Vladimiras Laučius. Apie Volkovo užpuolimą Vilniuje ir rusų opozicijos kruasanus

Veidaknygė

[…] Savo ruožtu visas tikrovės paveikslas rodo ne tik apgailėtinas reakcijas į L. Volkovo užpuolimą Lietuvoje, bet ir ne ką padoresnius bei protingesnius teiginius rusų opoziciniuose – „liberaliuose ir demokratiniuose“ (juk taip norime tuo tikėti) – leidiniuose.

Galime tik spėlioti, kodėl pats L. Volkovas atsisakė Lietuvoje jam ne kartą siūlytos apsaugos. Turbūt nelengva tikėtis, kad valstybės saugumo tarnybos apsaugos nuo užpuolikų žmogų, kuris pats tos apsaugos kratosi ir nenori net stebėjimo kamerų savo gyvenamoje aplinkoje. Nors puikiai supranta ar bent jau turėtų suprasti, kad dabartinėmis aplinkybėmis jis yra tapęs Kremliaus režimo taikiniu.

Štai ką netrukus po L. Volkovo užpuolimo vienam opozicinių demokratinių rusų leidinių pareiškė A. Navalno ir L. Volkovo bendražygis Ruslanas Šavedinovas: „Ji [Rusijos valdžia] supranta, kad yra Europa ir NATO, kurios kažką kalba, grasina, moja mažais kumštukais, bet nesugeba net savęs apginti tuo atžvilgiu, kad Europos Sąjungos ir NATO šalyse vykdomi nusikaltimai.“

Čia į akis iškart krenta keli dalykai. Pirmasis jų – tai akivaizdi ironija, kai kalbama apie NATO ir ES „kumštelius“. Prieglobstį Rusijos opozicijai teikiančios šalys atvirai niekinamos ir žeminamos: „kumšteliai“, „nieko nesugeba“. Antra – vien tam, kad būtų sustiprintas šios ironijos poveikis Rusijos „liberalų“ ir „demokratų“ auditorijai, kuri, matyt, irgi linkusi niekinti Europą ir NATO, postuluojama, kad tose šalyse, kurios „sugeba apsiginti“, „nusikaltimai nevykdomi“ (tai – citatos).

Labai norėtųsi pamatyti tokias šalis, kuriose nusikaltimai išvis nevykdomi. Beje, reikėtų priminti, kad Stalino smogikai ne tik žudydavo, bet ir įžūliai grobdavo su bolševizmu kovojusius rusų emigrantus Europos valstybių sostinėse net tada, kai Europa mojo ne „kumštukais“, o kumščiais. Taigi rusų opozicinis leidinys – arba bent jau jo kalbinamas L. Volkovo bendražygis – šioje vietoje nusirita į buką propagandą, ciniškai skleidžiamą ir sustiprinamą naudojantis L. Volkovo kaulų lūžiais.

Ir trečias dalykas: nei R. Šavedinovą kalbinusi žurnalistė, nei jos pašnekovas net neužsimena, kad L. Volkovui buvo siūlyta apsauga, ir jis jos atsisakė. Galbūt jie to nežinojo? Sunku tuo patikėti, bet – tebūnie. Jei taip, tai abu pasielgė neprofesionaliai: išsityčiojo iš Europos ir Lietuvos, suteikusios prieglobstį L. Volkovui, už tai, dėl ko kalti buvo tik V. Putinas ir pats L. Volkovas, net neišsiaiškindami esminio ir vieno svarbiausių šios istorijos klausimų.

Kitais atžvilgiais interviu su R. Šavedinovu tikrai įdomus ir informatyvus. Be kita ko, R. Šavedinovas jame aiškina, kodėl A. Navalno organizacija neprisijungė prie pernai balandį Michailo Chodorkovskio pastangomis tam kartui suvienytos ir vadinamąją Berlyno deklaraciją paskelbusios rusų opozicijos. Beje, tarp pasirašiusiųjų yra ir visiškai odiozinių figūrų – antai tokie vėjus kalbantys personažai kaip Andrejus Ilarionovas.

Atsakydamas žurnalistei į gan aštrius klausimus apie tai, ar apskritai prasminga A. Navalno organizacijos veikla, jei ji viso labo paviešina korupcijos Rusijos valdžioje faktus (na ir kas, kad tie faktai paskelbiami?) bei „sektantiškai“ atsiriboja nuo Europoje su M. Chodorkovskio ir kitų žinomų asmenų vėliavomis veikiančių opozicionierių, R. Šavedinovas atsako taip pat aštriai: kas iš to, kad mes trinsimės konferencijose Berlyne arba skaniai vakarieniausime ir gersime kavutes su kruasanais Paryžiuje?

Ši nuostata leidžia geriau suvokti ir tai, dėl ko dažnai buvo klausiama: kam A. Navalnas grįžo į Rusiją? Juk turėjo suprasti, kuo jam tai gresia.

Vargu ar A. Navalnas buvo toks naivus, kad to nebūtų galėjęs suprasti. Bet jis puikiai matė ir tai, kokią įtaką Rusijos visuomenei daro Europos sostinėse gyvenanti ir periodiškai konferencijas su kruasanais bei skaniomis vakarienėmis rengianti Rusijos opozicija: artimą nuliui. Todėl jis ryžosi grįžti ir tapti tuo, kuo tapo, – kankiniu. Bizantiškoje, mistinių religinių elementų nestokojančioje Rusijos politikos tradicijoje (Berdiajevo filosofija, Rasputino politinė įtaka, etc.) tokia kankinystė gali gerokai efektyviau pakirsti Putino režimo pamatus nei parodomasis vakarieniavimas su bendraminčiais ir kruasanais Vilniuje, Paryžiuje ir Berlyne.

IQ.lt

Straipsnių autorius ir laidų vedėjas Vladimiras Laučius yra Rytų Europos studijų centro vyriausiasis politikos analitikas.

2.4 14 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
41 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
41
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top