai: 1. lenkų, kurie priklausė aktyviam lenkų elementui; 2. ūkiai rusų ir 3. žydų ūkiai. Teisę spręsti, kas yra lenkas, pasilieka sau teisę vokiečių administracija.
Atkeliamiems į Lietuvą vokiečių tautybės asmenims įkurdinti prie generalinio komisariato Kaune sudarytas Ansiedlungsstab [2] su pagalbinėmis įstaigomis vietose, o iškeliamų lietuvių įkurdinimu pavesta rūpintis vietos įstaigoms. Iškeliami iš ūkių lietuviai, kurie prieš repatriaciją turėjo savo ūkius, gali būti aprūpinami žeme iš buvusių vokiečių ūkių, jei visi tie ūkiai nebus reikalingi vokiečių įkurdinimo reikalams. Tam, kad apgyvendintų tuose ūkiuose lietuvius, reikia iškelti iš jų ligšioliniai valdytojai, o iškėlus tuos valdytojus, ūkiai paimami įkurtos Lietuvos nacionalizuotiems ūkiams valdyti bendrovės (Landwirtschaftungs G.m.b.H.) žinion.
Atkeliamieji į tuos ūkius lietuviai verčiami sudaryti su šia bendrove nuomos sutartį. Iškeliami iš ūkių lenkai, kurie tinka darbui, numatyta išvežti į Vokietiją, rusai taip pat paskirta išvežti iš Lietuvos. Iškeliamiems iš ūkių asmenims leidžiama pasiimti: lietuviams: namų apyvokos daiktai, 15 kg. maisto kiekvienam iškeliamam asmeniui, 1 karvę, 1 kiaulę, ir 5 vištas; lenkams ir rusams leidžiama pasiimti tos pačios normos tik be karvės; kai kuriems šių kategorijų žmonėms nustatytos dar žemesnės normos. Vadinasi repatriantai negali pasiimti net to turto, kurį jie yra atsivežę 1941 m. iš savo ūkių Suvalkijoje ir Klaipėdos krašte.
Iškeliamų iš ūkių lenkų ir rusų likimas dar neaiškesnis: visi tinkami darbui žmonės išskiriami ir paimami darbams, maži vaikai, ligoniai ir seneliai laikomi stovykloje. Vėlesniu Generalinio komisaro Kaune parėdymu, lietuviai negali būti apgyvendinti tose vietose, kur bus apgyvendinami vokiečiai: jie gali būti apgyvendinami į rytus nuo šių vietų. Tai yra ūkininkų iškraustymo ir vokiečių apgyvendinimo formali pusė, kiek ji yra paaiškėjusi iš vokiečių administracijos pasisakymų.
Kitaip atrodo faktiškoji to reikalo pusė. Pirmieji vokiečiai buvo atvežti iš Vokietijos į Šakių, Vilkaviškio, Raseinių ir Tauragės apskritis apie rugsėjo mėnesio vidurį. Tuo pat laiku pradėta kelti iš numatytų ūkių jų tikrieji savininkai. Keliamoms su mažais vaikais ir ligoniais šeimoms atšalusiame ir lietingame ore, pablogėjusiais keliais tenka keliauti kelias dienas; tuo iškeliamųjų gyvybė statoma į pavojų.
Pats iškėlimas vykdomas ir naktimis. Atvykę pareigūnai duoda iškeliamiems trumpą laiką, kai kuriems 15–20 minučių pasiruošti kelionei. Suprantama, naktį užklupti netikėtai žmonės neišnaudoja nei to trumpo laiko ir išvežami iš ūkių pusnuogiai ir be maisto. Yra atsitikimų, kad kraustytojai neleidžia išvežamiems pasiimti net tų normų, kurios yra nustatytos ankščiau nurodytame protokole.
Po ilgos, varginančios kelionės žmonės atvežami į paskirtą jiems gyventi vietą. Jie čia saugomi lyg kokie nusikaltėliai. Jiems duodami butai yra netinkami žmonėms gyventi. Pavyzdžiui, iš Alytaus apskrities išvežamieji žmonės buvo apie tris savaites laikomi Alytaus aerodrome be tinkamos pastogės. Čia buvo atrinkti visi darbingi vyrai ir moterys ir pasiųsti į Kybartus darbams, o likusieji 210 asmenų pervežti į Radviliškio durpyno barakus. Barakai pastatyti iš lentų ir visai nepritaikyti gyventi žiemą. Kiekvienam žmogui paskirta barakuose po 1,2 kv. m ploto. Tokiu būdu iškeltieji iš savo ūkių žmonės laikomi net blogesnėmis sąlygomis, kaip rusų belaisviai ir nežino, koks likimas laukia rytoj.
Pati iškėlimą vykdyti vokiečių administracija verčia vietos įstaigas: apskričių viršininkus, policiją ir net savisaugos dalinius. Yra atsitikimų, kad policija atsisakė vokiečių administracijos įsakymus vykdyti, laikydama, kad ištrėmimas vykdomas be teisminio pagrindo. Policijai grasoma didelėmis bausmėmis. Šitokiais metodais tik demoralizuojamos vietos įstaigos. Čia suminėtieji faktai, tai tik kelios nuotrupos ūkininkų kėlimo istorijos. Tokių faktų būtų galima ir daugiau pririnkti.
Šiandien lietuvių tauta yra pastatyta į tokias sąlygas, kuriose ji neturi jokios oficialios institucijos, jokios visuomeninės organizacijos, kuri galėtų pareikšti jos nusistatymą opiais ir svarbiais lietuvių tautai klausimais. Dėl to mes, žemiau pasirašiusieji, esame priversti pasisakyti šiuo skaudamu klausimu. Esame visiškai įsitikinę, kad mūsų nuomonė šiuo klausimu pilnai atitinka ir plačiosios lietuviškosios visuomenės nusistatymą.
1. Vokiečių grąžinimą į Lietuvą, mes laikome Lietuvos kolonizacijos pradžia vokiečiais. Kad tai nėra tuščias mūsų spėjimas, o gryna tikrovė, patvirtina patys oficialūs Vokietijos sluoksniai. Šiandien dažnai tai skaitome vokiečių spaudoje ir girdime atsakingų asmenų kalbose. Vokiečių žurnale „Deutsche Arbeit“, kuris skiriamas kolonizacijos reikalams Rytuose, SS Reichsfuhrer įdėjo tokią išvadą: „Mūsų uždavinys yra ne germanizuoti Rytus senąja prasme, t. y. čia gyvenantiems žmonėms primesti vokiečių kalbą ir vokiškus įstatymus, bet rūpintis, kad Rytuose gyventų tik žmonės, kurie yra tikrai germaniško kraujo. Gryno vokiško kraujo Rytuose nėra, vadinasi, jis turėtų būti perlietas iš Vokietijos.“ Kyla klausimas, koks likimas laukia vietos tautas? Į tą klausimą SS oficialusis organas „Das Schvarze Korps“ savo š.m. 34 nr. straipsny „Germanizuoti?“ duoda aiškų atsakymą. Ten rašoma: „Modernaus laiko skaičių sąvokoje tokios tautos tėra tik atskiri lašai ant karšto akmens. Jos yra tik išsivystymo daigai, bet ne vaisiai.“ [3]
Vadinasi, Rytuose gyvenančios tautos geriausiu atveju turės būti išstumtos iš savo gyvenamų vietų dar toliau rytus. Valstybės sekretorius Backe savo kalboje š. m. liepos 19 d. vienoje Dunojaus aukštupio demonstracijų, pareiškė: „Šiandien mes esame atsidūrę posūkyje. Mūsų kariuomenės vienkartinių pastangų dėka erdvės siaurumo tėvynėje klausimas yra išspręstas. Tuo pačiu ir vokiečių ūkininkija atsidūrė prieš didelius uždavinius: naująsias sritis apgyvendinti ir laimėti vokiškumui… Šiandien Rytuose turimoji sritis nedelsiant reikalauja, kad ji būtų paversta vokiška ir kad vokiečių ūkininkija į naują sritį įlietų naujo kraujo.“ [4]
Galėtume surašyti visą eilę vokiečių oficialių asmenų aiškių ir nedviprasmiškų pasisakymų šiuo klausimu, bet mums atrodo, kad pilnai pakaks tų kelių citatų. Iš to fakto, kad vokiečiams duodami dažnai ne jų anksčiau prieš repatriaciją turėti ūkiai, kad tose vietose, kur įkurdinami vokiečiai, lietuvius įkurti draudžiama, kad tarp grąžinamų vokiečių repatriantų ūkininkų yra ir tokių, kurie nesupranta nė vieno lietuviško žodžio, kad tokių vokiečių kasdien atsiranda Lietuvos miestuose, kur jiems vienu ar kitu titulu duoda valdyti Lietuvos valstybines ar bolševikų nacionalizuotas privačias įmones, kurios iki šiol buvo valdomos lietuvių, galima spręsti, kad čia turime reikalo ne su paprastu vokiečių repatriantų grąžinimu, apie kurį kalba atitinkami vokiečių administracijos Lietuvoje asmenys, bet su kolonizacija, apie kurią kalba valstybės sekretorius Backe ir aukščiau cituotasis „Das Schvvarze Korps“ straipsnis: „Reichas šimtus tūkstančių vokiečių ūkininkų iš neplaningai išmėtytų ir pavojingų sričių parsikvietė pas save, juos sutvarkė ir dabar planingai paskirsto i Rytus.“
Kai dėl 1940 m. ir 1941 m. Lietuvoj e susidariusių politinių sąlygų (…) pasidarė nebesaugu, Vokietija, norėdama apsaugoti savo tautiečius nuo grasinančio pavojaus, buvo priversta juos iš pavojingų vietų perkelti į Vokietiją: kartu su vokiečiais išvyko ir nemažas skaičius lietuvių, kuriems grėsė bolševizmo pavojus. Šiandien tas pavojus jau yra išnykęs, bolševikai vokiečių ir jų sąjungininkų kariuomenių yra nustumti kelis šimtus kilometrų į Rytus, todėl suprantama, kad visi išvykusieji iš Lietuvos repatriantai, tiek vokiečių tautybės asmenys, tiek ir lietuviai, dabar nori grįžti Lietuvą, į savo anksčiau gyventas vietas. Tačiau šiandien matome kitonišką vaizdą: vokiečių tautybės repatriantai keliami į Lietuvą, o Suvalkijos ir Klaipėdos krašto ūkininkai stumiami dar toliau Rytus.
Čia dar tenka paminėti, kad tiems lietuviams (gryno kilimo), kurie bolševikų terorizuojami pabėgo į Vokietiją, ne tik kad negrąžinamos nuosavybės Lietuvoje, bet dar visiškai draudžiama grįžti savo tėvynę.
Lietuvių tauta yra giliai sujaudinta aukščiau minėtų Lietuvos kolonizacijos reiškinių ir visur pradeda jausti vokiečių administracijos veiksme nesuderinamumą su pagrindiniu lietuvių tautos siekimu – atstatyti Lietuvos nepriklausomybę, kuriai jokios aukos lietuviui nėra didelės, ir išlaikyti savo žemę, už kurią jis yra amžiais kovojęs.
2. Reikia pastebėti, dar vieną reiškinį. Suprantamas dalykas, kad Lietuvoje kolonizacija vykdoma vokiečių valdžios planais. Tačiau vokiečių administracija Lietuvoje visomis priemonėmis stengėsi sudaryti įspūdį, pas tuos kolonizacijos paliestus piliečius, kad kolonizacija vykdoma Lietuvos valstybės iniciatyva. Ūkininkų kėlime verčiami dalyvauti apskričių viršininkai, žemės tvarkytojai, policija ir net lietuvių savisaugos [daliniai], – visa tai daroma, naudojant grasinimus ir prievartą. Suprantama, kad verčiamų dalyvauti tame darbe lietuvių valdininkų padėtis darosi morališkai nepakenčiama.
Lietuvių tauta su dideliu susijaudinimu klausosi žinių apie masinius lietuvių ir lenkų iškėlimus iš jų ūkių ir namų. Lietuvių tauta negali pritarti tokioms priemonėms, kaip ji nepritaria priemonėms taikomoms Lietuvos žydams.
3. Lietuva jau nuo žilos senovės yra žemės ūkio kraštas. Apie 80 % visų Lietuvos gyventojų verčiasi žemės ūkiu. Net ir miestų gyventojai stengiasi įsigyti mažesnį ar didesnį žemės sklypą, kurį jie rūpestingai dirba ir tvarko. Lietuvis yra organiškai susigyvenęs su sava žeme ir ją pamilęs. Atplėšimas nuo žemės yra jo moralinė mirtis. Žinodami tai net bolševikai okupacijos metu nepasikėsino paimti visą ūkininkų žemę, nors žemės naudojimo sukolektyvinimas buvo vienas jų pagrindinių uždavinių. Tiesa, visą žemę bolševikai nacionalizavo, bet vis dėlto paimti jos nesikėsino. Ji buvo palikta nemokamam amžinam naudojimui (iš deklaracijos paskelbiant žemę visos tautos nuosavybe).
Šiandien matome kitą vaizdą. ūkininkų žemės imama ir atiduodama atkeltiems iš Vokietijos repatriantams be jokio teisėto pagrindo. Vokiečių administracija kalba apie aukščiau minėtą protokolą ir kitokias instrukcijas, kaip teisinį pagrindą, bet nei protokolai, nei instrukcijos niekur nepaskelbti ir niekam nežinomi. O jei ir būtų paskelbti, mums atrodo, kad jie vis tiek negalėtų sudaryti teisėto pagrindo tokiai skaudžiai operacijai, kokia dabar daroma.
Jau greitu laiku sueis pusantrų metų, kai okupacinė vokiečių valdžia tvarko Lietuvos ūkinį gyvenimą, tačiau reikia pasakyti, kad per visą tą laiką ji nepadarė nieko tokio, kas nuramintų lietuvį ūkininką ir sudarytų, jam bent elementarias darbo sąlygas. Priešingai, ji palaiko bolševikų per nacionalizaciją sudarytą chaosą, tuo pastatydama Lietuvos ūkininką į tokias sąlygas, kuriomis jis nežino, kas jo laukia rytoj.
Atitinkamų Lietuvos institucijų (deja, buvusių) ne kartą buvo nurodyta vokiečių administracijoj neigiami reiškiniai į Lietuvos ūkininkų gyvenimą, prašant juos pašalinti, bet iš jos pusės tinkamo dėmesio nesulaukta. Dėl to Lietuvos ūkis sparčiu tempu krinta, jo produkcija mažėja, gyvas ir negyvas inventorius nyksta. Prie ūkio krikimo prisideda vokiečių pradėtoji kolonizacija. Kolonizacijos banga palietė visą Lietuvos teritoriją ir daugelį Lietuvos ūkininkų.
Ir likusieji kolonizacijos nepaliesti ūkininkai nėra tikri, kad rytoj jų neištiks kaimynų likimas. Suprantama, kad tokiomis sąlygomis negali būti nė kalbos ne tik apie ūkio produkcijos kėlimą, bet ir išlaikymą tokiame lygyje, kokiame jis yra šiandien. Dėl ūkio irimo nukenčia ne tik viso krašto interesai, bet tai atsiliepia ir į vokiečių kariuomenės aprūpinimą, prie kurio savo stambiu įnašu prisideda ir Lietuvos ūkis.
Šių minčių vedami prašome:
1. Sustabdyti Lietuvos žemių kolonizaciją.
2. Grąžinti iškeltiems ūkininkams jų ūkius, neatsižvelgiant į jų tautybę.
(Nuorašai nusiųsti p. p. General[iniams] Tarėjams.)
Pasirašo:
Dr. K. Grinius
buv. Lietuvos Resp[ublikos] Prezidentas pas.
Kun. M. Krupavičius
buv. Lietuvos Žemės ūkio Ministeris
Prof. J. Aleksa
buv. Lietuvos Žemės ūkio Ministeris
Šaltiniai:
[1] Memorandumas buvo išsiųstas paštu 1942 m. lapkričio 9 d., o Generalinio komisaro įstaigoje gautas ir užregistruotas lapkričio 14 d. Ši pastaroji data traktuojama kaip memorandumo įteikimo data. Memorandumo tekstas paimtas iš leidinio Jungtinėse Amerikos Valstijose išleisto leidinio „Prelato Mykolo Krupavičiaus šimtmečiui nuo gimimo paminėti“, 1985, 105–115 p.
[2] Įkurdinimo štabas (vok.) – V.V.
[3] „Naujoji Lietuva“, 1942 m. rugsėjo 10 d.
[4] „Į Laisvę“, 1942 m. liepos 20 d.