Lietuvoje įsisiūbuoja Prezidento rinkimų kampanija ir vėl girdime tradicinius pasvarstymus apie svarbią valstybės vadovės (-o) funkciją – užsienio politiką. Jei apie tai valandų valandas politkorektiškai kalbėsime nutaisę protingus veidus, kaip kokiame nors TV forume, tai, anot vienos rimtos kandidatės į šį postą, malsime š… Savarankiškos užsienio politikos mes neturėjome ir neturėsime, nes esame ne to kalibro valstybė, galinti ką nors lemti tarptautinėje arenoje. Ir, manau, dėl to visai nereikėtų išgyventi. Turbūt vienintelis ryškus mūsų įtakos išorei tarptautinis pripažinimas buvo 2004 metais, kai V.Adamkus, A.Kwasniewskis, J.Solana ir L.Kučma dalyvavo derybose Kijeve. Visa kita – tik rutininė individuali diplomatija bei dalyvavimas kolektyvinėse iniciatyvose, kurios turėtų atspindėti mūsų vidaus interesus.
Pažvelgę į veidrodį, matome gūdžios provincijos vaizdelį – politinio triukšmo lyg ir daug, bet visi mėšlinais batais klampoja po savo dvokiantį tvartuką ir niekam neįdomu, kas vyksta už tvoros. O juk Europa, kurios dalimi esame, stovi ant esminio lūžio slenksčio, o rimtų klausimų nekelia nei žiniasklaida, nei politikai, nei vadinamieji politikos mokslininkai – dėl skirtingų priežasčių. Virš ES tvenkiasi realios egzistencinės krizės debesys, o Lietuva neturi nei vieno žurnalisto Briuselyje, portalai tik retsykiais išstena kokią nors Brexit‘o naujienėlę.
Tuo tarpu Europoje baigiasi jos nekarūnuotosios karalienės ir tikrosios valdovės, jos statytojos, o pastaraisiais metais ir griovėjos – A. Merkel – era. Tai – politikė, kuri ES tvarkosi, kaip savo darže ir kuri savo veiksmais bei brutaliu realybės neigimu privertė britus apsispręsti palikti ES, įvairiose šalyse pagimdė vis didėjančią euroskeptikų armiją ir išklibino ES pamatus. Tai moteris, kuri galingiausią Europos ekonomiką jėga pasodino ant rusų dujų vamzdžių adatos. Tai G. Schröderis su sijonu. Likus keliems metams iki jos eros pabaigos, be nekontroliuojamos migracijos, A. Merkel, visiškai nustekenusi savo šalies ginkluotąsias pajėgas, vysto dar vieną itin pavojingą – Europos kariuomenės iniciatyvą. Svarbi aplinkybė – šią idėją aktyviai remia V. Putinas… Kurgi ne! Akivaizdu, kad tokie A. Merkel veiksmai kelia pavojų ir mūsų saugumui, ir apskritai kelia chaosą visoje ES, tačiau reikia turėti galvoje, kad po kelerių metų ir pati Vokietija bus kitokia. Leipcigo universiteto naujausio tyrimo duomenimis, dėl imigrantų antplūdžio 54% vokiečių jaučiasi svetimi savo šalyje, todėl visiškai akivaizdu, kad į šalies politikos areną ateis naujos jėgos.
Tuo tarpu Europos valdovės saulėlydyje lyderystės iniciatyvą bando perimti Prancūzijos prezidentas E. Macronas, nusišnekantis, kad „nacionalizmas yra patriotizmo išdavystė“. Naujasis Paryžiaus Napoleonas taip pat ragina kurti Europos kariuomenę, kuri esą padėtų apsiginti nuo Kinijos, Rusijos ir JAV. Ta proga D. Trumpas tiesmukai išdrožė teisybę apie prancūzų gebėjimus priešintis: „They were learning German in Paris before US came along“. Maža to, prieš keletą dienų Prancūzijos finansų ministras Bruno Le Maire‘as svaičiojo, kad Europa turi tapti imperija, kuri varžytųsi su JAV. Tuo tarpu naujausios apklausos rodo, kad Marine Le Pen partija RN (buvęs Nacionalinis frontas) populiarumu jau aplenkė E. Macrono „En Marche!“, kuri nusirito į istorines populiarumo žemumas. Taigi, pokyčiai atslenka ir į Prancūziją, kuri gali tapti kita ES milžino moline koja.
Mažiau kaip po mėnesio turėtų būti pasirašyta Pasaulinė saugios, tvarkingos ir reguliarios migracijos sutartis. Iš esmės tai yra JTO dokumentas, kuriuo siekiama įteisinti pasaulinį masinės migracijos chaosą. Prezidentas D. Tumpas atmetė šį dokumentą, kuriuo siekiama panaikinti sienas – „kai atvykti gali bet kas“. Baltieji rūmai vėliau išplatino pranešimą, kad šis planas tiesiog nesuderinamas su JAV suverenitetu. Prie JAV prisijungė Austrija, Lenkija, Čekija, Kroatija, prieš kelias dienas – ir Bulgarija, kuri taip pat nepasirašys šio dokumento. Tų šalių bus ir daugiau. Tuo metu, kai meinstryminė Europos žiniasklaida ir mūsų copy-paste‘intojai toliau kala Italiją ir įvairius „populistus“, Kroatija savo pasienyje kaunasi už visą Europą ir bando sulaikyti nelegalių migrantų armijas, jai niekas nesirengia padėti, o G. Soroso kurstomi ir finansuojami visuomenininkai dėl to kelia triukšmą. Ar mums tas JTO dokumentas nesvarbus? Ei, Prezidente, užsienio reikalų ministre, vadinamieji politologai ir influenceriai?
Taigi, situacija Europoje labai rimta, klausimų daugiau nei atsakymų, o pas mus – praktiškai kapų tyla. Nors, ne visai… Turėjau laiko ir palyginau, kaip neseniai vykusius JAV Kongreso rinkimus nušvietė CNN ir mūsų nacionalinis iš visų mokesčių mokėtojų pinigų išlaikomas transliuotojas. Kaip žinia, CNN yra seniai pamynusi objektyvios žurnalistikos standartus, net neslepia savo zoologinės neapykantos prezidentui, o buvęs CNN veidas Larry Kingas neseniai pareiškęs, kad CNN jau seniai neberodo naujienų, o tik kariauja su D. Trumpu. Taigi, CNN, palyginti su LRT, atrodė pakankamai nuosaiki. LRT berniukai ir mergaitės iš TV suflerių skaitė tokius tendencingus tekstus, kad net buvo nejauku, o dienos propagandinį užtaisą vainikavo prityrusios naujienų žurnalistės frazė, kad „dabar Trumpas jau negalės taip atvirai bičiuliautis su Putinu“.
Taigi, apie užsienio politiką. Europos valdovo sostas tuoj liks tuščias, o užimti jo nėra kam. Greitai Vokietija ir Prancūzija bus kitokios, vadinasi, milžiniškos permainos laukia ir ES. Atėjo lūžio taškas, kai Lietuvai vėl reikia rimtai rinktis. Vieni neišgyventume, būtume pasmerkti, todėl narystė ES ir NATO – nekvestionuojami dalykai, tačiau ES jau dabar ne tokia, į kokią stojome, o ateitis apskritai sunkiai prognozuojama. Taigi, už kokią ES reikėtų rimtai pakovoti, su kuo mes, prie ko šliesimės? O svarbiausia – kokios savo valstybės ir ateities norim? Būti prancūziško tipo antiamerikietiškos euroimperijos pakraščio provincija, kurią bet kada gali parduoti Rusijai? Beveide, imigrantų gausiai apgyvendintos federalistinės ES teritorija? O gal šliejamės prie Lenkijos, Čekijos, Vengrijos, Kroatijos ir bandom išlaikyti bent dalį suvereniteto, nacionalinę valstybę, savo tautinį tapatumą? O gal kas nors pasiūlys ir kitokį išmintingą sprendimą…
Apie visa tai reikia garsiai, viešai, atvirai ir civilizuotai diskutuoti – aiškiai kalbėti ir girdėti oponentus, o svarbiausia – mesti šalin tą prakeiktą politkorektiškumą ir neneigti tikrovės, nes mums vėl reikia nacionalinio konsensuso. Prezidento rinkimai – gera proga tokiai diskusijai, tačiau panašu, kad vėl bus dešimtys bla-bla-bla TV forumų. O priežastis – aiški. Iš komercinės žiniasklaidos jau seniai nieko nebesitikiu, o, pavyzdžiui, iš visų mokesčių mokėtojų pinigų išlaikomas nacionalinis transliuotojas? Jokia čia paslaptis, kad LRT laikyseną lemia Prezidentės planai, o Konarskio g. vėtrungės puikiai jaučią vėjo kryptį. D. Grybauskaitė siekia aukšto ES posto, o į jį skiria tik Berlynas ir Paryžius. Ji turi įrodyti savo lojalumą ir pademonstruoti „tvarką“ savo šalyje, todėl bent tol, kol ji bus poste, girdėsime vien vokiškas bei prancūziškas melodijas, su skambiais antitrumpiškais akordais ir mušamųjų partijomis, nukreiptomis prieš „populistus“, nacionalistus“, kitaminčius bei nesisteminius kandidatus į prezidentus, kurie galvoja kitaip.
Situacija Lietuvoje man primena skęstantį „Titaniką“ – laivas jau pakrypęs, o orkestrui liepta groti smagią melodiją, kad laive nekiltų panika…