respublika.lt
Kaniūkų kaimo žmonių žudynės 1944 m. sausio 29 d. buvo itin žiauri sovietinių partizanų akcija prieš taikius vietos gyventojus bei to kaimo ūkininkus, kurie bandė pasipriešinti raudonųjų banditų savivalei, apginti savo šeimas, turtą ir sunkiai užaugintą derlių. Šiemet suėjo 79 metai nuo to tragiško ir skaudaus įvykio.
Kaniūkų kaimo užpuolimas ir visiškas jo sunaikinimas yra gyva Lietuvos istorijos negyjanti žaizda bei gėdingas mūsų valstybės abejingumo žmonių skausmui pavyzdys. Apie šią žiaurią sovietinių diversantų- banditų akciją prieš taikius šio kaimo gyventojus ilgą laiką buvo vengta kalbėti, nors apie tai žinota ne iš vienos raudonųjų sovietinių diversantų publikacijos ar jų pačių „žygdarbių” aprašymų.
2014 m. JAV pasirodė anglų kalba išleista Kauno geto kankinio ir sovietinio partizano/diversanto, trumpai tarnavusio NKVD, vėliau žymaus Izraelio istoriko Dovo Levino bendraautorystėje su jo bendražygiu – sovietiniu Kauno brigados „Mirtis okupantams” partizanu Zvi A. Braunu (Zvie A. Brown) – parašyta knyga „The story of an Underground” („Pogrindžio istorija”). Ir ji mus turėtų sudominti jau vien dėl Kaniūkų kaimo akcijos aprašymo ir pateiktų galbūt mažai žinomų to įvykių detalių.
Keršto akcijos
Kartu su kruvinu karu prieš vokiečius, kaip rašo knygos autoriai, sovietų raudonieji partizanai vedė atkaklią kovą prieš vokiečių kolaborantus. Kolaborantais, fašistais, buržuaziniais nacionalistais, buožėmis ir pan. savo atsiminimuose jie vadina lietuvius, vietinių kaimų gyventojus ir visus tuos, kurie jų nerėmė. Kaip rašoma knygoje, pradžioje sovietų diversantai neva raštu ar žodžiu įspėdavo kaimiečius, reikalaudami jiems nesipriešinti ir, jei tai nesuveikdavo, tik tada naudojo kraštutines priemones.
Lietuviškas kaimas Kaniūkai tuo metu, anot knygos autorių, turėjęs 300 gyventojų, buvo 30 km atstumu nuo Kauno partizanų būrio bazės. Gyventojai, pasak autorių, artimai ir pastoviai kolaboravo su vokiečiais ir generolo Povilo Plechavičiaus žmonėmis. Jie aktyviai atakuodavo sovietų partizanus, kurie praeidavo arčiau kaimo, o sučiuptus partizanus mirtinai nukankindavo. Kaimas buvo keletą kartų įspėtas, bet nenutraukė priešiškos veiklos. Todėl raudonųjų partizanų brigados vadas nutarė pulti kaimą didelėmis pajėgomis ir jį visiškai sunaikinti, siekiant pamokyti jo bei aplinkinių kaimų gyventojus.
Raudonųjų partizanų vadas lietuvis, turėjęs slapyvardį Šilas, buvo išsiųstas į žvalgybą. Jis, persirengęs P.Plechavičiaus armijos pareigūno uniforma, apsimetęs kaimo parengtį tikrinančiu inspektoriumi, apsilankė kaime. Apžiūrėjo ir užfiksavo kaimo gynybos išsidėstymą, snaiperių pozicijas, sužiūrėjo silpnąsias gynybos vietas ir, sugrįžęs į štabą su detalizuotu raportu viską nupiešė ir išdėstė pulko vadui.
Jurgio (Genriko Zimano) nurodymu kaimo užpuolimui buvo suformuota jungtinė grupė iš visų sovietinių partizanų būrių. Pasak knygos autorių, ji susidėjo iš 120 smogikų. Pažymima, jog kiti šaltiniai nurodo 150 ar net 200. Vien iš Kauno bataliono, kurį sudarė daugiausiai iš Kauno geto pasitraukę žydai, keršto akcijoje dalyvavo 25. Čia autoriai, matyt, turi galvoje savo būrį „Mirtis okupantams”, kurio kovotojai buvo ypač aktyvūs akcijos metu. Akcijoje labiausiai pasižymėjo šios grupės nariai ir knygos autorių bendražygiai: Davidas Teperis, Jakovas (Jankelis) Ratneris, Pesachas Volbė, Lazeris Zodikovas, Leibas Zeicevas. Sprendžiant iš kai kurių specifinių detalių knygoje, galėtume spėti, kad abu šios knygos autoriai taip pat buvo tos žiaurios akcijos dalyviai, savo knygoje apie tai, deja, taip ir nedrįsę prisipažinti.
Nusikaltimo pėdsakai nugulė archyvuose
Masinės civilių gyventojų žudynės, kurias Kaniūkų kaime įvykdė sovietiniai partizanai, buvo jų nužmogėjimo ir sužvėrėjimo pavyzdys. Po karo atsiminimus rašę raudonieji diversantai puikiausiai suprato, jog kaimo sunaikinimo akcija buvo pernelyg žiauri, kompromituojanti sovietinių partizanų judėjimą, todėl visi rašiusieji apie tai atvirai ir aiškiai kalbėti vengdavo. Net G.Zimanas ataskaitose Antanui Sniečkui neatskleidė tragedijos dydžio.
Knygos „The story of an Underground” autoriai D.Levinas ir Z.A.Braunas mini, jog visą akciją suplanavo G.Zimanas. Lietuvos istorikas dr. Rimantas Zizas knygoje „Sovietiniai partizanai Lietuvoje 1941-1944 m.” patvirtina, kad Kaniūkai sudeginti būtent G.Zimano įsakymu. Apie tai kalba ir kai kurie akcijos dalyvių liudijimai, randami Lietuvos archyvuose. Juose G.Zimanas įvardijamas kaip „Vilniaus Brigados” vadas, kuriam įsakius ir buvo vykdoma akcija.
Tačiau atrodo, jog pagrindinis vaidmuo šioje akcijoje teko ne Vilniaus brigadai, o Kauno būriui „Mirtis okupantams”, kuriame kovėsi ir abu čia aptariamos knygos autoriai. Šis sovietinių partizanų būrys priklausė Kauno miesto komunistų partijos organizacijai, todėl buvo vadinamas „Kauno būriu”. Jį sudarė Kauno geto žydai ir sovietiniai belaisviai. Akcijoje taip pat dalyvavo 20 „Perkūno” būrio partizanų. Tiesiogiai Kaniūkų kaimo puolimui vadovavo „Mirtis okupantams” būrio vadas, Raudonosios armijos kapitonas, karo belaisvis Michailas Ceiko, kiti šaltiniai mini Albertą Barauską.
Lietuvos ir Lenkijos istorikai bei kiti šios istorijos tyrinėtojai iš įvairių šaltinių ir archyvinių dokumentų yra išsiaiškinę ir surinkę jau virš 100 Kaniūkų kaimo žudynėse dalyvavusių asmenų. Tarp jų yra ir Aba Kovneris – „Keršytojų” būrio vadas, Eliezeris Zilberis – Kauno „Mirtis okupantams” būrio kovotojas, vėliau Kauno archyvų vedėjas, nesigėdijęs girtis, kaip dirbdamas archyve klastojo dokumentus ir tuo keršijo lietuviams. Yra daug kitų, kurių dalyvavimą Kaniūkų sunaikinimo akcijoje fiksuoja Lietuvos archyvuose išlikusios jų pačių bylos. Nereikėtų pamiršti ir žvalgybą Kaniūkų kaime atlikusio šviesiaplaukio, mėlynakio jaunuolio, sovietinių partizanų vado Šilo. Tik norėtume jį įvardinti tikru vardu, o ne slapyvardžiu.
Dviejų Šilų detektyvas
Iš čia aptariamos knygos autorių pateiktos informacijos žinome, jog tas Kaniūkų kaimą išžvalgęs partizanas Šilas buvo partizanų būrio vadas. Tarp Rūdininkų girioje kovojusių partizanų pavyko surasti keletą raudonųjų diversantų su panašiu slapyvardžiu: vieną Šilelį ir du Šilus. Šilelis, atrodo, buvo eilinis kovotojas. Jis žuvo netrukus po Kaniūkų puolimo, vokiečiams iš traukinio apšaudant sovietinių diversantų slėptuvę.
Dar vieną Šilą – lietuvį parašiutininką Vainutį, žydų kovotojų grupės „Kova” partizaną, vėliau paskirtą „Perkūno” partizanų būrio vadu, mini pats D.Levinas kitoje savo knygoje „Fighting back”.
Šitą netikėtai užsimezgusį detektyvą labai nesunkiai atskleidė dar vienas Kaniūkų kaimo žudynių dalyvis, atskiruose šaltiniuose vienu iš tos akcijos vadų vadinamas Albertas Barauskas, savo prisiminimų knygoje „Miškų frontas” aprašęs abu mus dominančius Šilus. Apžvelgė jų gyvenimą, veiklą ir dar nuotraukas sukėlė. Iš šių prisiminimų ir paaiškėjo, jog po „Perkūno” būrio vado slapyvardžiu Šilas slepiasi Vaclovas Jusevičius, tas šviesiaplaukis, mėlynakis jaunuolis, kuris sudarė Kaniūkų kaimo planus, padėjusius sovietų partizanams įvykdyti nekaltų žmonių žudynes.
Šilas ir jo gaujos banditai
V.Jusevičius-Šilas gimė 1917 m. Trakų apskrities Žąslių valsčiaus Lelėnų kaime mažažemio valstiečio šeimoje. 1940 m. įvedus Tarybų valdžią Lietuvoje, dirbo milicijos organuose. Prasidėjus karui, evakavosi gilyn į Rusiją, ten buvo pašauktas į 16-ąją lietuvišką šaulių diviziją. Baigęs specparengimo kursą, 1943 m. liepos 20 d. pasiųstas į Lietuvą kovoti sovietinių partizanų būriuose, vykdyti diversijas.
Lietuvos archyvuose išsaugota nemažai šio sovietinio partizano dokumentų ir liudijimų. Viename jų V.Jusevičius liudija, kad Kaniūkai buvo prie kelio, kuriuo dažnai į užduotis ėjo partizanų grupės. Kitame išlikusiame dokumente V.Jucevičius 1951 m. birželio 8 d. MGB duotuose parodymuose tvirtino, kad Kaniūkų kaimo puolimo operacijai vadovavo Albertas Barauskas-Greitas. Kitame dokumente jau pats A.Barauskas liudija, kad jo būrys „Margiris” dalyvavo ir Bakaloriškių kaimo sunaikinime bei Daržininkų kaimo sudeginime.
Ar Kaniūkai dar Lietuvos kaimas?
Lietuviško Kaniūkų kaimo istorija patenka į ne itin pageidaujamų temų sąrašą. Įamžinant ir pagerbiant žiauriai sunaikintą kaimą ir jo aukas 2004 m. Šalčininkų rajono savivaldybė ir vietiniai žmonės, Lenkijos valstybei remiant lėšomis, kaimo pakraštyje nužudytiems Kaniūkų gyventojams pastatė atminimo kryžių. Jame dviem kalbomis – lenkiškai ir lietuviškai – užrašė žuvusiųjų vardus, virš jų – Lenkijos herbas, nes būtent Lenkija rūpinasi šios tragedijos tyrimu ir aiškinasi kaltininkų vardus.
Tad kyla klausimas, ar kažkada buvęs lietuvišku kaimas vis dar yra Lietuvos? Prie paminklo, paminėti kaimo tragedijos ir žuvusiųjų, susirenka artimieji, vietiniai žmonės, organizacijų atstovai, šauliai, patriotai. Padeda gėlių ir uždega atminimo žvakeles. Apmaudu, jog pagerbti aukų atminimą oficialiai prie šio paminklo tebuvo atvykę tik 2 Seimo nariai.
2024 m. sueis lygiai 80 metų nuo šio skaudaus ir žiauraus įvykio. Ar Lietuva, jos valdžia, valstybės pareigūnai ras jėgų valstybiniu mąstu plačiau paminėti Kaniūkų kaimo tragediją? Ar pagaliau oficialiai įvardins šios tragedijos kaltininkus? Būtų labai garbinga, jei 2024-uosius Seimas paskelbtų Kaniūkų kaimo aukų atminimo metais.