delfi.lt
Vilniuje gyvenantis Didžiosios Britanijos pilietis Mark Adam Harold, su Lietuvos liberalų sąrašu išrinktas į Vilniaus miesto savivaldybę ir kontroversiškų iniciatyvų dėka vis atkreipiantis į save visuomenės dėmesį, 2019 m. sausio 1-ąją – Vėliavos dieną – savo tinklapyje paskelbė dar vieną savo pasvarstymą apie Kazį Škirpą. Autorius mano, kad šia tema žino „viską“, tad savo rašinį taip ir pavadino: „Viskas apie Kazio Škirpos alėją“.
Svetimoje šalyje užaugęs ir išsilavinęs, Lietuvos istorijos nei pergyvenęs, nei giliau studijavęs žmogus „visko“ apie tos šalies istoriją žinoti negali. Ypač – tokiais sudėtingais klausimais, kuriais nesutaria profesionaliai dirbantys istorijos tyrinėtojai, skirtingai traktuojantys ir interpretuojantys kartais net tuos pačius istorijos faktus. Juo labiau asmenims, niekaip nesusijusiems su Lietuvos istorija ir jos atminties paveldu, vargu ar dera pamokslauti ir „teisėjauti“ juos svetingai priėmusiosios šalies žmonėms, ką ir kaip jie turi gerbti bei atminti. Ponas Haroldas tokio „teisėjo“ vaidmens, deja, imasi. Jo veiklą Vilniaus miesto taryboje, greičiausia, maža kas pastebėtų, jeigu ne jo iniciatyva panaikinti pulkininko ir diplomato Kazio Škirpos alėjos pavadinimą. Nuo pat savo kadencijos Vilniaus m. taryboje pradžios šią savo „misiją“ jis vykdo su dideliu atkaklumu ir maratonininko ištverme. Tai patraukia visuomenės dėmesį ir ponas Haroldas tampa pastebimas.
Dar 2016 m. tuo klausimu teko dalyvauti su juo viešuose debatuose Vilniaus rotušėje, atsakyti į kontroversijas keliančius klausimus, paskelbti ne vieną straipsnį spaudoje, parodantį, kad „Škirpos klausimas“ nėra nei toks banalus, nei vienareikšmiškas, kaip jį bando pristatinėti svečias iš Didžiosios Britanijos.
Tačiau jam nepritariančių balsų M. A. Haroldas negirdi, pristatomus jam neparankius argumentus – ignoruoja, jo nuomonei prieštaraujančių istorikų darbus nutyli. Jis kolekcionuoja tik tas nuomones, kurios palaiko jo tezę, jas nuolat kartoja ir eksponuoja. Tarsi kitokia perspektyva į jam rūpimą klausimą neegzistuotų. Bet taip nėra.
Galima būtų nekreipti dėmesio į vienpusiškus užsieniečio išvedžiojimus: na, žmogus, turi tokią nuomonę… Ar maža lietuvių, neįsigilinusių į temą, nežinančių sudėtingo istorijos tarpsnio detalių, tinkamai nesusipažinusių su istorinėmis aplinkybėmis, vis tiek komentuoja iš konteksto ištrauktas detales ir reiškia nuomonę?
Tačiau A. M. Haroldo atvejis kitas. Jis – Vilniaus miesto tarybos narys. Su atitinkamais įgaliojimais, sprendimų inicijavimo teise bei poveikio kitiems tarybos nariams galimybėmis.
Todėl į jo sausio 1 d. paskelbtus teiginius, tariamai „pagrindžiančius“ jo raginimą Vilniaus miesto pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisijai „pateikti projektą Tarybai, pervadinti tą gatvę (išskirta – V.V.) Vėliavos vardu iki vasario 16 d.“, ir tokiu būdu „gerinti miesto įvaizdį, gerbti miestiečių atmintį, sąžiningai ginti Basanavičiaus demokratinę viziją“, atskysiu papunkčiui – į kiekvieną iš jų, – kad Vilniaus tarybos nariams būtų aišku, ko tie teiginiai iš tiesų verti.
Straipsnio tęsinį skaitykite Delfi.lt portale ČIA.