Ką galima pasakyti apie „tikrus istorikus“, kurie tvirtina, kad K. Škirpa 1919 m. sausio 1 d. iškėlė ne trispalvę, o greičiausiai „raudoną vėliavą“? Ir aiškina, kaip „netikriems istorikams“ reikia išmokti skaityti „šaltinius“.
Bet patys duodasi nuduriami stačiai „grybo kotu“. Kadangi apsišviečia, kad patys būtent su šaltiniais ir nėra susipažinę.
Jau anksčiau pateikiau 1918 ir 1919 m. spaudos iškarpų, aiškiai parodančių, kad Gedimino pilies bokšte buvo iškelta trispalvė, ne jokia raudona vėliava. O štai čia dar vienas vertas dėmesio šaltinis – „Lietuvos žinių“ 1937 m. liepos 9 d. straipsnis, K. Škirpą paskyrus Lietuvos atstovu prie Tautų Sąjungos.
Čia pasakyta dar daugiau: jau 1915 metais jis „organizavo lietuvių karių kuopą Omske, sudariusią vėliau užuomazgą atskiram D. L. K. Vytauto Sibiro lietuvių batalionui, kurio relikvijos, dvi K. Škirpos ranka padarytos vėliavos, dabar kabo mūsų Karo muziejuje.“
Įdomu ar tebekabo, Algirdai Markūnai?
Dar kartą įsiskaitykime į šito žmogaus biografiją. Ir palyginime ją su tų jaunuolių, kurie balsavo už K. Škirpos politinį eksterminavimą ir moralinį pažeminimą, „darbais Lietuvai“.
Kokiais žodžiais visą šitą politinio infantilumo, moralinio bailumo, socialinio neatsakingumo kokafoniją galima išreikšti?
– – – – – – – –
Lietuvos atstovas prie Tautų s-gos
Lietuvos vyriausybė, atsižvelgdama į svarbius reikalus, kurių mūsų kraštas turi Tautų Sąjungoje, įsteigė prie tos tarptautinio solidarumo ir taikos palaikymo institucijos nuolatinę savo atstovybę. Nuolatiniu Lietuvos delegatu prie Tautų Sąjungos su nepaprasto pasiuntinio ir įgalioto ministerio titulu paskirtas ats. gen. št. Pulk. Kazys Škirpa, ilgus metus buvęs karo atašė prie mūsų pasiuntinybės Vokietijoje.
Naujasis Lietuvos pasiuntinys yra 42 metų amžiaus ir yra kilęs iš susipratusių lietuvių ūkininkų šeimos, Namajūnų km., Saločių valsč., Biržų ap. Aukštesnį mokslą – realinę mokyklą baigė 1915 m. Mintaujoje. Aukštuosius mokslus ėjo komercijos institute Petrapilyje ir studijavo teisę mūsų universitete. Kaip karys baigė Peterhofo karo mokyklą, aukštuosius D. L. K. Vytauto Karininkų Kursus Lietuvoje, ėjo aukštuosius karo mokslus Šveicarijoje ir baigė karo akademiją Belgijoje.
Lietuvių visuomeniniame darbe jis dalyvauja nuo jaunystės dienų.
Paimtas 1916 m. į rusų kariuomenę ir tapęs rusų karininku, jis nuo lietuviško darbo nepasitraukė: tarnaudamas Sibire, nepaisydamas rusų karo drausimės varžtų, užmezgė artimus ryšius su lietuviais Omske ir Tomske, o, įvykus 1917 metų revoliucijai, sukūrė tautinę kultūrinę lietuvių draugiją Omske, padarė panašios d-jos užuomazgą Tomske ir buvo visų Sibiro lietuvių subūrimo į tautinę politinę sąjungą iniciatorius.
K. Škirpa įdėjo daug energijos ir į lietuvių karių, tarnavusių rusų kariuomenėje, organizavimą ir buvo didelis tautinės lietuvių kariuomenės sudarymo šalininkas. Tuo reikalu jis skatino mūsų atstovus rusų dūmoje ir atsakinguosius mūsų tautos veikėjus Petrapilyie susirūpinti dar 1915 metais. Jis organizavo lietuvių karių kuopą Omske, sudariusią vėliau užuomazgą atskiram D. L. K. Vytauto Sibiro lietuvių batalionui, kurio relikvijos, dvi K. Škirpos ranka padarytos vėliavos, dabar kabo mūsų Karo muziejuje.
Išvykęs iš Omsko, K. Škirpa kuri laiką dirbo lietuvių karių sąjungos centriniame komitete Petrapilyje, buvo jos specialus karo atstovas prie Ukrainos, tuomet paskelbusios nepriklausomybę, vyriausybės Kijeve. 1918 metų pradžioje suirus lietuvių karių s-gai ir jos vietoje susibūrus slaptam vyriausiajam lietuvių karių komitetui, K. Škirpa buvo jo narys ir toliau rūpinosi lietuvių kariuomenės sudarymu, pats stojęs į lietuvių pulką Vitebske.
Kai paaiškėjo, kad savo tautinės ginkluotos pajėgos sukurti Rusijoje nebegalima, jis, gavęs iš Tarybos slaptą įgaliojimą, 1918 metų vasario mėn. gale grižo į Lietuvą painformuoti Val. tarybos. Siūlė nedelsiant imtis sudaryti ginkluotą pajėgą Lietuvoje; be to, jis vėliau įteikė Tarybos prezidiumui tuo pat reikalu platesnį memorandumą raštu, kuris yra pirmas mūsų kariuomenės kūrimosi dokumentas.
Kai 1918 m. rudenį buvo faktiškai pradėta kurti mūsų kariuomenė, K. Škirpa išėjo iš tarnybos Val. Taryboje ir stojo į kariuomenę. Pradžioje jis dirbo Kr. ap. štabe ir parengė pirmą instrukcijos savanoriams šaukti projektą. Perkeltas gruodžio 24 d. į rikiuotę, jis organizavo pirmąją Vilniaus karo komendantūrą, eidamas komendanto pareigas, paskelbė Vilniuje pirmuosius viešus atsišaukimus savanoriams priimti ir su būreliu savanorių pats pirmą kartą iškėlė Lietuvos vėliavą istoriniame D. L. K. Gedimino pilies bokšte Vilniuje.
Buvo vadu Vilniaus bataliono, išaugusio į penktą pėstininkų D. L. K. Kęstučio pulką, kuriam K. Škirpa vadovavo 1,5 metų, aktyviai dalyvaudamas kovose fronte.
1920 m. rugsėjo mėn. pabaigoje buvo įėjęs į St. Seimą. Įsibrovus į Vilnių lenkams, K. Škirpa ėmė organizuoti naują savanorių sąjūdį ir sukūrė antrą pulką – pirmąjį savanorių pulką, vėliau pavadintą 13-tu pėstininkų pulku, ir jam vadovavo iki 1921 m. kovo mėnesio.
Pasibaigus ginkluotai kovai, K. Škirpa nuo 1921 m. iki 1925 m. jo aukštuosius karo mokslus. 1925 metų gale grįžęs iš Belgijos, kur baigė karo akademiją, K. Škirpa buvo užskaitytas gen. št. karininku ir buvo paskirtas Vyr. št. 2 sk. virš. 1926 metų bal.-birž. mėn. K. Škirpa ėjo Gen. št. v-bos virš. pareigas, o nuo birž. 22 d. buvo paskirtas Vyr. št. viršininku.
Išėjęs iš Vyr. št. virš. vietos, K. Škirpa ėjo ypat. reik. kar. prie Kr. ap. ministerio pareigas, o nuo 1928 m. vasario 16 d. jis buvo paskirtas į karo atašės prie mūsų pasiuntinybės Vokietijoje vietą.
Už pasižymėjimą kautynėse gen. št. pulk. Škirpa apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu V laipsnio su kardais, už nuopelnus – D. L. K. Vytauto III laipsnio ordinu. Be to, jis turi savanorių Lietuvos ir Latvijos nepriklausomybės medalius.
– – – – – – –
Nebent poezija tai perteiktų. Kaip tai padarė Vincas Mykolaitis-Putinas savo įspūdingu kūriniu „Vivos plango, mortuos voco“. Štai tik vienas jo posmas:
Jūs žengiate į sostus
Ir minate altorius.
Nuo jūs įsatymų sugriuvo
Ir nuodėmės ir doros.
Karūnos niekšų daliai,
O dulkėse karaliai,
Ir tribunoluos išdidžiai
Teisiuosius smerkia žmogžudžiai.
Ir sūnūs nebeverkia,
Kai mirti motiną pasmerkia.
Nereikalinga ir tuščia
Žmogaus paniekinta kančia.
Ir vakarop pasvirus saulė –
Vien piktas melas ir apgaulė.
Pakalnėj žiežirbos sumirgo,
Praskrido raitelis ant žirgo, –
Ir dalgis sutemoj sužvango. –
V i v o s p l a n g o !
