Tęsinys: pirmąją dalį skaitykite ČIA, antrąją – ČIA.
„Draugas“
Jonas Dainauskas tvirtina, kad birželio 25–27 dienomis VS Departamente buvo atsiradę „keli, nepažįstami jauni žmonės“, jo įsitikinimu, „tikrai ne VSD tarnautojai“, su „pranešimais“, kad esą Viliampolėje, Jonavos gatvėje, ir kažkur senamiestyje „vyksta“ „kokie tai žydų susibūrimai“, kad ten „girdėti šūviai“ ir kad ten veikia „neabejotinai komunistų vadovaujamos žydų gaujos“. Saugumas turįs padėti tas „žydų gaujas“ likviduoti. Tie „pranešimai“, pasak Dainausko, budinčio VSD valdininko buvo priimti, pareiškus, kad VSD kol kas neturįs tokiam uždaviniui žmonių. Bet tie „pranešimai“ būsią ištirti. Būta panašaus turinio ir telefoninių pranešimų.
Pora panašaus pobūdžio pranešimų, kaip pažymi Dainauskas, buvo gauta ir birželio 28 d. Tačiau jokiam VSD pareigūnui, buvusiam tada departamente, nebuvę duota jokio pavedimo vykti į tuose „pranešimuose“ nurodytas vietas, juo labiau – suiminėti žydus, nes tuo metu, Dainausko liudijimu, „VSD dar nebuvo pakankamai valdininkų“. Tuo metu į VSD patalpas sukilėlių pristatyti žmonės, kaltinti kokiu nors nusižengimu, užvedus jiems kvotą, būdavo perduodami į Kauno SD kalėjimą.
Lemtinga diena – liepos 2-oji
Dainauskas nurodo, kad birželio 29 ar 30 d. „vadovauti“ VSD atvyko („su kokiu tai rašteliu“) buvęs VSD Vilniaus Saugumo apygardos viršininkas, 1940 m. birželio 15 d. pasitraukęs į Vokietiją „ir ten Reicho Gestapo numatytas, karui prasidėjus, VSD „direktoriumi“.
Tai buvo Stasys Čenkus. Panašiai buvo „numatyti“ vadovauti Saugumui žmonės Latvijoje bei Estijoje. Apie tai rašo gen. Stahleckeris jau minėtame savo raporte (Niurnbergo bylos 37 tomo dok. 180-L).
Jau kitą dieną – liepos 1-ąją – S.Čenkus atleido iš pareigų J.Dainauską, Laikinosios Vyriausybės paskirtą aukščiausią VSD pareigūną, nesutikusį Lietuvos saugumo policijos velti į pogromus prieš žydus.
S.Čenkus yra „garsus“ tuo, kad 1941 m. birželio 14 d. – gerai savaitei likus iki įsiveržimo pradžios – Tilžės gestapininko Heinzo Graefes pavedimu, Kaziui Škirpai žodžiu perdavė nacių Vokietijos vyriausybės ultimatumą, nesudarinėti jokios Lietuvos vyriausybės nei iš Lietuvoje esančių, nei Reiche atsidūrusių lietuvių politinių pabėgėlių. Kazys Škirpa tai pavadino pikčiausia Gestapo intriga prieš Lietuvių aktyvistų frontą.
R. Schweiceris, J.Dainausko nuomone, tada buvo likęs Kaune, o gen. Stahleckeris, per Šiaulius, liepos 4 d. jau buvo Rygoje. SS pulkininkas K.Jaegeris, su savo Einsatzkommando 3 į Kauną atvyko liepos 2 d., kada Lietuvos žydų klausimo „sprendimą“, visų pirma Kaune, perėmė, Dainausko žodžiais, „buvęs bedarbis, SS leitenantas Joachim Hamann“.
Nuo tada prasideda pedantiški „buhalteriniai“ pranešimai apie žydų žudymą Kaune ir visoje Lietuvoje.
Nužudė 133.346 žmones
1981 m. Kindlerio leidykla Miunchene išleido dokumentų rinkinį „Uniformuoti žudikai“. Apie jį žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ (1981 Nr.11) rašė Vokietijoje gyvenantis žurnalistas Leonas Stepanauskas. Cituojamos dokumentų ištraukos patvirtina Dainausko teiginius.
„Paaiškėja, kad nuo įsiveržimo valandos, – rašo Stepanauskas, – (tiksliau nuo šio „policinio uždavinio“ perėmimo į savo rankas, tai yra 1941 m. liepos 2 d.) specialiai Lietuvai parengta mirties komanda vedė kažką panašaus į buhalterines knygas.“
Nors tos „mirties ataskaitos“ rašytos tuo metu, kai Gestapo raštininkai nesitikėjo tokios karo baigties, kokios susilaukė, akivaizdu, kad jie suprato vykdą nežmonišką nusikaltimą. Tai liudija veikų įslaptinimas, kurio buvo griebtasi. Tiksliai nurodoma, kad tos „buhalterijos“ dokumentų esama vos penkių egzempliorių (5 Ausfertigungen), visi sunumeruoti.
„Į mūsų rankas, – pasakoja toliau Stepanauskas, – pateko ketvirtasis (4. Ausfertigung). Tatai Saugumo tarnybos trečiosios operatyvinės grupės (komandos) vado SS-štandartenfiurerio Jėgerio „pilna ataskaita“ (Gesamtaufstellung) apie žmonių naikinimą Lietuvoje, išimties keliu „talkininkaujant“ ir keliose Latvijos vietovėse.“
Jau 1945 m. kovo 3 d. nacių Vokietijos ginkluotųjų pajėgų vadas feldmaršalas Wilhelmas Keitelis (1945 m. pavasarį pasirašęs besąlyginės kapituliacijos aktą, vėliau pakartas tarptautinio teismo sprendimu) davė įsakymą vokiečių kariuomenei „ir žygyje į Rusiją bendradarbiauti su veikiančiais Saugumo bei policijos daliniais.“
„Uniformuotų žudikų“ tome sutelkti dokumentai patvirtina, kad Duebeno, Bad Schmiedebergo, Pretzsch (prie Elbės) miestelių kareivinėse buvo rengiamos „veiksmo komandos“, įskaitant Lietuvą „tvarkiusią“ Einsatzkommando 3, ir aktyvus pasirengimo „darbas“ prasidėjo jau 1941 m. gegužės mėnesį. Pasak Stepanausko, rasti dokumentai liudija, kad šios tarnybos, be savo tiesioginio „darbo“, taip pat turėjo rinkti medžiagą ir apie okupuotų teritorijų gyventojų nuotaikas, ekonomiką…
Ką veikė „trečioji komanda“ iškart po įsiveržimo į Lietuvą, matyti iš Kaune surašytos Jaegerio ataskaitos: iki 1941 m. gruodžio 1 d. jo vadovaujami komandosai nužudė 133.346 žmones.
Geriausiai pavyko Estijoje
Kas, kaip, kada suplanavo, suorganizavo ir kokiomis priemonėmis pradėjo vykdyti žydų žudymą Lietuvoje, parodo SS gen. dr. F. Stahleckerio 1941 m. spalio 15 d. raportas savo šefui H.Himleriui, paskelbtas Niurnbergo bylos 37-me tome, dok. 180-L.
Tas raportas, kaip nurodo J.Dainauskas, apžvelgia įvykius Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Baltarusijoje nuo pirmosios karo dienos (1941 birželio 22) iki spalio 15-osios. Atkreiptinas dėmesys: ataskaitą teikia Vokietijos Gestapo aukštas pareigūnas, SS generolas, ilgametis nacionalsocialistų partijos narys, gavęs Fuererio įsakymą ir jam iškeltą „uždavinį“ tam tikrą vokiečių okupuotą teritoriją „apvalyti“ nuo žydų.
Stahleckeris nusiskundžia „vokiečių kariuomenės vadovybės nenuovokumu Fuererio norų ir planų tos teritorijos atžvilgiu“. Gestapo patikėtinių „įvedimas“ geriausiai pavykęs Estijoje. Ten viskas vykę taip, kaip buvo suplanuota Vokietijoje, dar rengiantis karui. Latvijoje, o ypač Lietuvoje, pažymi raporto autorius, Gestapas to padaryti „nesuspėjo ir dėl to būta chaoso“, „nes vietos žmonės užbėgo vokiečiams už akių (Lietuvoje susibūrė tūkstančiai partizanų, susidarė Laikinoji Lietuvos Vyriausybė, kuri paskelbė Lietuvos nepriklausomybės atstatymą ir įsakė buv. valdininkams grįžti į savo darbovietes, siekiant atstatyti Lietuvos Respublikos administracinę santvarką, įskaitant ir Valstybės Saugumo Departamento organizacijos atstatymą)“.
Subordinavo „pagalbos grupę“ ir saugumą
L.Stepanausko cituojamame K.Jaegerio 1941 m. gruodžio 1 d. raporte pažymima, kad „prieš trečiajai komandai perimant policinį uždavinį“ (iki VII.2), išimtinai ir vien tiktai „partizanų“ rankomis likviduota 4 tūkstančiai žmonių (VI lapas). Jaegeris patikslina:
„Mano nurodymu ir pagal mano įsakymą Lietuvos partizanai įvykdė šias egzekucijas:
1941 m. liepos 4 dieną Kaune, 7-ajame forte… – 463 (aukų skaičius).
–– „ –– liepos 6 –– “ –– – 2.514.“ (I lapas)
Kaip buvo organizuojami tokie „partizanai“, savo spalio 15 d. ataskaitoje paaiškina dr. Stahleckeris. Jis pažymi, kad „nors Lietuvoje ir susibūrė stiprios partizanų grupės“, bet dėl politinių sumetimų vokiečiai negalėjo jų panaudoti „kariniu atžvilgiu“. Iš tų partizanų grupių buvo sudaryta tik 300 žmonių „kovos parengties pagalbos grupė“ („einsatzfähiger Hilsftrupp“), kuriai „vadovauti buvo pavesta lietuvių žurnalistui Klimaičiui“.
Stahleckeris pažymi, kad „toji grupė tolimesniais veiksmais, ypač parengiant ir įvykdant didesnes likvidacines akcijas, ne tik Kaune, bet ir daugelyje kitų Lietuvos vietovių, būdama nuolatinėje Einsatz komandos priežiūroje, be jokių esminių sunkumų savo uždavinį atliko. O lietuvių Saugumas, pradėtas organizuoti Kaune, buvo subordinuotas EK 3 ir, nuolat kontroliuojant, įjungtas į (Gestapo) darbą. Panašiai buvo padaryta Vilniuje ir Šiauliuose, nors Vilniuje reikėjo padaryti didelę valymo akcija.“
Bus daugiau.