Mažosios Lietuvos genocido 75-ųjų metinių proga, tinka prisiminti tolimą mano giminaitį per mamos kilmės liniją, Tilžės spaustuvininką Otto von Mauderodę (1852-1909). Juo labiau, kad šiemet sukako dar ir 110 metų nuo jo mirties.
Mauderodės buvo sena Prūsijos karalystės giminė, davusi šiam kraštui keletą karvedžių, kilusi iš Mauderodės vietovės Vidurio Vokietijoje.
Otto v. Mauderodė gimė smuikų meistro šeimoje, jaunystėje plačiai keliavo po Europją, įgijo ten spaustuvininko amatą, grįžęs į Tilžę ėmėsi spaustuvininko verslo. Veikla sekėsi, buvo vienas įtakingų ir sėkmingų Tilžės verslininkų, kurio įmonėje dirbo daugiau kaip 200 darbuotojų. Tais laikais tai buvo stambi, pas turinti įmonė, vieni pirmųjų Rytų Prūsijije praktikavusi, šiuolaikiniais terminais kalbant, socialiai atsakingą verslą, sukūrusi savo darbuotojams privatų socialinį fondą, padėti žmonėms ligos ar nelaimės atveju ir pan. Lietuvininkų kalba tai vadinosi *štamas*. 🙂
Spausdino knygas, laikraščius, vertėsi didmenine popieriaus prekyba, turėjo knygyną, knygrišyklą, giliaspaude gamino atvirukus, meno kūrinių reprodukcijas, leido didžiausią Rytų Prūsijoje dienraštį vokiečių kalba „Tilsiter Allgemeine Zeitung“.
O. v. Mauderodė daug nusipelnęs lietuviškai knygai ir lietuviškai spaudai. Spausdino net ne tik „Aušrą“, „Varpą“, lietuviškus kalendorius, maldaknyges, pasaulietines knygas, bet ir pats leido lietuvišką laikraštį Mažosios Lietuvos lietuviams „Nauja Lietuvizska Ceitunga“. Jo žmona buvo tikra lietuvė Albušaitytė, ūkininko nuo Smalininkų dukra. Padėjo lietuvių knygnešiams, ne vieną jų gelbėjo iš žandarų nagų.
Vis nepritenka rankos apie O. Mauderodę parašyti plačiau. Tikiuosi. O tuo tarpu įkeliu čia porą straipsnelių iš „NLC“ apie O. Mauderodės įmonės veiklos 25-metį ir jo nekrologą iš „NLC“ bei keletą nuotraukų, kuriose matyti taip pat ir žavus įmonės pastatas Tilžėje.
– – – – – – – – – – –
Jubiliejaus šventė
Spaustuvės apturėtojai ponai Otto ir Hugo v. Mauderode šventė 15 augustą, kaip jau minėjom, 25 grystmetį gruntavojimo savo spaustuvės. Iš tos priežasties buvo minėtu ponu šį subatos vakarą visus savo darbininkus ir tulus prietelius į miesčionių butą pakvietusiu ant šemtės ir šventės. Didžioji salė buvo gražiai padabinta ir ilgi stalai kloti bei apsčiai užkandomis apkrauti, prie kurių 350 žmonių susėdo.
Muzikei kelis kartus pagrojus, šiosios pons Otto v. Mauderode ir darbininkams pasidėkavojęs už jų viernajį draugdirbimą, apreiškė, kad ypatišką štamą dovanojęs, iš kurio kaip nors į bėdą parėję darbininkai pašelpiami būt galėtų ir kurį štamą dar vis didinti norįs. Tada apsakė jis, kad vienam seniausiųjų darbininkų ypatišką dovaną ir seniausiai laiškų išnešiotojai taipojau atsiminimą priskyręs. (Kiti darbininkai buvo priedų gavę.)
Vyriausias rėdytojis Wiedemann laikė šventės kalbą, pranešdamas, kaip jubilaru iš menkos pradžios per viernybę, stropumą ir meilingumą prieš kiekvieną ant šiandieniško aukštumo užsidirbusiu. Potam kalbėjo vyriausias burgemistras Pohl, kursai Tilžės palaimos velyjimus pranešė, profesorius Nast, kurs Mauderodės darbus už tiesą ir teisybę apšvietė ir tuli kiti ponai. Tarpais uždainavo drukoriai ir giedrių draugystė tulas rimtas ar linksmas daineles, po kurių pons kunigs Federmann kalbėjo, nurodydamas ant gražiojo sutikimo ir sutarimo, kuriame pamilija v. Mauderode gyvena ir velydams ir ateitinei tą pačią žegnonę, kuri neišvengtina prie geros sėklos.
Taipo praėjo tulos linksmos adytos ir susirinkusieji vos pasijuto, kaip jau rytas aušti pradėjo, ant ko visi kapijos atsigėrę padoreg namuon paėjo. Mauderodės darbininkams pasiliks ta šventė gražiausiame atsiminime ir jie kol gyvi jos minės, o ji ir iš tikro liudija apie gražų sutikimą tarp darbininkų bei darbdavėjų. Mes velijam, kad tas sutikimas ir toliaus išsilaikytų ir kad vieni antrus vis viernai pristotų, tada galės tas didysis užsiėmimas, kurs ir mus lietuviams ant žegnonės buvęs yra, didyn eiti, augti ir tarpti, ponams v. Mauderodėms ant džiaugsmo ir visuomenei ant naudos.
„Nauja Lietuviška Ceitunga“, 1906 m. rugpjūčio 28 d., 2-3 p.
– – – – – – – – – –
Otto v. Mauderode +
Smutną žinią turim šiandien savo skaitytojams pranešti: išleidėjas šito laiško, Otto v. Maudeorde, nedėldienėj pirm pietų ant zėgoriaus pusę 10 po trumpos ale sunkios ligos akis užmerkė paskutiniam miegui. Pirm trijų metų sunkios ligos užniktas ir ilgą laiką ant patalo paguldytas, buvo jis paskutiniame laike šiek tiek atsigavęs, nors senoji stiprybė jau ir nebsugrįžo. Pradžioj praėjusios nedėlės pribuvo jis vienam susiėjimui ir čion atsišaldęs, šiurpulių perimtas namuon parėjo ir ten atsigulęs jau nebatsikėlė. Per ligą pasilpinintajis kūnas nebepertrivojo šitą užpultį ir suniro visiškai. Nedėldienės ryte išvalnijo smertis jį iš visų vargų, 57 mete jo amžiaus.
Otto v. Mauderode buvo 26 aprilį 1852 Tilžėje, Prūsuose gimęs ir po įžegnojimo įstojo į Posto knygų spaustuvę Tilžėje už mokytinį. Po išsimokslinimo dirbo jis tulose spaustuvėse Isrutėje, Berlyne, Vienoje, Miunchene ir tuluose kituose miestuose. Tada apkeliavo jis Austriją, Šveicariją bei Italiją ir daug patyręs bei pritapęs po kokių 7 metų sugrįžo į savo gimtuvės miestą, jeib čion savotišku pastotu. Su tūkstančiu dorliu, kuriuos tėvas jam žyčyjo, įsitaisė jis mažą spaustuvę Vandens ulyčioje, priešais savo dabarnykščiojės spaustuvės.
Otto v. Mauderode buvo žmogus labai meilingo būdo, todėl ne dyvai, kad žmonės mielai jį lankydavo, jam savo spaudos darbus paduodami, o tai dar juo labjaus, kadangi jis labai teisingas kupčystėje buvo ir nei vienam per brangiai neatimdavo. Tokiu būdu kundų pulkas greitai augo, taip kad jau kelis metus vėliaus jis spaustuvę į Aukštoję ulyčią perkelti ir padidinti turėjo. Jau mete spaustuvės gruntavojimo pradėjo jis vokišką laišką išleisti, kursai pradžioje „Tilsiter Anzeiger“ vadinos, vėliaus „Tilsiter Allgemeine Zeitung“ pramintas tape ir kasdien kone 11.000 skaitytojų turėdamas, prie vyriausių laiškų mūsų provincijos priklauso. Knygų spaustuvei prisidėjo veik ir akmens spaustuvė, potam dar knygrišystė su visomis jų šakoms; per tą spaustuvė taip pasididino, kad pirm dviejų metų, kada 25=metines sukaktuves šventė, daugiaus kaip 200 darbininkų bei darbininkių joje darbo ir pelno rado.
Mes lietuvininkai skaitom Otto v. Mauderodę prie anų vyrų, kuriems daug uždėkavoti turim; nėsa nežiūrint ant to, kad jis didį skaitelių lietuviškų knygų bei mūsų ir anos pusės lietuvių atspaudė, kuriems buvo spaudos valnybė užginta, buvo jis ir tas vyras, per kurio drąsą bei užsiemintą kovą mes didžius ir du kart per nedėlę išeinančius laiškus įgavom. Buvo tai mete 1890, kada keli jauni lietuviai pas jį nuėjo ir jam apreiškė, jog norintys naują laišką išleisti, ale didesnį už tąsyk išleidžiamajuos ir du kart per nedėlę išeinantį. Jis žinojo, kad šitie lietuviai rodos gerą norą tur, bet be pinigiškos įgalės yra; ale to neatbodams jis drąsiai atsakė: „Vaikai, jūs neišgalėsite; ale leiskit mane, aš tai darysiu!“ O jis laikė savo žodį. Lietuvininkai įgavo „Naują Lietuvišką Ceitungą“, pirmą du sykiu išeinantį laišką. Kitasis lietuviškųjų laiškų kūrėsi iš tokio aptemimo, sakydamas, kad „būrai“ nei jokio laiko neturintys du kart išeinantį laišką skaityti; ale patyrimas mokino, kad tai netiesa, nes neilgai trukus buvo anie laiškeliai priversti tą patį daryti, nenorėdami visai užmigti. „Naujoji“ augo ir tarpo ir buvo jau kalbama ją tris kart išleisti, kaip šis darbe nepailstantis vyras dabar iš šio gyvenimo pavadintas tape.
Nabaštinikas buvo liberališkos dūmos ir skyrimo laikuose narsus kareivis už valndumjus; ale lygiai jo liberališkoji duma buvo mums lietuviams ant naudos, nes per ją gavom mes pilną valnybę per „Naująją“ vislab tat užtarti, kas lietuviams ant naudos. O kad kartais ir dar taip galingi užgrudavo, kitos pastraipos prašydami, liubėdavo jis ramiai ale tvirtai atsakyti, kad „Naujoji“ lietuvininkų laiškas yra ir pirmoj eilėj jiems služyti tur.
Ir Tilžė neteko šiame vyre vieno savo geriausių sūnų. Jis buvo didis mylėtojas savo gimtuvės miesto ir visur bei visad įstojo už tai, kas jo didinimui, grožinimui bei tarpimui prideringa buvo. Įtaisymas vandens privedimo, pabudavojimas elektriškojo gelžkelio, nutaisymas geverbės parodų ir tuli kiti visuomenei naudingi įtaisymai buvo jo užmanymai ir uždėlavoja savo išbudavojimą jo nepailstančiai procei bei darbui. Dar tulus planus nešiojos jis su savim, taip ant paveikslo pabudavojimą popieriaus fabrikos ir naują padidinimą savo spaustuvės; ale smertis statė jam mierį ir pavadino jį iš visų darbų.
Savo darbininkams buvo Otto v. Mauderodė labai geras ponas. Pats darbininku buvęs, žinojo jis, kaip jiems ant širdies yra ir kožnas darbininkas rado prie jo užstojimą, jei jam kur neteisybė nusidavusi buvo. Dienoje 25=metinių sukaktuvių gruniavojo jis ypatišką štamą, iš kurio per kokią nors aplinkybę į bėdą parėję darbininkai pašalpą gaut galėtų. Senesniesiems darbininkams suteikdavo jis vasaroj tulas nedėles atlaikų, pašelpdavo juos ir pinigais, taip pat kur nors išvažiuot galėdavo dėl pastiprinimo savo sveikatos.
Nabaštininkas paliekta du broliu, penkias seseres ir vieną sūnų, kurs iš lietuviškos motinos gimęs, dabar 20 metų sens yra ir, spaustuvėje prisimokinęs, tėvo palikimą užims.
Otto v. Mauderodės nebėr; ale jis yra sau paminklą statydinęs širdyje savo darbininkų, prietelių bei pažįstamų, kurs geresnis už gelžinius ir marmorinius, gyvas pasiliks iki vėlesnių laikų. Mums, jo paliktiesiems, puolas jo pradėtąjį darbą tolyn vesti, o mes norim tai daryti toje dvasėje, kurioje jis tai pradėjo, norim viernai procavoties vertais jo pasekėjais pastoti teisingume ir viernybėje.
„Nauja Lietuviška Ceitunga“, 1909 m. sausio 19 d., 1 p.
