Lietuvos Tarybos pasirašytą Vasario 16-osios nutarimą Vokietijos užsienio reikalų archyve suradęs istorikas mėgėjas Liudas Mažylis, penktadienį grįžęs į Vilnių, buvo sutiktas itin entuziastingai.
Artimųjų ir žurnalistų pasveikintas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius, prieš pradėdamas pokalbį su žurnalistais, pasiūlė tiesiog … šiek tiek patylėti, o paskui ilgai ilgai pasidžiaugti.
Ir tikrai – yra ir apie ką patylėti, ir kuo pasidžiaugti. Ir surasti žodį, kuris padrąsintų tokį gebėjimą praradusius.
Kaip kad tuos Šv. Rašto žodžius, kuriais profesorius broliškai kreipėsi į pasidžiaugti nesugebėjusį kolegą Alfredą Bumblauską: „Tomai, tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę… Būk nuo šiol tikintis, nebūk netikintis“ (Jn 20, 27).
Nors pamatiniame valstybę steigiančios valios išraiškos dokumente nėra žodžio „laisvė“, jis patikino: Bet jis yra apie laisvę. Ir apie tautos – nepriklausomos, visavertės, Dievo globajamos – orumą:
Esame ori tauta, prieš šimtą metų dvidešimties žmonių širdimis, protais, rankomis, lūpomis padarę esmingą sprendimą, kuris savyje slepia tobulą politinę mintį, kaip turi atrodyti valstybė, atstatyta iš po viduramžių ūkanų. Geriau padaryti negalima.
Likimas paskui buvo negailestingas Lietuvai. Bet ji patyrė ir Dievo globą, ir pagaliau Lietuva vėl yra nepriklausoma, ir ji yra visiškai visavertė – tokia, kaip didžiosios Europos valstybės ir kaip mažesnės už Lietuvą (iš „Žinių radijo“ laidos).
Atradęs tai, kas ir vėl sugrąžino viltį, Liudas Mažylis – chemikas, Atgimimo sūkuriuos tapęs politologu, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius – ir pats tapo atradimu.
Simboliška – laisvas žmogus, atviras tikrovei, vedamas savo idėjos ir polėkio, net ir negatyve įžvelgė tai, kas užgniaužė kvapą ir mums visiems padovanojo šventę.
