Vydas Astas. Segregacija Lietuvoje

Gražu žiūrėti, kaip kiekvieną rytą būriai vaikų pasipila iš namų į mokyklas. Bet į kokias mokyklas? Rusiukai – į savo, lenkiukai – į savo, lietuviukai – taip pat į savo. Kieme jie buvo, žaidė, dūko visi kartu, o mokyklose – kažkodėl atskirai.

Žinau, pamažu, metams bėgant, ta atskirtis didės, gal net peraugs į priešiškumą, ir mokyklas baigs jau suformuotos galbūt visam likusiam gyvenimui atskiros visuomenės grupės – su savo siekiais, idealais, požiūriais. Taip buvo mano kartoje, dar prie sovietų, taip iš inercijos vyksta ir dabar, nors aplinkybės visai kitos.

Taigi suskirstome vaikus iš to paties kiemo į atskiras mokyklas ir paleidžiame jų atžvilgiu skirtingas ugdymo programas. Ypač tai liečia istoriją, literatūrą. Ar lenkiškose mokyklose pasakojama apie tai, kad Vilniaus kraštas buvo Lenkijos okupuotas, kad lenkai čia nėra autochtonai, kad čia nuo amžių – lietuvių žemė? Turbūt liežuvis nulūžtų tiems, kurių tikslas – įteigti visai priešingus dalykus.

Mokinius moko šokti krakoviaką, suburia į harcerus (analogiška skautams organizacija) ir vasaromis veža į stovyklas Lenkijoje. Pernai nuskambėjo atvejis, kai rusiškos mokyklos moksleiviai vasaras leido sukarintose stovyklose Rusijoje.

Natūraliai kyla klausimas: kokius piliečius ugdo tautinės mokyklos? Kurlink kreipia? Ar tie baigusieji rusų ir lenkų mokyklas stversis kartu su lietuviais bendro darbo „vardan tos Lietuvos“? Ar kels kartu lietuvišką trispalvę, giedos tą patį himną? Ar stos krūtine ginti Lietuvos, jei to prireiks? Neturim statistinių duomenų, kuriais galėtume pasiremti, bet daugelis faktų faktelių verčia tuo abejoti. Lenkai nenoriai mokosi lietuvių kalbos, grupuojasi į radikalią lenkišką, antilietuvišką politinę partiją – Lenkų rinkimų akciją, užsidaro visokiose ten lenkų mokslininkų, lenkų gydytojų, lenkų mokytojų draugijose, ima „lenko kortą“, beveik prilygstančią Lenkijos pilietybei, aktyviai polonizuoja Pietryčių Lietuvą ir atkakliai siekia lenkų autonomijos. Rusai politiškai buriasi į Rusų aljansą, gedi SSSR subyrėjimo, pritaria Krymo užgrobimui, palaiko „rusų pasaulio“ ir Rusijos, kaip trečiosios Romos, idėją, kultūriškai orientuojasi į Rusiją. Žinoma, šie apibendrinimai tinka ne visiems rusams ir lenkams, yra tarp jų ir tikrų Lietuvos patriotų, todėl prašau atleisti, jei ką nors galėjau įžeisti.

Bet grįžkime prie mokyklų. Jei įsteigtume atskiras mokyklas, tarkim, juodaodžiams, kiltų baisus triukšmas, kaltinimai segregacija. (Segregacija – tam tikrų rasinių ar etninių grupių fizinis atskyrimas viešajame gyvenime. Seniai pasmerktas, uždraustas ir beveik išnykęs pasaulyje reiškinys.) Tačiau Lietuvoje niekas nepastebi ir nesistebi, kad turime iš esmės tą pačią segregaciją tautiniu pagrindu. Ir tos segregacijos vaisiai – kartūs. Matyt, niekas to fakto nepastebės tol, kol kas nors nesikreips į Europos Žmogaus Teisių teismą. Manau, tikrai yra tėvų, kurie nepatenkinti, kad kiemo draugai išskiriami į atskiras mokyklas ir ugdomi skirtinga, gal net priešiška linkme. Bent jau aš nenoriu, kad mano anūkus valdžia dirbtinai atskirtų nuo kiemo draugų. Segregacija yra gėda, ir jos Lietuvoje neturi likti!

Kodėl vis dėlto ji iki šiol yra? Kieno valia? Kam tai naudinga?

Kaip minėjau, tokia segregacija – sovietmečio palikimas. Vakarų šalyse – visai kitaip, tautinės bendrijos turi galimybę išmokti savo gimtosios kalbos bendrose su visais mokyklose. Baigę jas, sėkmingai integruojasi į politinę vokiečių, anglų ar prancūzų tautą, tampa tikrais savo šalių patriotais, tuo pačiu išlaikydami savo tautiškumą.

Prancūzijos prezidentas, sakydamas kalbą, kreipiasi į savo piliečius žodžiu „prancūzai“, ir tai nieko nestebina ir nepiktina, nors ten gyvena daugybė tautų, bet, matyt, visos jos suvokia save esant politinės prancūzų tautos nariais. Mūsų prezidentų kreipinys „Lietuvos žmonės“, rodo, kokie susiskaidę čia esam, kokie nedrąsūs, nesubrendę vadintis politine lietuvių tauta, nors Konstitucijoje ir įsirašėm, kad Lietuvos valstybę kuria Lietuvos tauta. Niekas nesiginčys, kad Rusiją, Vokietiją ar Lenkiją kuria atitinkamai rusų, vokiečių ar lenkų tautos. Tačiau kažkaip nedrąsu pasakyti, kad Lietuvos valstybė nereikalinga niekam kitam, tik lietuviams. Ne rusams, ne vokiečiams, ne lenkams ir ne abstraktiems Lietuvos žmonėms, – žmonės dabar judrūs: šiandien čia, rytoj kitur. Ir ne kas kitas, o lietuviai Lietuvą per amžius kūrė ir kuria kartu su kitomis čia gyvenančiomis tautomis sudarydami politinę lietuvių tautą. Mokyklos uždavinys ir būtų ugdyti politinės lietuvių tautos narius.

Jau dvidešimt penkeri metai, kai Lietuva nepriklausoma, tačiau neatsirado nei politinės drąsos, nei politinės valios iškelti klausimą dėl vieningos mokyklos ir priimti sprendimą. Sprendimą, kuris būtinas atsižvelgiant į nepalankias tiek vidaus, tiek geopolitines aplinkybes.

Sprendimą bent jau judėti mokyklų vienijimo kryptimi. Skaldyti Lietuvos visuomenę tautiniu pagrindu, ypač kai lietuvių joje tėra apie 83 procentai, be abejo, naudinga tik nedraugiškiems kaimynams. Žinoma, suvienijus mokyklas, būtų nepatenkintųjų, būtų skundų į tarptautines organizacijas, būtų diplomatinių notų, todėl, kaip visada, lengviausia nieko nedaryti, nekelti triukšmo, palikti savieigai, tyliai pratūnoti savo kadenciją.

Ko nors pasiekia tik tie, kurie ryžtingai siekia.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
3 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
3
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top