Kas būtų taip išpopuliarinęs K. Škirpą ir J. Noreiką-Generolą Vėtrą, jeigu ne pasikėlinimas į jų garbę ir atminimą?
Net tie, kurie niekada šių vyrų biografijomis nesidomėjo ir vargu ar kada būtų susidomėję, apie juos nemaža sužinojo. Nekalbant jau apie tai, kad tie išpuoliai paskatino labiau pasigilinti į jų darbus ir palikimą ne vien oponentus, bet ir šalininkus.
Šįsyk noriu atkreipti dėmesį į labai įdomius rezistencijos istorijos tyrimus vykdančio istoriko žygius, besidriekiančius „Vykinto keliais“. Jis užsiiminėja rezistencijos archeologija tiesiogine ir perkeltine prasme – atkasinėja miškuose ne tik partizanų mūšių su sovietų ginkluotomis pajėgomis vietas, renka ten išlikusius tų kovų įrodymus bei liudijimus: šovinių gilzes, granatų ir kovos įrankių liekanas, bet „atkasa“ įdomių faktų bei radinių provincijos muziejuose bei kitose įstaigose.
Vienas iš jų – įdomus paveikslas iš tų laikų, kai dar niekas neabejojo, kokios spalvos vėliavą Gedimino kalno bokšte Vilniuje iškėlė K. Škirpa. Dailininkas tada tas spalvas tiesiog įamžino. Šiandien mums jau kyla klausimų: o gal ten vis dėlto buvo „raudona“ vėliava, ne trispalvė? Gal K. Škirpa „blefavo“?…
Vykintas Vaitkevičius savo rašinyje panaudojo vertą dėmesio metaforą apie „miegančią kariuomenę“. Man atrodo, kad ši metafora labai tinka Škirpos ir Noreikos atvejui įvardyti. Kadangi jiedu irgi savotiškai pažadino „miegančią kariuomenę“ – Lietuvos pilietinę visuomenę, kuri pakilo į garbės žygį prieš neteisingą, vienpusišką, istorinį kontekstą ignoruojančiais aiškinimais pagrįstą šių narsių vyrų politinį pažeminimą.
Kaip parodė šis atvejis – ir mirusieji kovoja! Kovoja drauge su gyvaisiais! Kadangi tautą, pasak prancūzų filosofo Auguste Comte, sudaro gyvieji ir mirusieji.
Mūsų padavimai, kaip rašo Vykintas, irgi byloja apie „piliakalniuose ir pilių požemiuose miegančią ir tuoj tuoj prabusiančią lietuvių kariuomenę“, kuri XIX a. pabaigoje „žadino viltį, kad Tėvynė netrukus bus išvaduota iš svetimųjų priespaudos“.
Dabar šių kritusių Lietuvos karininkų neteisingas nužeminimas pakėlė visuomenę protestui prieš įvykdytą neteisybę. Juo gyvieji yra sąmoningesnė tautos dalis, juo labiau jaučia ir supranta savo egzistencinį ryšį su praeitimi. Jiems natūralu saugoti savo piliakalnius, žyminčius praeities buvimo aukštumas, kitas tautos darbo, kūrybos, gyvenimo vertybes.
Štai ką apie tai sako Juozas Brazaitis, kitas šviesios atminties rezistencinio sąjūdžio herojus: „Sukilimai susiklosto vienas paskui kitą laiko eigoje kaip, sakytum, piliakalniai teritorinėje erdvėje. Ir vieni, ir antri byloja apie žmones, kurie buvo tokie pat kaip ir dabar. Su tais pačiais džiaugsmo, geresnio gyvenimo siekimais. Tačiau atėjo tokios gyvenimo dienos, kada tie žmonės rizikavo savo laime ir savo gyvybe vardan aukštesnio ir bendresnio tikslo – tautos ir tautiečių laisvės. Rizikavo savo laisva valia, nepriversti, nemobilizuoti. Laisvas savęs aukojimas aukštesniam idealui tai aukštesnio prado laimėjimas žmoguje, tai asmens moralinis kilimas, kuris gali vienus nuvesti į šventuosius, kitus – į herojus.“
Tuos 1919 m. sausio 1 d. herojus yra įamžinęs vienas paveikslas, saugomas Pasvalio krašto muziejuje. Kazys Škirpa ten pavaizduotas paveikslo centre.
Dėkoju Vykintui Vaitkevičiui už tekstą (paskelbtą dar 2018-ųjų gruodžio 31-ąją!) ir paveikslo nuotrauką, o Aušrai Tallat-Kelpšai – už nuorodą į šaltinį.
Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė
vykintokeliai.lt | 2018 m. gruodžio 31 d.
„1919 m. sausio 1 d. [trečiadienį], vokiečiams baigiant kraustytis iš Vilniaus ir 15 val. 30 min. nuėmus nuo Gedimino pilies bokšto savo vėliavą, komendanto pareigas ėjęs [Kazys] Škirpa įsakė komendantūros adjutantui [Petrui] Gužui tuojau vykti į Valstybės Tarybos rūmus, Šv. Jurgio g. 13, ir, išgavus iš rūmų prievaizdo didelę trispalvę tautišką vėliavą, skubiai vykti į Gedimino kalną.
Tuo tarpu Škirpa nuvyko už Žaliojo tilto, į artilerijos kareivines, paimti garbės sargybą iš 7 žmonių. Greitu laiku visi buvo prie Gedimino pilies. Čia pareikalavus, pilies sargas atidarė bokšto duris, kur einantis komendanto pareigas karininkas Škirpa, komendantūros adjutantas Gužas ir savanoris Vincas Steponavičius trise užlipo ant bokšto viršaus. Stipriai pririšę prie vielos vėliavą, pakėlė ją į bokšto stiebo viršų. Iškeltoji vėliava pagerbta šūvių saliutu. Po saliuto visi vėliavos pakėlimo dalyviai triskart sušuko: „Valio, Nepriklausoma Lietuva!‟ – rašė P. Gužas leidinyje Savanoris kūrėjas (Kaunas, 1932, p. 76–77).
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.