Pandemijos situacijoje įvesti dalyvavimo Šv. Mišiose apribojimai yra proga tikintiems (ir šiaip smalsiems žmonėms) apmąstyti, kodėl Bažnyčiai iš viso reikalingos Šv. Mišios. Ir kodėl dalyvavimas jose nepakeičiamas kitomis pamaldumo ar pastoracijos formomis. Daugeliui žmonių šiandien yra nuoširdžiai nesuprantama, kodėl karantino metu kai kurie tikintieji taip veržiasi į Šv. Mišias, jei gali jas patogiai stebėti per televizorių ar feisbuką. Tuo labiau, kad Dievas juk yra visur ir jam galima melstis bet kur. Vargu ar netikinčiam žmogui tai galima kaip nors paaiškinti. Nebent galima bandyti pasitelkti kokią nors netobulą analogiją.
Šv. Mišios skirtos ne stebėti, bet dalyvauti. Nėra tas pats dalyvauti Mišiose ir stebėti jas per ekraną tarsi kokį spektaklį ar Dakaro ralį. Kaip ir nėra tas pat dalyvauti Mišiose ir šiaip melstis kur nors bevaikštinėjant miške. Šv. Mišių stebėjimą per ekraną galbūt galima būtų palyginti su vakarienės, kuri skirta tau pasistiprinti, transliacijos stebėjimu.
Iš Scott Hahn knygos „Avinėlio puota“: „Persekiojami krikščionys Mišiose gaudavo stiprybės. Nuolatinė Jėzaus Kristaus auka suteikdavo pagalbą ir išvadavimą. Mišiose, kaip matyti iš Apreiškimo Jonui, krikščionys suvienydavo jėgas su Dievo angelais ir šventaisiais, kad garbintų Dievą. Mišiose Bažnyčia gaudavo „paslėptosios manos“, kuri juos maitindavo išbandymų laikais (žr. Apr 2, 17). Mišiose šventųjų maldos iš žemės kildavo tarsi smilkalai ir danguje susiliedavo su angelų maldomis – kaip tik šios maldos nulėmė karų baigtį ir istorijos posūkį. Toks buvo Apokalipsės mūšio planas. Taip krikščionybė įveikė, regis, neįveikiamus priešus Jeruzalėje ir Romoje.“