1956 m. spalio 23 d. Vengrijoje prasidėjo sukilimas prieš sovietinę okupaciją, kurio metu žuvo apie 3000 vengrų sukilėlių, buvo nukauta apie 500 sovietų kareivių. Įdomu tai, kad praėjus lygiai 33 metams, būtent tą pačią dieną – 1989 m. spalio 23-ąją – vengrai panaikino komunistinę santvarką ir atkūrė Vengrijos Respubliką. Jos raida demokratijos sąlygomis ir šiandieninė Vengrijos pozicija to paties Rytų kaimyno atžvilgiu – jau atskira istorija, bet šis komentaras ne apie tai.
1956 m. Vengrijos sukilimas buvo plataus atgarsio tarptautinis įvykis, palietęs daugelio pavergtų šalių žmonių širdis ir įkvėpęs drąsos bei vilties kitiems. Vengrijos sukilimą labiausiai prisimenu iš savo a. a. Tėvo pasakojimų, nes aš pats tuo metu buvau dar tik vos gimęs, o jau paaugusiam jis man ne kartą pasakojo ir aiškino kas tuo metu buvo atsitikę Vengrijoje.
Mūsų šeimą arba giminę įvykiai Vengrijoje buvo palietę tiesiogiai, nes jaunesnį Tėvo brolį Adolfą Valiušaitį, jauną inžinierių-statybininką, už atvirai pareikštas simpatijas vengrų sukilėliams, sovietų okupacinis režimas išsiuntė į Mordoviją.
Adolfas baigė Kauno „Aušros“ berniukų gimnaziją ir jos pabaigtuvės įvyko būtent 1940 m. birželio 15-ąją – Lietuvos okupacijos dieną. Tos pačios laidos abiturientas Kazys Bobelis jas šitaip prisiminė: „Tą dieną, šeštadienį, Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje buvo numatytos iškilmingos abiturientų išleistuvės ir gimnazijos mokslo metų pabaiga. Mano tėvas pulkininkas Jurgis Bobelis, Kauno komendantas, atvežė mane ir brolį į gimnaziją. Kadangi jis buvo gimnazijos tėvų komiteto pirmininkas, turėjo ta proga pasakyti kalbą. Jam kalbant, priėjo vienas jo adjutantų ir kažką pasakė. Tėvas kalbą nutraukė ir paaiškino, kad turi išvykti. Pamojavo ranka ir išėjo. Gimnazijoje pajutom sukrėtimą. Direktorius pasakė: „Šiandien daugiau kalbų nebus. Ir jūs eikite namo.“ Nepasakė, kad Lietuva užimama, bet supratom, kad atsitiko kažkas nepaprasto.“
Adolfas svajojo apie ekonomikos ar teisės mokslus. Tačiau okupacija tuos planus sujaukė. Brolio Juozo patartas, rinkosi „praktiškesnius“ tiksliuosius mokslus. Tais pačiais metais Adolfas įstojo į Kauno aukštesniąją technikos mokyklą. 1942 m. pradėjo studijuoti statybą Kauno valstybiniame Vytauto Didžiojo universitete.
Mokėsi gerai, buvo aktyvus visuomenininkas, gerbiamas ir žinomas studentų bei dėstytojų. Buvo išrinktas Akademinio sporto klubo (ASK) pirmininku. Jo dukra Žiedūna maloniai prisimena, kaip jos dėstytojai Kauno politechnikos institute vėliau teiraudavosi „kurio Valiušaičio dukra“ ji esanti? Išgirdę atsakymą, jog ji – Adolfo, sulaukdavo šiltų žodžių apie akademinio gyvenimo laikus Kauno universitete Adolfo Valiušaičio draugijoje.
1945 m. rugpjūčio 27 d., įtarus Adolfą priklausant antisovietinei pogrindžio organizacijai „Lietuvos partizanų sąjunga“ (LPS), NKVD jis buvo suimtas. Tris mėnesius kalintas ir tardytas.
Adolfas nieko neišdavė, pats neįklimpo į prieštaravimus. Bylos sudaryti sovietų saugumas jam neįstengė. NKVD pareigūnų papulkininkio Rozausko, kapitono Sieryj ir leitenanto Prudniakov 1945 m. lapkričio 28 d. pasirašytame nutarime nurodoma „baudžiamąjį persekiojimą Adolfo Valiušaičio atžvilgiu nutraukti ir iš įkalinimo vietos paleisti“.
Nepaisant to, kad areštas kiek sutrukdė Adolfo mokslus, studijas jis sėkmingai tęsė toliau, aktyviai veikė visuomeniniame universiteto gyvenime, vadovavo akademiniam sporto klubui. 1949 metais baigęs Kauno universitetą išvyko dirbti į Klaipėdos statybos trestą. Netrukus po paskyrimo, kaip gabus ir perspektyvus jaunas specialistas, gavo tresto vyriausiojo inžinieriaus pareigas. Atstatinėjo karo metu sugriautą Klaipėdos senamiestį.
Tačiau sovietų saugumas iš savo akiračio jo nepaleido ir toliau ieškojo būdų Adolfą sukompromituoti. MGB įgaliotinis Klaipėdos sričiai papulkininkis Vukolov jau 1951 m. sausio 18 d., raštu su grifu „visiškai slaptai“, kreipėsi į savo viršininką Vilniuje papulkininkį Grišiną, prašydamas „išsiųsti archyvines tardymo bylas“, nes jos reikalingos „pasidaryti tardymo protokolų kopijas ir pasirengti aukščiau nurodyto Valiušaičio areštui.“
Ideologiniu atžvilgiu bolševikai buvo apdairūs: jie suprato, kad lietuvių šviesuomenės, kilusios iš darbštaus lietuviško kaimo ir įgijusios išsilavinimą, komunistinėmis utopijomis apkvailinti nepavyks. Reikėjo tuos žmones atskirti fiziškai – sunaikinti, įkalinti arba ištremti, – kad nedarytų „neigiamos įtakos“ priverstinai kolchozinamai ir proletarinamai Lietuvai.
Budapest. Hungarian soldier who, according to his armband, has joined the insurgents. In the backgroung a Soviet tank. The beginning of the deStalinisation period in Hungary favoured the development of an opposition movement, particularly among students and intellectuals. Imre NAGY who was called in as Prime Minister had obtained the demand of Soviet troops being withdrawn. He became submerged by the spread of the insurrectional movement in Budapest and the provinces. Abolishing the ‘unique’ party system on
Tuojau po Vengrijos sukilimo 1956-aisiais, Adolfas vėl suimamas. Šį kartą – už „antitarybinės agitacijos veiklą“. Adolfo Valiušaičio baudžiamojoje byloje Nr. 19669 daug detalių, parodančių atmosferą, kurioje vyko politiniai susidorojimai su okupaciniam režimui neįtinkančiais žmonėmis.
Į KGB Klaipėdos poskyrį 1956 m. gruodžio 6 d. atvyksta Apolinaras Jankauskas, to paties Statybos tresto Nr. 5, kuriame dirbo ir Adolfas Valiušaitis, profsąjungos pirmininkas, TSKP narys, darbininkų kilmės, išsilavinimas – 4 klasės. KGB tardytojo vyr. leitenanto Vitkaus rusiškai surašytuose parodymuose skaitome:
„Klausimas: Ką jūs norite pareikšti KGB organams?
Atsakymas: KGB organams noriu pareikšti, kad Statybos treste Nr. 5 gelžbetonio gaminių viršininku dirba Adolfas Valiušaitis, tėvavardžio nežinau. Jis yra aršiai antitarybiškai nusiteikęs žmogus.
Klausimas: Kuo pasireiškia jo antitarybinė veikla?
Atsakymas: Antitarybinė Valiušaičio veikla pasireiškė štai kuo.“
Uolus įmonės komunistas KGB įstaigai raportuoja apie grėsmes, kurias tarybų valdžiai kelia Adolfas Valiušaitis. Tarp jų – 1956 m. Vengrijos įvykių palankus vertinimas, aiškinimai, esą greitai „tokia padėtis bus ir Lietuvos TSR“. Negana to. Jankauskui atrodo, kad kai kurie Valiušačio veiksmai darbe „panašūs į sąmoningai vykdomą kenkėjiškumą“ („действия по работе похожи на вредительство“). Kodėl? Todėl, kad įmonės darbuotojams priklauso dėvėti guminius batus. Tuo metu Valiušaitis batų išdavimą sąmoningai vilkina („выдачу этих сапог нарошно тармозит“), tuo sukeldamas darbininkų nepasitenkinimą.
Kitas statybos tresto bendradarbis Vytautas Klinga, nepartinis, įmonėje dirbantis lipdytoju, kilęs iš valstiečių vidutiniokų („из крестьян середняков“, skirtingai nuo Adolfo, kuris – iš „buožių“), 8 klasių išsilavinimо, KGB tardytojui apie tą patį įvykį taip pasakojo: „Valiušaitis pradėjo pasakoti apie politinius įvykius Vengrijoje, kad Vengrijoje komunistų partija paleista ir sukurta nauja partija. Toliau Valiušaitis pasakė, kad Sovietų Sąjungos komunistų partiją taip pat reikia paleisti, ji labai susitepusi ir jis niekada į tokią partiją nestotų. Kai bus paleista šita partija, aptaškyta nekaltų žmonių krauju, tada ir Valiušaitis bus partijos narys.“ O Jankauskui Adolfas rėžęs tiesiai: nors jis – „statybos tresto profsąjungos pirmininkas, tačiau į pareigas buvo ne žmonių išrinktas, o pastatytas iš viršaus. Todėl jeigu būtų tikra partija, jo šiose pareigose nelaikytų, jo partijos bilietas taip pat krauju suteptas, jis pats nepartinius žmones įdavinėja. Kai bus paleista Sovietų Sąjungos komunistų partija, visi partiniai bus išvaryti.“
Pakartotinai liudyti sovietų saugumui prieš A. Valiušaitį A. Jankauskas ateina gruodžio 24 d. (per pačias Kūčias!). KGB majorui Burjanui įmonės profsąjungos pirmininkas dėsto: „Kas jis pagal socialinę kilmę – nežinau, bet kaip asmenį Valiušaitį pažįstu gerai iš darbo treste. <…>
Klausimas: Papasakokite viską, kas jums žinoma apie Adolfą Valiušaitį.
Atsakymas: Man, kaip darbuotojui statybos tresto, kuriame dirba ir Valiušaitis, žinoma, kad jis, kaip inžinierius, darbuotojų ir tarnautojų apibūdinamas kaip savo darbą išmanantis specialistas, statybos klausimais nusimano. Tačiau su darbuotojais elgiasi išdidžiai („высокомерно“), pasireiškia pagyrūniškumo elementų („элементов хвастовства“), puikuojasi tuo, kad baigė universitetą, <…> savo moraliniu elgesiu ne visiškai nuoširdus („не совсем чистоплотен“).“
Jankauskas tęsia Valiušaičio „nusikaltimų“ sąrašą: „Valiušaitis ėmė kalbėti, kad Vengrijoje komunistų partija paleista, kad ten įvyko valstybinės santvarkos pasikeitimas. Be to, jis piktai atsiliepė apie [Sovietų Sąjungos] komunistų partiją, kalbėjo, kad komunistų partiją taip pat reikia paleisti, kadangi ji yra susitepusi. Žmonių trėmimai iš Lietuvos – kompartijos darbas. Kreipdamasi į mane, kaip į komunistą, Valiušaitis pavadino mane lietuvių tautos išdaviku, [pasakė], kad mano partijos bilietas suteptas nekaltų žmonių krauju <…>.
Klausimas: Ar jums žinoma daugiau atvejų, kada Valiušaitis kalbėjo antitarybiškai?
Atsakymas: Ne, nežinoma. Tarp darbuotojų sklandė gandų, kad Valiušaitis nusiteikęs antitarybiškai, tačiau kam konkrečiai iš darbuotojų apie tokius faktus žinoma, aš nežinau.
Klausimas: Ar jums žinoma kokiomis sąlygomis gyvena Valiušaitis, kaip jis apsirūpinęs materialiai, kokia jo šeima?
Atsakymas: Valiušaičio butas labai geras, miesto centre, gerai apstatytas, šeima apsirūpinusi („чувствуется достаток“). Jo žmona dirba poliklinikos vedėja, matosi, – kultūringa, inteligentiška moteris. Jie turi du vaikus <…>.“
Kitas Aldofo Valiušaičio darbo kolega Boleslovas Kazlauskas, TSKP narys, žemesnio išsilavinimo („с низшим образованием“), valstiečių vidutiniokų kilmės („из крестян средняков“), stalių cecho viršininkas taip papildė A. Jankausko informacijas KGB kontorai:
„Pastebėjau Valiušaičio nesveiką nusiteikimą („нездоровое настроение“) socialistinės sistemos Lietuvos respublikoje atžvilgiu. <…> mūsų akivaizdoje [jis] ėmė reikšti nepasitenkinimą darbininkų gyvenimo sąlygomis, lygino darbininkų materialinę padėtį Smetonos režimo metais su padėtimi socialistinėje tarybinėje Lietuvoje. Jis pareiškė, kad prie Smetonos režimo materialiniu atžvilgiu darbininkai gyveno žymiai geriau negu dabar. Ryšium su tuo, jis, Valiušaitis, išreiškė tokią mintį, kad socialistinė sistema neturi tolimesnio vystymosi perspektyvų.“
O štai jaunosios kartos atstovo – komjaunuolio Levino, Chaimo Moisejevičiaus, darbininkiškos kilmės, 7 klasių išsilavinimo, restorano „Baltika“ muzikanto – 1956 m. gruodžio 18 d. parodymai apie tai, ką jis girdėjo 1953 m. vasario 16 d. (sic!) stovėdamas prie bufeto restorane „Viktorija“. KGB vyr. operatyviniam įgaliotiniui leitenantui Grišinui jis tvirtino matęs, kaip „vyriausioji virėja („шеф-повар“) Bogdanova, Paša Nikolajevna, ėmė [Adolfą Valiušaitį] auklėti, sakydama: „Tu, jaunas žmogus, nešioji universiteto baigimo ženklelį, tarybų valdžia tau davė išsilavinimą, o elgiesi netinkamai („недостойно“). Į tai Valiušaitis atsakė: „Tarybų valdžia man išsilavinimo nedavė, aš jį gavau dar iki tarybų valdžios („это было до Советской власти“).“
Liudytojas Pinčugov, Fiodor Semionovič, TSKP narys, Statybos tresto Nr. 5 partinės organizacijos sekretorius, vidurinio išsilavinimo, neturtingų valstiečių kilmės („из крестьян бедняков“), gimęs Torčilovo kaime, Velikije Luki srityje, Rusijoje, gruodžio 25 d. KGB tardytojui pateikė tokių duomenų:
„Iš teigiamos pusės, apie Valiušaitį man žinoma tai, kad jis išsilavinęs žmogus, kaip inžinierius – taip pat raštingas, savo sritį išmano. Jis baigė, rodos, Kauno politechnikos institutą ar universitetą, tiksliai nežinau. <…> Politiniu atžvilgiu žmogus – nepatikimas. <…> Valiušaitis „pradėjo kalbėti apie tai, kad darbininkai prie Smetonos režimo dirbo geriau, materialiniu atžvilgiu buvo aprūpinti žymiai geriau negu prie tarybų valdžios. Čia aš pradėjau jam prieštarauti, sakiau, kad jis kalba niekus („говорит чепуху“), Valiušaitis tada ėmė lyginti TSRS darbininkų materialines sąlygas su Skandinavijos šalių gyvenimo lygiu, pabrėždamas, kad ten – kapitalistinė sistema, o žmonės neva gyvena geriau negu TSRS.“
KGB majoras Burjan toliau apklausinėja partinės organizacijos sekretorių: „Ar jums žinoma kokių auklėjamojo pobūdžio priemonių per administracijos, profsąjungos liniją ir pan. buvo imtasi dėl Valiušaičio? Jeigu jums kas nors apie tai žinoma, papasakokite smulkiau.
Atsakymas: Man asmeniškai nėra žinoma, kad Valiušaičiui būtų taikytos efektyvios auklėjamojo pobūdžio priemonės, tiek administracijos, tiek profsąjungų linija.“
KGB majoras, išsiaiškinęs, kad „efektyvių priemonių“ prieš kaltinamąjį imasi nebuvo, pritaiko jas pats – nusprendžia iškelti „baudžiamąją bylą prieš Valiušaitį Adolfą, Nikodemo sūnų, pagal požymius nusikaltimo, numatyto RSFSR BK 58-10 str. I d. ir pradėti tyrimą.“
1956 m. gruodžio 29 d. Adolfas suimamas. Pagrindas – KGB vyr. tardytojo kapitono Vinokurovo gruodžio 30 d. nutarimas: areštuoti už tai, kad „savo pažįstamųjų rate vedė antitarybines kalbas, siekdamas diskredituoti tarybų valdžią ir Komunistų partiją“.
Kagėbistinis „tyrimas“, suprantama, baigėsi Adolfo nuteisimu ir įkalinimu. 1957 m. balandžio 13 d. LTSR Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų kolegija, pagal RSFSR BK 58-10 I dalį (antisovietinė propaganda ir agitacija), nuteisė jį 5-eriems metams kalėjimo.
Adolfas kalėjo Mordovijoje, Javaso vietovėje.
Tokie tad Vengrijos sukilimo prisiminimai mūsų šeimoje.