Veidaknygė
Štai Amerikos lietuviams ir „Draugui“ viskas aišku buvo iš karto – 1940 m. birželio 15 d. Jie taip ir parašė pirmajame puslapyje. Ne taip, kaip Lietuvos laikraščiai, cenzūros ir 300 tūkstančių sugarmėjusių raudonarmiečių suvaržyti.
Visa užsienio lietuvių spauda – nuo socialistų „Naujienų“, tautininkų „Dirvos“, katalikų „Draugo“, „Darbininko“ ir kitų „Keleivio“, „Vienybės“, etc. – vienareikšmiškai vertino Sovietų okupaciją (neskaitant Maskvos išlaikytinių „Laisvės“ ir „Vilnies“).
O štai kai kuriems Lietuvos istorikams neaišku, iki šiol kas tą dieną atsitiko. Jie skaičiuoja balsus, ar buvo rinkėjų „kvorumas“ išrinkti „liaudies seimą“, ar jis legitimus. Jie nemato svetimos kariuomenės, nemato GPU siautėjimo, kai per vieną naktį rinkimų išvakarėse dingsta per 2000 žymiausių visuomenės veikėjų (naktį iš liepos 11-osios į liepos 12-osios). Jie nemato, kad kiekvienam balsuotojui okupantas į pasą dėjo atspaudą, kad paskui visus „be antspaudo“ GPU galėtų susirinkti. Užtat randa, kad balsavo 85 proc. (Truska), vadinasi, „viskas čia buvo gerai“, Paleckio vyriausybė atstovavo „liaudies valiai“…
Kaip tik tai Rusija dabar ir nori mums įrodyti: jokios okupacijos nebuvo, priėmėm, „investavom“ 72 mrld., „pakėlėm gerbūvį“, „išmokslinom atsilikusius kaimiečius“. Na, jums nepatiko, nedėkingieji, susigalvojot išeiti. Išėjot, „pasivaikščiojot“ („poguliali“, kaip sakė kino režisierius N.S.Michalkovas), gal vėl panorėsit „sugrįžti“. „Priimsim“…
Tokia logika. O pripažinus okupacijos faktą, šita logika vadovautis jau nebūtų galima. Todėl mums iki šiol kabina „fašistų“ ir „žydšaudžių“ etiketes. Nors tikrieji kolaborantai su naciais buvo būtent bolševikai.
Britų istorikas Rogeris Moorhouse’as knygoje „Velniška sąjunga. Molotovo-Ribentropo paktas 1939–1941“ rašo: „Hitleris ir Stalinas – du liūdniausiai pagarsėję XX a. Europos diktatoriai – susivienijo bendram reikalui. Jųdviejų režimai, kurių vėlesnė konfrontacija tapo lemiamu Antrojo pasaulinio karo Europoje susidūrimu, dvidešimt du mėnesius, beveik trečdalį laiko, kiek truko konfliktas, dirbo ranka rankon.
Hitleriui, pasukusiam į Vakarus ir įsiveržusiam iš pradžių į Skandinaviją, paskui – į Beniliukso šalis ir Prancūziją, Stalinas siuntė sveikinimus. Užkulisiuose naciai ir sovietai prekiavo paslaptimis, projektais, technologijomis ir žaliavomis palaikydami vieni kitų karo mašiną. Stalinas ketino išnaudoti nacių puolimą savo tikslams, paspartinti Vakarų žlugimą ir ilgai lauktą kapitalistinio pasaulio griūtį.“