Vygantas Malinauskas. Religijos laisvė Lietuvoje ir pasaulyje

laikmetis.lt

Religijos laisvės klausimas iš pirmo žvilgsnio yra panašus į klausimus, kurie kyla ir dėl visų kitų pamatinių žmogaus laisvių. Tai yra klausimus, kurie kyla svarstant tokias Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje minimas žmogaus laisves, kaip asmeninę laisvę, žodžio laisvę, judėjimo laisvę, laisvę reikšti įsitikinimus ir pan..

Klausimai kyla ne dėl to ar šios laisvės, įskaitant religijos laisvę, yra reikalingos. Dėl to visi sutaria. Klausimai kyla dėl to, kokios šių laisvių ribos pateisinamos laisvoje visuomenėje. Tai yra kokius ir kokiu pagrindu apribojimus žmogaus laisvėms, įskaitant religijos laisvę, gali nustatyti įstatymų leidėjas. Tarptautiniai žmogaus teisių aktai, įtvirtinantys pamatines žmogaus laisves nurodo ir bendrus tokių apribojimų leistinumo pagrindus. Pavyzdžiui, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 29 straipsnio 2 dalyje nurodoma:

„Kiekvienam, kuris naudojasi savo teisėmis ir laisvėmis, gali būti taikomi tik tokie apribojimai, kokie yra nustatyti įstatymo, tik tam, kad būtų užtikrintas kitų teisių ir laisvių pripažinimas ir pagarba joms ir kad demokratinėje visuomenėje būtų laikomasi teisėtų moralės, viešosios tvarkos ir visuotinės gerovės reikalavimų“.

Panašios nuostatos yra ir Europos žmogaus teisių konvencijos 9 straipsnio 2 dalyje:

„Laisvė skelbti savo religiją ar tikėjimą gali būti tik tiek apribojama, kiek yra nustatęs įstatymas ir kiek būtinai reikia demokratinėje visuomenėje visuomenės saugumui, viešajai tvarkai, sveikatai ir moralei ar kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti”.

Daugiausia šiandien problemų keliantis religijos laisvės ribojimo pagrindas – „kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti“. Kaip parodė kitų šalių patirtis, būtent diskusija kyla dėl to kiek religinė bendruomenė ar atskiri tikintieji religijos pagrindu gali atsisakyti vykdyti pareigas susijusias su kitų asmenų teisėmis ir laisvėmis įtvirtintomis įstatymuose (pvz. teisė nebūti diskriminuojamam dėl lytinės orientacijos, lyties tapatybės, šeiminės padėties ir pan.). LR Konstitucija dar turi atskirą specialų 27 straipsnį numatanti pareigą tikintiesiems laikytis įstatymų:

„Žmogaus įsitikinimais, praktikuojama religija ar tikėjimu negali būti pateisinamas nusikaltimas ar įstatymų nevykdymas“.

Tokia Konstitucijos nuostata numatanti pozityviosios teisės viršenybę savaime yra potencialus įtampos tarp religijos laisvės ir teisinės tvarkos šaltinis. Pastaruoju metu religijos laisvės ribų klausimas iškilo dar viename kontekste – visuomenės sveikatos.

Diskusija apie religijos laisvę šiandien dažnai suredukuojama į klausimą – kiek žmogaus vidinės vertybinės nuostatos ir preferencijos gali pateisinti atsisakymą vykdyti įstatymus. Kitaip tariant, religijos laisvės klausimas svarstomas kaip asmens autonomijos ir jos ribų klausimas. Tačiau, kaip nurodo M. J. Sandel savo knygoje „Liberalism and the Limits of Justice“, toks religijos laisvės tapatinimas su individo autonomija ištrina ribą tarp asmeninių preferencijų ir sąžinės.

Vadovaujantis šiuo požiūriu, religijos laisvei taikytini tie patys standartai, kaip ir individo autonomijai apskritai. Kitaip tariant, tikintis žmogus kitų asmenų teisių ir laisvių atžvilgiu nėra labiau autonomiškas nei visi likę visuomenės nariai. Pavyzdžiui, jei negaliu atsisakyti tenkinti reikalavimus kylančius iš įstatymuose įtvirtintų kito asmens teisių vien dėl to, kad man nepatinka jo gyvenimo būdas, kodėl tuomet turėčiau turėti teisę diskriminuoti kitą asmenį dėl to, kad jo gyvenimo būdas yra kritikuotinas vertinant iš mano išpažįstamos religijos perspektyvos?

Į autonomiją bandoma apeliuoti grindžiant ne tik asmeninę religijos laisvę, bet ir institucinę. Kai šią žiemą premjerė viešai paragino vyskupus neatnaujinti viešų šv. Mišių, kai kurie komentatoriai šiuose pasisakymuose įžvelgė pasikėsinimą į religijos laisvę. Ne todėl, kad tai parodė jog Vyriausybė de facto religijos laisvės nelaikė prioritetinė ar egzistenciškai svarbia, bet todėl, kad komentatorių manymu Bažnyčia yra autonomiška ir ji neprivalo laikytis valstybės nustatyto teisinio reguliavimo. Tačiau, kaip ir religijos laisvės asimiliavimo su individo autonomija atveju, toks religijos laisvės tapatinimas su institucine autonomija didelei visuomenės daliai atrodė tiesiog kaip religinės bendruomenės reikalavimas sau privilegijų sunkmečiu nesilaikyti tvarkos valstybėje. Tuo labiau, kad karantino tvarka, bent jau formaliai, buvo orientuotą į visos visuomenės bendrąjį gėrį – visuomenės sveikatą.

Kaip atkreipia dėmesį Michael J. Sandel, toks religijos laisvės tapatinimas tik su autonomija – nesvarbu individo, bendruomenės ar institucijos, neišvengiamai susilpnina pati religijos laisvės pagrindą ir veda į jos reikšmės visuomenėje sunykimą bei suredukavimą į kitas „svarbesnes“ teises bei laisves.

Pasak M. J. Sandel, religinės nuostatos negali būti suredukuojamos į individo autonomiją pirmiausiai todėl, kad religingas žmogus nėra „autonomiškas“ religinių tiesų atžvilgiu. Tai yra jis jų privalo laikytis ne todėl, kad pats jas pasirinko ar jos jam labai patinka, bet todėl, kad turi moralinę pareigą. Šiuo požiūriu religijos laisvė yra ne laisvė elgtis savo nuožiūra, bet laisvė vykdyti moralines pareigas, kurios yra neatsiejamos nuo asmens tapatybės, savivertės, orumo bei išreiškia asmens pamatinį egzistencinį poreikį. Paneigti ar neteisėtai apriboti religijos laisvę neišvengimai reiškia asmens kaip moralinio subjekto ir jo pamatinių egzistencinių poreikių ignoravimą.

Tad draudimas karantino metu dalyvauti šv. Mišiose tuo metu, kai tikintieji galėjo apsipirkinėti prekybos centruose iš esmės reiškė, jog asmens galimybė vykdyti jo tapatybės šerdį sudarančias moralines pareigas valstybėje buvo laikoma ne tokia svarbia. Galima prisiminti ir Niujorko valdžios sprendimą nedrausti dalyvauti „Black Lives Matters“ (liet. „Juodaodžių gyvybės yra svarbios“) protestuose karantino metu, nes tai buvo „essential“ (ang. svarbu). Ir lygiai tuo pat metu neleisti dalyvauti religinėse apeigose, nes Niujorko gubernatoriaus nuomone Dievo garbinimas buvo „nonessential“ (ang. nesvarbu).

Šis epizodas vaizdžiai iliustruoja, jog šiuolaikinis pasaulis į religija vis mažiau žiūri, kaip į tai, kas yra esmingai svarbu žmogaus egzistencijai.

Atsisakymas religijos laisve tapatinti vien tik su asmens ar bendruomenės autonomija savaime neatsako į klausimą dėl religijos laisvės ribų teisėtumo. Tai, kad asmuo nėra autonomiškas religinių tiesų atžvilgiu ir turi moralinę pareigą jas vykdyti savaime nereiškia, kad asmuo gali daryti visuomenėje viską, ką jam nurodo religija. Pavyzdžiui, religija gali reikalauti už kai kurias nuodėmes taikyti mirties bausmę, leisti priverstines santuokas ir pan..

Tai savaime nesuteikia ir negali suteikti teisės išpažįstamos religijos nepaisyti valstybės įstatymų. Kitaip tariant, religijos laisvė priklauso ne tik nuo religijos pobūdžio ir jos egzistencinės svarbos asmeniui, bet ir nuo jos turinio. Kaip nurodo Sandel:

„Moralinis teisės į religijos laisvę pagrindimas yra neišvengiamai vertinamojo pobūdžio; [Religijos] laisvės pateisinimas negali būti visiškai atsietas nuo esminio sprendimo dėl moralinės praktikos, kurią ji gina, vertės

Tai veda prie svarbios išvados – skirtingų religijų išpažinėjų religijos laisvės apimtis visuomenėje neišvengiamai yra skirtinga. Ne visos religijos vienodai prisideda prie puoselėjimo to, kas visuomenėje laikytina svarbiomis vertybėmis. Lietuvoje tai iš dalies atspindi religijų diferencijavimas į tradicines, valstybės pripažintas ir kitas religines bendrijas. Tradicinės religinės bendruomenės Lietuvoje turi daugiau religijos laisvės ir teisių, nei kitos religinės bendruomenės. LR Konstitucinis teismas savo 2000 06 13 nutarime tokį diferencijavimą pateisino tuo, kad

„jos yra istoriškai, per amžius susiformavusio Lietuvos visuomenės socialinio, kultūrinio ir dvasinio paveldo dalis“.

Kitaip tariant, šių religijų tradicijos ir nuostatos labiau prisidėjo prie suformavimo ir išsaugojimo to, ką dabartinė visuomenė laiko svarbiu bei vertingu.

Tačiau, religijos laisvės ribų pateisinimas bandant grįsti jį vien tik su visuomenės tradicija ir paveldu nėra pakankamas. Ypač, kai kalbama apie šiuolaikines visuomenes, kurios dažnai neturi arba jau nebeturi aiškios sąsajos su kokia nors istoriškai susiklosčiusia religine tradicija ar tradicijomis.

Geresnį orientyrą ieškant religijos laisvės ribas pateisinančių kriterijų mums duoda prigimtinės teisės samprata. Religijos praktikavimas yra reikšmingas todėl, kad kultivuoja savo narių dorybes, kurios esmingai prisideda prie visuomenės bendrojo gėrio. Bendrasis gėris suponuoja prigimtinę teisę. Religijos laisvė kyla ne iš pozityviosios, bet iš prigimtinės teisės. Lygiai taip pat religija gali būti apribojama tik tiek, kiek tai būtina apsaugoti kitų asmenų prigimtines teises.

Šiandien religijos laisvei problemas kelia ne jos suderinamumas su kitų visuomenės narių prigimtinėmis teisėmis, bet tendencija žmogaus prigimtines teises pakeisti įstatymų leidėjo sukurtomis pozityviosiomis teisėmis, o bendrąjį gėrį pakeisti ideologiniais konstruktais. Taip įstatymų leidėjo valia sukuriant naujus pretekstus riboti religijos laisvę. Todėl, religijos laisvės ir religijos ribų klausimas neišvengimai yra ir prigimtinės teisės atpažinimo bei pripažinimo klausimas.

Valstybė negali nustatyti religijos laisvės apribojimų pozityviosios teisės aktais, kurie nėra suderinami su prigimtinėmis teisėmis. Iš kitos pusės, bent jau Katalikų tradicija sutinka, kad objektyvios normos lemiančios sugyvenimo visuomenei principus, tai yra prigimtinė teisės reikalavimai, yra prieinami proto svarstymams ir yra nepriklausomi nuo religinių įsitikinimų. Kalbėdamas Vestminsteryje popiežius Benediktas XVI sakė:

„Katalikų tradicija laikosi nuomonės, jog objektyvios normos, lemiančios teisingą veiklą, prieinamos protui, nepriklausomai nuo apreiškimo turinio. Remiantis tokiu supratimu, religijos vaidmuo politiniuose debatuose yra ne tiek pateikti tas normas, tarsi jų neįstengtų įžvelgti tikintieji, – ir juolab nesiūlyti konkrečių politinių sprendimų, visiškai esančių už religijos kompetencijos ribų, – bet veikiau padėti išgryninti ir parodyti tai, kaip protas taikytinas objektyviems moralės principams atrasti“.

Sykiu Popiežius pastebėjo, kad „[b]e religijos teikiamos pataisos protas gali tapti iškraipymų auka, pavyzdžiui, manipuoliuojamas ideologijos arba taikomas iš dalies, iki galo neatsižvelgiant į žmogaus kilnumą“.

Be deramai apsaugotos ir teisingai suprastos religijos laisvės nėra įmanoma derama pagarba žmogaus orumui. Ši laisvė gali būti tinkamai apsaugota tik tuo atveju jei valstybė išsaugo pagarbą visuomenės narių prigimtinėms teisėms ir nebando ją pakeisti ideologinėmis nuostatomis.

laikmetis.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
25 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Fromą reikėjo paskaityti

Fromas labai kategoriškas:
– viskas yra religija, tikėjimas
Vieni tiki Dievu,
kiti – pinigais
treti draugu putinu
ketvirti mokslu
——
dabar madoje tikėti pederastais, iškrypimais, lyties nebuvimu ir kitokiomis nesąmonėmis.
(o kas netiki – tuos baus už neapykantą 🙂 )

Raigerdas

Pagirtina, kad gerbiamas Vygantas Malinauskas, pagaliau (ačiū Dievui) prakalbo apie religijos laisvę. Tik, kas man nepatinka, kad prakalbo tik tada, kada jiems patiems yra blogai. Ar atleis kitos religijos už šį pavėlavimą? Gal būt, bet dar lauksime atgailos. Be atgailos, abipusis supratimas vargu ar įmanomas. Gerbiamas Vygantas Malinauskas rašo teisingai:”„Laisvė skelbti savo religiją ar tikėjimą gali būti tik tiek apribojama, kiek yra nustatęs įstatymas ir kiek būtinai reikia demokratinėje visuomenėje visuomenės saugumui, viešajai tvarkai, sveikatai ir moralei ar kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti”. Tai Tarptautiniai dokumentai, kuriuos pasirašė Lietuva. Ar jie vykdomi? Ne. Kas trukdo. Štai kita Vyganto Malinausko citata:”„Žmogaus įsitikinimais, praktikuojama religija ar tikėjimu negali būti pateisinamas nusikaltimas ar įstatymų nevykdymas“ (Konstitucijos 27 straipsnis). Ar laikomasi šito straipsnio,… Skaityti daugiau »

>>>Raigerdas

Sakai, kad Lietuva išliktu reikia sugrįžtų…. gal net kai buvome žmogėdros. Juk tai irgi mūsų praeities religijos dalis…

>>>Raigerdas

Skaityk atidžiai: „Šiandien religijos laisvei problemas kelia ne jos suderinamumas su kitų visuomenės narių prigimtinėmis teisėmis, bet tendencija žmogaus prigimtines teises pakeisti įstatymų leidėjo sukurtomis pozityviosiomis teisėmis, o bendrąjį gėrį pakeisti ideologiniais konstruktais. Taip įstatymų leidėjo valia sukuriant naujus pretekstus riboti religijos laisvę. Todėl, religijos laisvės ir religijos ribų klausimas neišvengimai yra ir prigimtinės teisės atpažinimo bei pripažinimo klausimas.”

Raigerdas

Aš jau šimtus kartų prašiau, kad narcizai, neurotikai , psichotikai, paranojikai ir kitokie šizofrenikai, neskaitytų mano komentarų. Ne, bet jie kaip užkerėti lenda ten ir jiems vaidenasi, kad JIE YRA MILIJONUS KARTŲ PROTINGESNI UŽ RAIGERDĄ. Ir štai vienas narcizas vėl RĖŽĖ SAVO NARCIZIŠKĄ TIESĄ:”>>Raigerdas 2021-03-30 12:46 Sakai, kad Lietuva išliktu reikia sugrįžtų…. gal net kai buvome žmogėdros. Juk tai irgi mūsų praeities religijos dalis…”. Na, niekada Raigerdas negalvos taip, kaip galvoja NARCIZAS, pripaišydamas Raigerdui savo perpūvusias mintis, kurios jam yra „norma”. Kartoju dar kartą, bet NACIZAS šito paprasto dalyko nesupranta, nors tu kuolą ja ant galvos tašyk:”psichiatras tėkštelį rašalo dėmę ant švaraus popieriaus lapo, pasikviečia savo pacientą ir klausia: ‘kas čia?’. Pacientas atsako:Oj, oj, daktare, aš bijau, čia kraujo dėmė”.… Skaityti daugiau »

Sutinku su Vygantu

„… jog šiuolaikinis pasaulis į religija vis mažiau žiūri, kaip į tai, kas yra esmingai svarbu žmogaus egzistencijai. Nes mxima yra pelninga, o štai religija neturi apčiuopiamos greitos naudos. Norėtųsi sužinoti iš Lietuvos hierarchų – kur jų manymu turi būti riba, kai jau nuolaidžiauti nebegalima.

Kuo pats kvepia,

tuo kitą tepa. Hipernarcizas Raigerdas visus vadina narcizais 🙂 . Taip taip, brangieji, Lietuvoje turi teisę būti tik vienas narcizas! 🙂

Didysis trečiadienis

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Iz 50, 4–9a)

Štai ką sako Dievo tarnas:
„Viešpats Dievas man davė iškalbų liežuvį, kad aš sugebėčiau meilingu žodžiu stiprinti nuvargusius. Kas rytą jis žadino mano ausis, kad lyg mokinys jo klausyčiaus. Viešpats Dievas atvėrė man ausį.
Aš nesigyniau, atgal nesitraukiau. Daviau savo nugarą mušantiems, atkišau savo žandenas raunantiems. Nenugręžiau veido nuo tų, kurie mane plūdo ir spjaudė.
Tačiau man padės Viešpats Dievas, todėl aš nebūsiu sugėdintas. Todėl nutaisau savo veidą, kaip titnagas kietą; žinau, jog nebūsiu sugėdintas.
Šalia yra tas, kuris mane išteisins. Tai kas panorės su manim bylinėtis? Išeikime vienas prieš kitą! Tai kas mane kaltins? Tegul jis man prisistato!
Štai man padės Viešpats Dievas: tai kas gi mane bepasmerktų?“

Didysis trečiadienis

Dievo Žodis Atliepiamoji psalmė (Ps 68, 8–10. 21–22. 31. 33–34) P. – Mane išklausysi, nes tu didžiai geras, jau metas tau, Viešpatie, būt maloningam. Dėl tavęs man tenka kentėti užgaules, turi raudonuot veidas. Esu savo broliams svetimas tapęs, nebe giminė vaikams tos pačios močios. Kadangi uoliai rūpinaus tavo šventove, mane niekina tie, kurie tave užgaulioja. – P. Paniekos plėšo man širdį, jėgas mano čiulpia. Užuojautos laukiu, bet nėr jos … Nerandu, kad mane kas paguostų … Į maistą pila man tulžį, actą duoda gerti ištroškus … – P. Šlovinsiu giesme aš Dievo vardą ir aukštinsiu jį dėkingai. Kelkit galvas aukštyn, nuolankieji, pradžiukit! Teatgis širdys tų, kurie Dievo ieško. Beturčius Viešpats girdi, neniekin savųjų, apkaltų grandinėm. – P. Posmelis prieš Evangeliją… Skaityti daugiau »

Didysis trečiadienis

Dievo Žodis Evangelija (Mt 26, 14–25) Vienas iš Dvylikos, vardu Judas Iskarijotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus ir tarė: „Ką man duosite, jeigu jį aš jums išduosiu?“ Tie pasiūlė trisdešimt sidabrinių. Ir nuo to meto Judas ieškojo progos išduoti Jėzų. Pirmąją Neraugintos Duonos dieną mokiniai atėjo pas Jėzų ir paklausė: „Sakyk, kur paruošti tau Velykų vakarienę?“ Jis atsakė: „Eikite į miestą pas tokį žmogų ir sakykite jam: ‘Mokytojas sako: Mano metas jau atėjo. Pas tave valgysiu Velykų vakarienę su savo mokiniais’“. Mokiniai padarė, kaip buvo Jėzaus įsakyta, ir paruošė Velykų stalą. Atėjus vakarui, Jėzus su dvylika mokinių užėmė vietas prie stalo. Pradėjus valgyti jis tarė: „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos“. Jie labai nuliūdo ir ėmė už kits… Skaityti daugiau »

Didysis trečiadienis

Evangelijos Mąstymas Prašyti vidinio sąžiningumo pildant pašaukimo pareigas Savo meditaciją pradėsiu nuo susitikimo su Judu. Matas pristato man tragišką šio mokinio istoriją. Pabrėžia, kad „vienas iš Dvylikos“ – vienas iš artimiausių parduos Jėzų. * Kokius jausmus sužadina manyje susitikimas su Judu? Kas man yra skaudžiausia jo pašaukimo istorijoje? Ką Evangelija pasako per Judo istoriją mano gyvenimui? * Judas ieško progos sunkiai nuodėmei. Ar aš esu laisvas nuo prisirišimo prie nuodėmės? Ar neieškau nuodėmingų progų? Atversiu Jėzui savo širdį. * Mokiniai paruošia vakarienę – išskirtinį susitikimą su Jėzumi. Paklausiu Jėzaus: „Kur nori su manimi susitikti? Ko tikiesi iš manęs Didžiąją savaitę? Ką turiu paruošti?“ * Pažvelgsiu į Paskutinės vakarienės aplinkybes: vakaras, visi kartu sėdi prie stalo. Kontempliuosiu Jėzų, kuris kenčia dėl… Skaityti daugiau »

Evangelijos komentaras

Komentaro autorius – kun. Vladimir Solovej Paskutinės Vakarienės metu Jėzui ištarus nerimą žadinančius žodžius: Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos, visi apaštalai manė galėsią Jėzų išduoti. Nejaugi aš, Viešpatie? Tokios baisios įtampos metu, kaip rašo A. Romanò, tikėjimas krenta kaip miręs lapas ir kiekvienas jaučiasi vienišas kaip plynoje jūroje stūksanti sala perskrodžiama vėjo ir šviesos, kurios apnuogina pačius slapčiausius veidmainystės užkaborius. Mokinių atmintis pabudo tarsi saulės pažadintas gyvatynas. Jie prisiminė visas savo niekada neišsakytas juodas mintis, neišpažintas nuodėmes, tamsius pasirinkimus, šlykščias intuicijas. Tegu kiekvienas Jėzaus mokinys įsisąmonina, jog turi pakankamai purvo ne vienai, o šimtams išdavysčių. Nieko netrūksta: yra puikybė, godumas, gašlumas, nepasitikėjimas, liūdesys, abejonės, smurtas… (Plg. A. Romanò, Chi è costui che viene?) Niekšiškumas, išdavystė, panieka,… Skaityti daugiau »

Popiežius Pranciškus

Viešpats mums nuplauna ne tik kojas, bet širdis ir visą gyvenimą „Jau esame panirę į Didžiosios savaitės dvasinę atmosferą, o nuo ketvirtadienio iki sekmadienio gyvensime svarbiausias liturginių metų dienas, švęsime Viešpaties kančios, mirties ir prisikėlimo slėpinius“, – sakė popiežius Pranciškus, pradėdamas Didžiojo trečiadienio bendrosios audiencijos katechezę. Didysis penktadienis yra atgailos, pasninko ir maldos diena. Šventojo Rašto tekstai ir maldos mus veda į Kalvariją, kur susibūrę prie kryžiaus minėsime Kristaus kančią ir atperkančią mirtį. Melsdamiesi prie nukryžiuoto Dievo atvaizdo atsiminsime daugybę mūsų dienų nukryžiuotųjų, kuriuos tik jis vienas gali paguosti ir jų kančią padaryti prasmingą, sakė Pranciškus. Paaukotas ant kryžiaus Jėzus užbaiga Tėvo jam patikėtą darbą. Jis žengia į kančios bedugnę, į visas šio pasaulio nelaimes, jas atpirkdamas ir perkeisdamas. Jis… Skaityti daugiau »

Didžiojo ketvirtadienio rytas. Krizmos Mišios

Pirmasis skaitinys (Iz 61, 1–3a. 6a. 8b–9)

Pranašas kalbėjo:

„Dievo dvasia ant manęs, kadangi mane yra Viešpats patepęs. Jisai mane pasiuntė nešti džiugiosios naujienos vargdieniams, gydyti tų, kurių širdis prislėgta, skelbti belaisvių išvadavimo, kalinių paleidimo, pagarsinti Viešpaties malonės metų bei keršto už mūsų Dievą dienos, paguosti tų, kurie liūdi, nudžiuginti gedinčių Siono: vietoj pelenų jiems duoti brangenybių, vietoje gedulo – džiaugsmo aliejaus, vietoje sielvarto – džiudesio giesmę.

O jūsų vardas bus „Viešpaties kunigai“, jūs vadinsitės „mūsų Dievo tarnai“.

Aš ištikimai atiduosiu jų pelną ir su jais sudarysiu amžiną sandorą. Jų palikuonys bus žinomi tautose, jų atžalos – gentyse. Visi, kurie juos matys, supras, jog tai padermė, kurią laimina Viešpats.“

Didžiojo ketvirtadienio rytas. Krizmos Mišios

Atliepiamoji psalmė (Ps 88, 21–22. 25 ir 27)

P. – Viešpatie, tavo malones giedosiu per amžius.

Aš Dovydą, savo pasirinktą tarną,
pašventinau savo šventuoju aliejum.
Mano ranka visuomet su juo bus,
jį stiprins mano galybė. – P.

Jam rodysiu savo ištikimybę, malonę,
pakils per mane jo galybė.
Jisai man sakys: „Tu mano Tėvas, tu mano Dievas
ir priebėga man išsigelbėt“. – P.

Didžiojo ketvirtadienio rytas. Krizmos Mišios

Antrasis skaitinys (Apr 1, 5–8)

Malonė ir ramybė jums nuo Jėzaus Kristaus, ištikimojo liudytojo, pirmutinio prisikėlusio iš numirusių, žemės karalių valdovo. Tam, kuris mus myli ir nuplovė savo krauju mūsų nuodėmes, ir padarė iš mūsų karaliją bei kunigus savo Dievui ir Tėvui, – jam šlovė ir galybė per amžių amžius! Amen.

Štai jis ateina su debesimis, ir išvys jį kiekviena akis, net ir tie, kurie jį perdūrė; ir dėl jo raudos visos žemės giminės. Taip, amen!

„Aš esu Alfa ir Omega“, sako Viešpats Dievas, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis, Visagalis.

Posmelis prieš evangeliją (Iz 61, 1)

Dievo dvasia ant manęs. Jisai mane pasiuntė nešti džiugiosios naujienos vargdieniams.

Didžiojo ketvirtadienio rytas. Krizmos Mišios

Evangelija (Lk 4, 16–21)

Jėzus atėjo į Nazaretą, kur buvo užaugęs. Šeštadienį, kaip pratęs, nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti. Jam padavė pranašo Izaijo knygą. Atvyniojęs knygą, jis rado vietą, kur parašyta:

„Viešpaties Dvasia su manim, nes jis patepė mane, kad neščiau gerą naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti maloningųjų Viešpaties metų“.

Užvėręs knygą, Jėzus grąžino ją patarnautojui ir atsisėdo; visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į jį. Ir jis pradėjo jiems kalbėti: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“.
Katalikai.lt

Didžiojo ketvirtadienio rytas. Krizmos Mišios

Mąstymas Prašyti nuolankumo, priimant Jėzaus meilę, ir širdies išlaisvinimo iš puikybės Įeisiu kartu su mokiniais ir Jėzumi į Paskutinės vakarienės kambarį. Atsisėsiu už stalo. Nukreipsiu žvilgsnį į Jėzų, kuris „parodė savo meilę iki galo“. Jis atėjo į šį pasaulį, kad dėl manęs išgyventų šią dieną. Jis grįžta atgal pas Tėvą ir nori, kad aš būčiau ten kartu su Juo, ir už tai moka pačią brangiausią kainą. * Prisiminsiu, kad kiekvienoje Eucharistijoje Jėzus išpažįsta man, jog „parodo man meilę iki galo“. Jis atiduoda save kaip auką už mane. Jėzus sėdasi su manimi už stalo ir sako man: „Trokšte trokštu su tavimi valgyti šią Velykų vakarienę“. * Įsmeigsiu savo žvilgsnį į Jėzų ir su meile stebėsiu kiekvieną Jo gestą: kaip pakyla nuo… Skaityti daugiau »

Didžiojo ketvirtadienio rytas. Krizmos Mišios

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Jacek Paszenda SDB Rytinėse Mišiose minime Kunigystės įsteigimą. Kiekvienos vyskupijos katedroje susirenka vyskupai ir vyskupijos kunigai. Iškilmingai atnaujinami kunigystės pažadai ir pašventinami aliejai: katechumenų, ligonių ir krizmos. Dievo Žodžio liturgija kalba apie Jėzaus kunigystę. Tai Jis yra pateptas ir siųstas skelbti džiugiosios naujienos vargdieniams. Patepimas – tai tarsi Dievo įgaliojimas skiriant asmenį vykdyti Dievo darbus. Būti pateptajam – tai būti Dievo atstovu. Senajame Testamente patepti buvo pranašai ir karaliai. Jėzaus patepimas yra kitoks, nes tai patepimas ne aliejumi, o Šventąja Dvasia! Be to, Jėzus, kalbėdamas apie savo misiją, rodo, kad tai Jis yra Mesijas – Išganytojas! Tai Jis turi suvienyti visą žmoniją su Dievu, tai Jis atneša išganymą. Tai Jis, kaip aukščiausias Kunigas, aukoja tobuliausią Auką… Skaityti daugiau »

Didžiojo ketvirtadienio vakaras.

Paskutinės vakarienės Mišios Pirmasis skaitinys (Iš 12, 1–8. 11–14) Viešpats kalbėjo Mozei ir Araonui Egipte: „Tegu šis mėnuo jums pradeda mėnesių eilę, tegul jis būna pirmasis metų mėnuo. Paskelbkite visai Izraelio bendruomenei: ‘Dešimtą šio mėnesio dieną kiekvienas tegu parūpina savo šeimynai, savo namams, avinėlį. Jeigu šeimyna būtų per maža avinėliui suvalgyti, jį tegul ima susidėjęs su savo namų artimiausiu kaimynu, žiūrėdamas, kad pakankamai būtų asmenų avinėliui suvalgyti. Tasai avinėlis privalo būti be ydos, patinėlis, vienmetis – ėraitis arba ožaitis. Jį palaikykite iki keturioliktos šio mėnesio dienos. Tada susirinkusi visa Izraelio bendruomenė pavakare avinėlius tepapjauna. Reikia paimti avinėlio kraujo ir juo patepti šonines ir viršutinę durų staktas namų, kuriuose avinėlis bus valgomas. Tą naktį reikia suvalgyti mėsą. Iškeptą ant ugnies reikia… Skaityti daugiau »

Didžiojo ketvirtadienio vakaras.

PASKUTINĖS VAKARIENĖS MIŠIOS.
Atliepiamoji psalmė (Ps 115, 12–13. 15–18)

P. – Laiminimo taurė yra bendravimas Kristaus kraujyje.

Kuo gi aš Viešpačiui atsidėkosiu
už visa gera, ką man padarė?
Išganymo taurę pakelsiu,
Viešpaties vardą kartosiu. – P.

Viešpaties akyse didžiai brangūs
mirštantys jo teisieji.
Viešpatie, aš tavo tarnas,
tavo tarnas – sūnus tavosios tarnaitės. – P.

Tau padėkos auką aukosiu,
šauksiuosi Viešpaties vardo.
Aš Viešpačiui įžadus atitesėsiu
prieš visą jo tautą. – P.

Didžiojo ketvirtadienio vakaras.

PASKUTINĖS VAKARIENĖS MIŠIOS.
Antrasis skaitinys (1 Kor 11, 23–26)

Broliai!
Aš tai gavau iš Viešpaties ir tai perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui“. Tuo pačiu būdu po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui“.
Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 13, 34)

„Aš jums duodu naują įsakymą, – sako Viešpats, – kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“.

Didžiojo ketvirtadienio vakaras.

PASKUTINĖS VAKARIENĖS MIŠIOS. EVANGELIJA (Jn 13, 1–15) Tai buvo prieš Velykų šventę. Jėzus, žinodamas, jog atėjo metas jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo. Vakarienės metu, kai velnias jau buvo įkvėpęs Judo Iskarijoto širdin sumanymą išduoti jį, žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs į jo rankas, kad jis išėjęs iš Dievo ir einąs pas Dievą, Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs. Taip jis prieina prie Simono Petro. Šis jam sako: „Viešpatie, nejau tu mazgosi man kojas!“ Jėzus jam atsakė: „Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi“. Petras… Skaityti daugiau »

Didžiojo ketvirtadienio vakaras.

PASKUTINĖS VAKARIENĖS MIŠIOS. EVANGELIJOS Mąstymas Prašyti nuolankumo, priimant Jėzaus meilę, ir širdies išlaisvinimo iš puikybės Įeisiu kartu su mokiniais ir Jėzumi į Paskutinės vakarienės kambarį. Atsisėsiu už stalo. Nukreipsiu žvilgsnį į Jėzų, kuris „parodė savo meilę iki galo“. Jis atėjo į šį pasaulį, kad dėl manęs išgyventų šią dieną. Jis grįžta atgal pas Tėvą ir nori, kad aš būčiau ten kartu su Juo, ir už tai moka pačią brangiausią kainą. * Prisiminsiu, kad kiekvienoje Eucharistijoje Jėzus išpažįsta man, jog „parodo man meilę iki galo“. Jis atiduoda save kaip auką už mane. Jėzus sėdasi su manimi už stalo ir sako man: „Trokšte trokštu su tavimi valgyti šią Velykų vakarienę“. * Įsmeigsiu savo žvilgsnį į Jėzų ir su meile stebėsiu kiekvieną Jo… Skaityti daugiau »

Didžiojo ketvirtadienio vakaras.

PASKUTINĖS VAKARIENĖS MIŠIŲ EVANGELIJOS skaitinį komentuoja kun. Jacek Paszenda SDB Šį vakarą minime Kristaus Paskutinę vakarienę – Eucharistijos įsteigimą. Be Kunigystės sakramento nebūtų Eucharistijos, o vienas iš pagrindinių kunigystės tikslių – švęsti Jėzaus Paskutinę vakarienę. Jėzaus buvimas duonos ir vyno pavidalu – tai tikrasis Jo Kūnas ir Kraujas. Tai JIS, tikrasis! Ir būtent šiandien esame pakviesti įsigilinti į šią nuostabią paslaptį. Eucharistija, Paskutinė vakarienė nėra vien bendruomenės šventimas ir bendra malda, Žydų Velykų – išėjimo iš Egipto prisiminimas. Tai žymiau daugiau. Žydų šventei Jėzus suteikė naują prasmę. Štai Jis iškilmingai aukoja save už mūsų nuodėmes ir tampa Išganytoju. Jau nebe kaip Mozė, nes Jėzus išvaduoja mus iš nuodėmės vergijos. Tai didžiausios meilės aktas, nes nėra didesnės meilės, kaip atiduoti savo… Skaityti daugiau »

25
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top